Dažnas, sulaukęs garbaus amžiaus, nori ramybės. Tik ne poeto Vladislovo Kondratovičiaus-Sirokomlės provaikaitė Zina Gineitienė. Ji ilgus metus savo sodyboje Vilniaus rajone, Melkio kaime, glaudė benamius ir varguolius iš visos Lietuvos, o dabar džiaugiasi vaikų balsais sodyboje įkurtoje mokykloje ir darželyje.

Dar viena mokykla

Vaikus į Melkio mokyklą ir darželį tėvai veža iš 30 kilometrų spinduliu esančių kaimų ir viensėdžių, Vilniaus miesto. Viena iš mokyklos kūrėjų ir jos vadovė – keturių vaikų mama Ernesta Zakarevičienė. „Melkio mokykla – tai tėvų iniciatyva įkurta mokykla. Norime savo ir kitiems vaikams įrengti namus, kur jie jaustųsi saugūs, suprasti, mylimi, augtų drąsūs, stiprūs, linksmi, klausytų savo širdies. Kad kartu su mokslo žiniomis įgytų būtinų gyvenime įgūdžių, mokytųsi savarankiškumo, bendradarbiavimo, prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus, padėtų vienas kitam. Mokykloje ir bendruomenėje puoselėjame senąsias lietuvių tradicijas, taikome gamtinės žemdirbystės principus, žmogų suvokiame kaip dvasinę esybę“, – sakė Ernesta.

E. Zakarevičienė tiki, kad pavyks įgyvendinti visus sumanymus. P. Lileikio nuotr.

Šį rudenį buvo nutiestas kelias mokyklos sklypo link. Ten planuojama statyti naują pastatą. „Dabartinėse patalpose vietos nedaug, jau kitais metais, atėjus daugiau mokinių, sunkiai čia tilpsime. Projektuojame erdves, ieškome palaikančių mūsų idėjas žmonių, įmonių, kurios sutiktų paremti mokyklos statybas. Svajojame apie bendruomenės centrą – botanikos sodą, kuriame įdomios ir vertingos veiklos rastų mažas ir senas, kur kartu būtų kuriama, dirbama, švenčiama, mokomasi“, – ateities planais dalijosi E.Zakarevičienė.

Kultūros židinys

Subūrusi aktyvią bendruomenę, buvusi dėstytoja, ekonomikos mokslų daktarė Z.Gineitienė gali ramiau atsidusti. Išsipildė didžiausia jos svajonė – Vilnijos krašte kuriasi jaunos šeimos, jų atžalos lanko sodyboje įkurtą pradinę mokyklą ir darželį. „Nieko nėra smagiau, kaip atsibusti ryte ir išgirsti vaikų balsus“, – sakė visų Zinute vadinama moteris. Prieš dvidešimt metų ji galėjo tik pasvajoti, kad sodyba taps kultūros židiniu, o dabar tai – jau tikrovė. Kiekvienais metais čia rengiami įvairiausi seminarai, konferencijos. Norintieji gali mokytis mūryti krosnis, statyti molio namus ar sužinoti, kaip pradėti burti bendruomenę. Neseniai čia vyko Baltijos šalių ekobendruomenių suvažiavimas.

Mokys ūkininkauti

„Mano gyvenimo principas – veikti. Žinau tik viena – gyvenimas duotas nemokamai, tačiau už jį reikia atidirbti. Kol esi gyvas, turi dirbti“, – pabrėžė Zina. Dar neseniai moteris buvo įkūrusi ekologinį ūkį, tvartas buvo pilnas gyvulių, ji mokė aplinkinius, kaip tai daryti. Dabar, kai pradėjo veikti mokykla, ji svajoja įsigyti keletą ponių, avelių, kad vaikai galėtų mokytis ūkininkauti. Pašnekovė piktinosi, kad interaktyviam gamtos pažinimui skiriami tūkstančiai, užuot galvojus, kaip padaryti, kad vaikai tiesiogiai galėtų mokytis gamtos paslapčių.

Dr. Z. Gineitienė jau žino, kaip atrodys būsima Šv. Kazimiero koplyčia. P. Lileikio nuotr.

Zinos planuose – šiuolaikiška koplyčia, kurioje sielos atgaivą rastų visų tikėjimų žmonės. Ji nenurims, kol jos nepastatys. „Svajonės yra Dievo duotos, jei tiki, jos išsipildo. Lietuvos šimtmečiui skirta Šv.Kazimiero koplyčia, kurią projektuoja architektas Kęstutis Pempė, bus dar vienas plaušmolio statinys mano sodyboje. Ji stovės ten, ant kalvos, netoli mokyklos, kur buvo piliakalnis. Suolai, vargonai atkeliaus iš Belgijos, nes šią idėją remia Tiberiados bendruomenės vienuoliai“, – pasakojo Zina. Kitą vasarą statyti maldos namų į sodybą atvyks savanoriai, visi norintieji galės talkinti gražiai idėjai ir mokytis statybos iš plaušmolio.

Turtas – žmonės

Z.Gineitienė juokauja, kad mokė studentus ekonomikos, nors pati iki šiol nežino, kas ji yra. Jai priimtinesnė senoviška ekonomika, kai buvo manoma, kad gerai gyvens tie, kurie bus atsakingi ir taupys. Šiais laikais tokia idėja nemadinga, ypač tarp jaunimo, nes jiems visko reikia čia ir dabar. Gal todėl, svarstė Zina, ji ir neužgyveno turtų. „Pinigų neturiu, bet ir neskurstu, nemirštu, – sakė ji. – Mano visas turtas – žmonės. Labai myliu jaunus žmones, niekada nesu ant jų supykusi.“ Ir šie tai jaučia – ne vienas bėdos ištiktas pirmiausia kreipėsi į Ziną.

Pamokos kitaip

Kai lankėmės Melkio mokykloje, buvo penktadienis – praktinių užsiėmimų diena. Tą dieną atėjusieji kartu su mokytoju Tadu Lomanu mokėsi ruošti gamtinės žemdirbystės lysves, o su mokytoja Milda Lomaniene – tvarkyti mokyklą, gaminti pietus. Atbėgę mokinukai aiškino, kas kur bus. Jiems buvo svarbu, kad gali patys imtis visų darbų. Pasižvalgę viduje pamatėme ant stalo virtuvėlėje paruoštus degti dubenėlius. „Pamokos prasideda devintą ryto. Pirmiausia vaikai nubėga iki tvenkinio, esančio už pusantro kilometro, išsimaudo, grįžę papusryčiauja, tada susėda į ratelį ir nuoširdžiai išklauso vienas kito, pasveikina, jei kieno nors gimtadienis. Vėliau, aptarę, ką veiksime, pradedame dvi valandas trunkančias pamokas“, – pasakojo Milda.

Penktadienis - praktinių užsiėmimų diena. P. Lileikio nuotr.

„Kiek truks kuri pamoka, priklauso nuo vaikų. Gali tęstis pusvalandį, galime mokytis ir dvi valandas. Matai pagal vaikus, kaip jie jaučiasi. Nuo 12.45 iki 13 valandos – laikas pasakai, tada pietūs, vėliau pusvalandis laisvo laiko. Nuo 14 iki 15 valandos – erdvių laikas. Labai įdomu, kad tuo metu kartu dirba žemesnių ir aukštesnių klasių vaikai. Dauguma jų broliukai ir sesutės. Vaikai patys renkasi, kokia erdvė juos traukia tą dieną – skaitymo, mokymosi, dailės, žaidimų. Nuo 15 valandos iki 16 valandos – būreliai: kovos menų, liaudies ansamblio, šokių.“ Mokykloje vaikai mokosi rusų ir anglų kalbų. Kol kalbėjome su mokytoja,vaikai nuoširdžiai, kaip mokėjo, tvarkėsi prieškambaryje, antrame mokyklos aukšte, kiti zujo virtuvėje.

Svarbiausia – komanda

Mokslas Melkio mokykloje vyksta laikantis Švietimo ir mokslo ministerijos parengtos pradinių klasių programos, tačiau kūrybingai, taip, kad vaikams mokymosi procesas būtų smagus, keltų malonias emocijas. „Yra įvairių būdų, kaip mokyti vaikus. Pavyzdžiui, pažinti raides mokomės taip: iš pradžių A raidę ištariame, pašnibždame vienas kitam, paskui komandos po tris, po šešis sugula A raide, vėliau A raidės forma sustumiame suolus ir tik tada pabandome A raidę parašyti“, – pasakojo Milda. Olandijoje ji baigė menų bakalauro studijas, Lietuvoje įgijo dailės pedagogo kvalifikaciją, šiuo metu studijuoja pradinių klasių pedagogiką. Pasak Mildos, svarbiausia, kad vaikai jaustųsi komanda. Mokytoja įsitikinusi, kad rūpinimasis vienas kitu – sėkmingo gyvenimo laidas. Kai viena vaikų komanda sutvarko mokyklą, kita išverda pietus, o trečia grįžta padirbėjusi lauke, kad daržovės kitais metais augtų mokyklos kieme, visi jaučiasi svarbūs ir reikalingi. Paklausti apie tetą Ziną vaikai sakė, kad ji jų niekada nedrausmina, atvirkščiai vaišina įvairiais skanėstais. „Geras ateik, geresnis išeik“, – toks Z.Gineitienės sodybos moto. Gerumą ji dalija visiems.