Dailininką Vytautą Šatą dažnai galima išvysti su pieštuku ir šūsnimi popierių Vilniaus senamiestyje, jo apylinkėse ar Dailininkų sąjungoje, kur kelis kartus per savaitę renkasi vadinamoji Slaptai piešiančiųjų draugija.

Pokalbis su dailininku ir prasidėjo nuo šios intrigėlės.

Ką gi jūs piešiate paslapčia? Ar galite atversti savo paslaptingąjį tvarkingai sudėliotų eskizų segtuvą?

Neslėpsiu, papasakosiu. Mums, grupelei dailininkų (išskirtinai Dailininkų sąjungos narių), kelis kartus per savaitę pozuoja puikūs modeliai. Vyruką mes patyliukais vadiname Herkuliu – na, toks atletiško kūno sudėjimo, mergina irgi nuostabios figūros. Dar prieš antradienį aš iš kolegų gaunu žinutę, kad seansas įvyks, ir tarsi ant sparnų lekiu į sostinės centrą. Malonu, kad esu reikalingas. Kaip orkestras renkasi į repeticiją, taip ir mes. Jei vienas pieštum, būtų ne tas, bet kai mūsų susirenka daugiau, kas kita – labai gyva nuotaika. Kažkas panašaus į meno terapiją... Dailininkų sąjungoje jau įvyko ne viena aktų paroda-pardavimas.

Jūsų aktai savotiškai įrėminti į Vilniaus senamiestį. Vadinasi, net piešdamas aktus neapsieinate be šios paslaptingos miesto erdvės motyvų?..

Tai poilsis nuo tapybos, o tapyba – poilsis nuo piešimo. Išvargina vienas ir tas pat, išsisemi, o pakeitęs stilistiką atsigauni. Į mūsų draugiją susibūrė tokie, kurie tuo dega, – kaip muzikoje, bet kurioje kitoje kūrybos srityje. Plenerams šią vasarą trukdė lietus. Taip, teisingai pastebėjote, aš imu aktą ir kulniuoju į senamiestį, ieškodamas, ką prie jo pritaikyti. Pridengiu nuogybę kuo nors, kad praeivių nešokiruotų. Bet kur ten, dabar publika užimta žinutėmis arba yra labai tolerantiška, pagarbiai praeina, kartais kuris nors trumpam stabteli. Galiu palikti popieriuje vien nuogybę, bet norisi fono – bažnyčių bokštai ar medžių šakos piešinį pagyvina, suteikia prasmę. Vieno „metro“ esu pagirtas: „Tavo darbai kūrybiški...“

V. Šatas skersai išilgai išvaikščiojo Vilniaus senamiestį ieškodamas tik jam būdingų bruožų. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuprinėje – termosas su kava, sumuštiniai, jauki šypsenėlė praeiviams ir – į kelią?..

Pasakai sau – eisiu piešti senamiesčio – ir eini jo ieškoti... Ieškai, kas būdinga Vilniui, pavargsti bevaikščiodamas, prisipieši, piešiniais būni ne visai patenkintas, o grįždamas namo pamatai, kaip visu grožiu išlenda Bernardinai ar senovinio pastato bokštelis... Tuomet užsirašai adresą, gatvę, iš kurios vaizdas atsiveria, ir atvažiuoji kitą dieną jau žinodamas, ką konkrečiai dirbsi.

Kaip jūs pats vertinate savo kūrybą, kas ir koks esate tarp kitų dailininkų?

Nesu grynas realistas ir nesu grynas abstrakcionistas, esu ir toks, ir kitoks. Pagrindinis mano darbų motyvas – Vilnius, jo senamiestis. Su Jeronimu Čiupliu, kino dailininku, galingu kaip Hemingvėjus, esame skersai išilgai išvaikščioję Vilnių. Būdavo, išsiruošiame rytais su kava į senamiestį ir ekskizuojame, kiek širdis geidžia. Dažniausiai įsitaisydavome Barbakane, ten dirbusios moterys įleisdavo į terasą. Kai mirė mano draugas, nieko neprišnekinu pasibastyti po Vilnių, vaikštinėju vienas. Vienu metu buvo ūžtelėjusi kūrybinė krizė: nesinorėjo tapyti. Pikaso tokiu momentu lipdydavo vazas, o aš iškeliavau į Pilaitės apylinkes. Ir koks atradimas! Prisirinko vaikų, kuriems piešiantis gamtoje žmogus – tikra atrakcija. Paliepiau ir jiems atsinešti dažų, popieriaus – ir aš jau ne vienas. Pieštukas turi minkštumo, šilumos – aš ir vėl atradau malonumą piešti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kada dailininkas suvokia savo pašaukimą?

Mano pradžia – pažintis su Šiaurės Lietuvos dailės meistrais. Mat esu kilęs iš Gulbinėnų kaimo, esančio tarp Biržų, Pasvalio ir Vabalninko. Pasvalyje praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje garsėjo akvarelininkas Česlovas Kontrimas – jo darbai man, kaimo berniokui, darė didžiulį įspūdį. Susipažinau ir su Jono Šileikos, Petro Kalpoko kūryba. Piešimą dėstė Italijoje mokslus baigęs P.Vaičekonis. Bet aš, neilgai pasimokęs Pasvalyje, įstojau į Kauno dailės mokyklą. Buvau žalias, neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet labai gerai įsiminiau mokytojos Valerijos Juškienės žodžius: „Aš jūsų neišmokysiu meno, tačiau susakysiu gyvenimiškas tiesas: „Jums viskas nusibos – turtas, alkoholis, damos, galbūt net pasijusite išduoti ir niekam nereikalingi, tačiau jūsų visada lauks tapyba, vienintelė ištikima draugė.“ Šiuos žodžius ne vienąsyk pasitikrinau, jie veikia...

Pokaris, skurdas, kas jums padėjo „prasimušti“?

Užsidirbdavau pozuodamas. Dailininkai girdavo: „Kaip tas vaikinas jaučia pozą...“ Negalėjau išsiduoti, kad ir pats studijuoju dailę, taip buvo sutarta. Pertraukėlių metu stebėdavau, kaip vyresnieji kolegos piešia. Per paskutinį seansą seniūnė, dailininkė Veronika Šleivytė atskleidė tiesą: „Šis vaikinukas – būsimas dailininkas. Šiandien jis jums pozuoja paskutinį kartą.“ Publika šiek tiek nustebo. Kai per pertrauką aš, kaip visada, skubėjau pasižiūrėti darbų, damos uždengė savo piešinius... Ak, nejau aš toms Kauno poniutėms konkurentas? Dar man ūpą numušė Jonas Buračas, pasišaipęs iš to, kad pasirinkau tapybą: „O, dangau, tiek daug dailininkų iškepta...“ Kai pasiguodžiau mokytojai V.Šleivytei, ji tik nusijuokė: „Nesijaudinkite, - vieni išmirs, kitus persekios kūrybinė tinginystė, treti neturės talento, ketvirtiems velnias pametės pelningą tarnybą, penkti „apsibobins“, šešti prasigers, o jūs, kantriausieji, darbščiausieji, liksite. Matau, iš jūsų klasės kapanositės trise...“ Pranašiški buvo ir šios pedagogės žodžiai.

Asmeninio archyvo nuotr.

O toliau – Vilniaus dailės institutas?

Mokiausi nelengvai – šlubavo sveikata, niekuo negalėjo padėti tėvai, nebent lašinių atsiveždavau. Kad šiaip taip sudurčiau galus, eidavau užsidirbti į stotį – pakrauti, iškrauti. Pusbadžiu gyvenau... Baigęs dėl prastos sveikatos gavau laisvą diplomą. Įsidarbinau projektavimo institute ir lygiagrečiai piešiau karikatūras žurnalams. Netrukus jau dirbau meniniu redaktoriumi „Mūsų soduose“, paskui – „Moksleivyje“.

Ar anksti pradėjote tapyti?

Neturėjau, kur tapyti. Gyvenau „komunalkoje“, mažame kambarėlyje. Tapydavau šeštadieniais ir sekmadieniais redakcijoje. Bet sulaukiau – perversmo metais užsidegė žalia šviesa tapybai, darbus ėmė pirkti. Daugybė paveikslų iškeliavo į užsienį. Net nustebau, kokia populiari tapo Vilniaus tema, aš ją labai mėgau. Mečiau labai gerą tarnybą redakcijoje, puikų kolektyvą ir pasinėriau į tapybą. Dirbau dieną naktį. Taip ir šį butą nusipirkau – už paveikslus.

Jūsų gyvenime netrūko išbandymų, eksperimentų – pasakojote, kad veržėtės studijuoti tuometiniame Leningrade, o prieš tai netgi gyvenote Ukrainoje?

Šiandien ir pats stebiuosi – būta nemažai plevėsiškumo. Dabar įsijungia protas, o anksčiau lėkdavau iš inercijos. Bet kitaip nebūčiau pažinęs Ukrainos. Mano dėdė ten gyveno. Jis buvo vedęs gražiausią „dievčiną“. Nutariau iš arti pasižiūrėti į Gogolio apdainuotą šalį. Romantika – chatos, „namazanije belyje dama“, kalba... Keletas paveikslų liko iš tų laikų. Kaip manęs nesuvystė gražuolės chachluškos? Oi, kaip vystė... Vakarais sueidavome visi jauni, jau kaip dainuodavome... Sykį po vakaruškų vieną liekną kaip nendrė namo palydėjau. Tetulė sužinojusi barė ją, ne mane. Oi, kaip ji mane saugojo!

Asmeninio archyvo nuotr.

O šeimą sukūrėte studijuodamas?

Su pirmąja žmona neilgai pagyvenome, ji mirė dar studijų metais. Su antrąja gyvenome atskirai, nes neturėjome buto: ji – Utenoje, aš – Vilniuje. Važinėdavau savaitgaliais į Uteną. Gražus buvo gyvenimas, deja, neilgas. Kai aš pagaliau gavau butą, ji iškeliavo Anapilin (įgimta širdies yda). Sūnus (dabar jam per keturiasdešimt) buvo gabus dailei, bet, kaip yra balso mutacija, taip yra ir dailės mutacija. Tam tikru metu jis ją metė. Kaip tėviškėje sakydavo: meta šakes ir į mėšlą nežiūri. Išvada – nebuvo pašaukimo. Koks jo kelias? Dabar sūnus Norvegijoje su draugais. Sako, neblogai jam sekasi, gal bus suradęs savo vietą pasaulyje?..

Gyvenime daug kas nusibosta, išskyrus tapybą. Asmeninio archyvo nuotr.

Esate brandus, laisvas menininkas. Išduokite paslaptį, ar rėžia aplink jus sparnus lietuvaitės, kaip kažkada ukrainietės?

Ten viena panelė tikino: „Ženis na menia, y menia chata skora budet.“ Ukrainoje damos imasi iniciatyvos, o lietuvę kol išjudinsi – bakt krust (mamos frazė). Kodėl trečią kartą nekūriau šeimos? Nenorėjau. O gal nesutikau savosios ant tako (juokiasi). Kai turi gyvenimo patirties, nujauti, kas priešaky. Sugrįžęs iš Leningrado, stotyje sutikau čigonę, kuri paklausė, kodėl aš susirūpinęs, ir pabūrė už 5 rublius. Pasakė visą tiesą: gyvensiu ilgai, turėsiu ir neturėsiu (šios užuominos tada nesupratau) dvi žmonas, dėl studijų rūpinuosi be reikalo – viskas klostysis laimingai, dar pasakė, kad sunkiai sirgau ir palinkėjo eiti su Dievu...