Vilniaus apygardos teismo teisėjui Stasiui Lemežiui teko nelengva užduotis – jis išnagrinėjo daugiau nei dešimt metų nuo Lietuvos teisėsaugos Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) besislapsčiusio buvusios modelių agentūros „Vita Luci“ darbuotojo Deniso Potapovo (37 m.) baudžiamąją bylą. Balandžio viduryje paskelbtu nuosprendžiu šis vyras pripažintas kaltu dėl prekybos žmonėmis.

Simbolinė bausmė

Tačiau šis teistumas D. Potapovui – lyg nuo žąsies vanduo. Kadangi nusikaltimai padaryti 2001–2004 metais, tai buvęs modelių agentūros darbuotojas buvo nuteistas pagal anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą (LR BK), kuomet dar ne visiems buvo aišku, kas toji prekyba žmonėmis, tad įstatyme numatytos sankcijos buvo gana simbolinės.

Nesileisdami į detales priminsime, jog prekybos žmonėmis norma LR BK įtvirtinta tik 1998 metų liepos 2 dieną. Vėliau ši norma buvo keista (papildyta ir sugriežtintos sankcijos – red. past.) dar 4 kartus – paskutinį kartą papildytas BK 147 straipsnis įsigaliojo pernai gegužę.

Tad už prieš daugiau nei 10 metų padarytus nusikaltimus D. Potapovui buvo skirta tik 158 MGL (5 960 eurų) bauda.

Arabo ir lietuvės tandemas

O dabar grįžkime į 2001-uosius, kuomet vilnietė Natalija Liminovič įkūrė UAB „Vita Luci“. Kaip ir daugelio tais 1998-2001 metais tarsi grybai po lietaus išdygusių modelių agentūrų, taip ir sostinėje įkurtos įmonės tikslas atrodė gana kilnus – iš bjauriojo ančiuko padaryti gražuolę gulbę. Agentūra skelbėsi ieškanti merginų, kurios nori nugalėti savo kompleksus: čia dirbantys specialistai padės savimi nepasitikinčioms 14-16 metų paauglėms siekti modelio karjeros.

Dabar jau aišku, kad agentūrą įkūrusios N. Liminovič planuose jokių kilnių tikslų nebuvo. Dar anksčiau ji keletą metų šoko JAE klubuose, kur susipažino su Anas Al-Halabiu iš Sirijos. Šis arabas ir atkreipė dėmesį į gražuoles lietuvaites, taip pat šokusias įvairiuose JAE restoranuose ir viešbučiuose. (Vėliau nukentėjusios merginos patvirtino, kad merginų tiekimo turtuoliams pagrindinis organizatorius buvo Anas ir Natalija). Taip gimė „tarptautinis projektas“.

Liminovič ir A. Al-Halabis pasiskirstė „darbo barais“. A. Al-Halabis, turėjęs ryšių su arabų šalių turtuoliais, pateikdavo „šviežienos“ ištroškusiems šeichams lietuvaičių nuotraukas, organizuodavo išrinktoms merginoms šalies vizas, jas apgyvendindavo ir pristatydavo „prekes“ į turtuolių apartamentus. Prieš tai pasirūpinęs, ar merginos sveikos. Jis taip pat buvo ir „finansų ministras“, kuris nuspręsdavo, kiek kuri mergina uždirbo.

O N. Liminovič, pasitelkusi į pagalbą fotografą Denisą Potapovą, choreografę Mariją D. bei šiek tiek vėliau į „verslą“ įsitraukusią Nadieždą R., įvairiuose Lietuvos kampeliuose ėmė ieškoti nepilnamečių, trokštančių tapti modeliais.

Reikalavo nekaltų

Tuo metu jau buvo prasidėjęs bumas – kiekviena mergaičiukė svajojo tapti modeliu, lipti ant podiumo, svajojo, kad jomis žavėtųsi, troško būti vietoje tų, į kurių nuotraukas visi žvelgia su pavydu. To paties troško ir daugelis paauglių tėvų, antraip, argi būtų šeichų „maitintojai“ paguldę į jų lovas net apie 1500 nepilnamečių. Pareigūnai net yra užfiksavę „verbuotojų“ pokalbį: „Mes jau visą Lietuvą skersai išilgai pervažiavome, neberandame „kandidačių“.

Modelių, o tiksliau – prostitučių, darymo schema buvo paprasta: norinti tapti modeliu mergina pasirašydavo sutartį su agentūra. Prieš tai, žinoma, būdavo surengiamos fotosesijos – čia pat agentūros patalpose merginas fotografuodavo D. Potapovas. Kai kurios paauglės net pačios atsinešdavo kitų fotomenininkų darytas nuotraukas.

Surinkus nedidelę grupelę būsimų „modelių“, merginos būdavo skraidinamos į JAE – neva dalyvauti fotosesijoje, demonstruoti drabužius ar kvepalus. Užsakovai buvo išrankūs – jiems reikėjo dar nepraradusių nekaltybės gražuolių, tad „modelių agentūrai“ labiausiai ir tiko 14-16 metų merginos. Vyresnių nei 19 metų ir jau pabuvojusių kitų jų šalies turtuolių guoliuose šeichai nepageidavo.

Tėvų abejingumas

Tuo metu atrodė, jog mūsų šalies įstatymai pakankamai saugo nepilnametes atžalas – jos be tėvų sutikimo neturėjo (ir neturi) teisės keliauti į užsienį. Tačiau dauguma tėvų nė nesusimąstydami, kas gali nutikti jų dukroms svečioje šalyje – ir dar arabų – lengva ranka pasirašydavo sutikimus, lydinčiuoju asmeniu dažniausiai įrašydami Mariją D. ar Nadieždą R. Na, o pasitaikę nepatiklūs tėvai buvo įtikinėjami, jog jų atžalai labai pasisekė, kad ši atrinkta demonstruoti garsių dizainerių gaminius. Ir dar tokioje šalyje, kur nieko bloga negali nutikti, nes moteris ten saugoma po devyniais užraktais. Kad įtikintų bent kiek suabejojusius gimdytojus, buvo pasitelkiama ir vaizdinė medžiaga – nuotraukos, tam tikslui išleisti lankstinukai.

Įdomu ir tai, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, kai kurie tėvai trukdė ir net kenkė tyrimui, kad tik nepaaiškėtų, jog jų duktė teikė seksualines paslaugas arabų turtuoliams.

Rytietiškas blizgesys

Kad būtų aiškiau, kas laukė svečioje šalyje tariamų modelių, pateikiame vienos iš nukentėjusiųjų, pavadinkime ją Renata, pasakojimą. „2002 metais man dar nebuvo suėję nė15 metų. Buvau aukšta, liekna ir labai norėjau išbandyti modelio duonos. Tuo labiau, kad ir tėvai skatino kreiptis į kurią nors modelių agentūrą bei pabandyti laimę. Sakė, jei ir netapsi modeliu, tai bent išmoksi grakščiai vaikščioti ir stilingai rengtis.

Viena pažįstama panelė pasiūlė kreiptis į Vilniuje modelių agentūroje „Vita Luci“ dirbančią Mariją D. Kai nuėjau, Marija labai apsidžiaugė, sakė, jog kaip tik organizuojama merginų grupė dirbti modeliais Jungtiniuose Arabų Emyratuose – ten bus rengiamos fotosesijos, įvairių kvepalų bei drabužių prezentacijos. Tvirtino, jog kelionė man nieko nekainuos, tik dar užsidirbsiu pinigų. Labai nudžiugau, nes arabų šalys visada vyliojo savo blizgesiu, prabanga, kvapais. Nė akimirkai nekilo mintis, kad teks dirbti visai kitokį darbą. Tėvams irgi nekilo įtarimų, nes Marija labai įtikinamai paaiškino, koks bus modelio darbas ir kokias privilegijas gausiu. Prieš kelionę įvyko fotosesija – mane fotografavo kažkoks Denisas (Potapovas), jis, atrodo, ir dokumentus sutvarkė.

Sutartą dieną – berods, tai buvo spalio mėnuo, mes, 4 nepilnametės, lydimos Marijos, išskridome į Dubajų. Lėktuve Marija paprašė atiduoti pasus – girdi, taip bus saugiau. Lėktuve įsikalbėjau su kitomis merginomis – visos skrido pirmą kartą, visoms buvo neramu, tačiau Marija mus ramino ir ja mes visiškai pasitikėjome. Dubajaus oro uosto mūsų jau laukė puikus automobilis, kuriuo buvome nuvežtos į kažkokį namą, aptvertą aukšta tvora. Mums buvo paaiškinta, jog čia mes gyvensime ir ruošimės prezentacijoms bei fotosesijoms“.

Dar tą patį vakarą pas merginas atėjo pagyvenęs arabas. „Mums paaiškino, jog tai gydytojas ir jis privalo patikrinti mūsų sveikatą, – tęsė pasakojimą Renata. – Nes, girdi, kitaip neduos šalies, kurioje esame, vizos. Dabar aš suprantu, kad kraują ėmė todėl, kad norėjo patikrinti, ar mes visos nesergame kokiomis nors lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Bet tuomet buvome naivios. Net kontraceptines tabletes, kurias mums išdalino, išgėrėme kaip vaistus, kad neva nesusirgtume dėl neįprasto mūsų skrandžiams maisto ir temperatūrų skirtumo... Kitą dieną turėjome pasiruošti po pietų vyksiančiai fotosesijai ir vakarėliui. Visos puolėme puoštis. Marija negailėjo patarimų. Tačiau tik vėliau suvokiau, jog ji patarinėjo rengtis kuo erotiškiau, kad atrodytume kuo įspūdingesnės“.

Išsirinkdavo patikusią

„Vakarėlis vyko tame pačiame name, tik didžiuliame tarsi salė kambaryje – tęsė pasakojimą mergina. – Prietema, prabangiai įrengtas kambarys: užuolaidos minkštomis drapiruotėmis krito ant nupieštų langų, pasieniais stovėjo minkštasuoliai, nosį kuteno rytietiški kvapai. Ant žemų stalelių pridėliota indų su visokiausiais vaisias, įmantriose taurėse – įvairiaspalviai kokteiliai, gaivieji gėrimai. Mums įėjus į salę, visų ten buvusių vyrų akys nukrypo į mus. Kiek tų vyrų buvo, neįsidėmėjau. Nustebau, kad be mūsų keturių, Marijos ir dar vienos moters (kaip vėliau sužinojau – N. Liminovič), kitų moterų nebuvo. Marija liepė vaišintis, linksmintis ir maloniai bendrauti, jei kuris nors vyras užkalbins. Girdi, nuo jų priklauso mūsų, kaip modelių, ateitis. „Ypač nuo šeicho Saido“, – parodė į vyrą grubiais veido bruožais (vėliau merginos jį praminė Arkliu).  Iš pradžių buvo tikrai linksma – vyrai nesikabinėjo, tik jų žvilgsniai kiek trikdė. Po kurio laiko mačiau, kad prie vienos iš mūsų ketveriukės – Dianos – priėjo Marija ir kažką pašnibždėjo į ausį. Mergina sutriko. O po poros minučių prie jos priėjo gana gražus vyras ir, paėmęs už rankos, kažkur išsivedė.

Kada ji grįžo, negirdėjome, jau miegojome. Kitą rytą Diana buvo kaip nesava, bet, ką veikė su tuo vyru, nepasakojo. Tačiau mums jau buvo kilęs įtarimas, ką jai teko su tuo arabu veikti...“

„Savo noru...“

Renata prisimena, kaip visos su nerimu laukė kito vakaro, nes ir vėl turėjo dalyvauti „prezentacijoje“. „Mums buvo išdalintos didžiulės šilko skaros ir prieš vakarėlį turėjome surepetuoti šokį su tomis skaromis, – į praeitį grįžta buvęs „modelis“. – Prezentacijoje – ir vėl vieni vyrai, apžiūrinėjantys mus lyg prekes. Beje, prekėmis ir buvome, bet kadangi košės galvoje tuo metu neturėjome, tai mums atrodė, kad taip prasideda modelio kelias. Kitą vertus, bijojome priešgyniauti – visos pirmą kartą buvome atsidūrę tokioje šalyje, išeiti niekur neleido. Gal specialiai visos tokios buvome surinktos? Be to, aplink tvyrojusi prabanga, skanūs patiekalai, gėrimai, rytietiška muzika veikė kaip koks afrodiziakas – apsuko galvas. Pasitaikėme tikros avelės, nedrįstančios prieštarauti, – liūdnai konstatuoja pašnekovė. – Tik vėliau verkiau ir keikiausi, kad nekaltybę praradau su kažkokiu arabu, kad esu apgauta ir jokiu modeliu niekada nebūsiu“...

Mergina prisiminė, jog išvažiuojant jas aplankė dar vienas arabas. „Vėliau sužinojau ir jo vardą – Anas. Jis padalijo mums vokelius su pinigais. Aš gavau 600 dolerių, kitoms merginos teko nuo 500 iki 900 JAV dolerių, – pasakojo Renata. – Grįžtant namo buvome griežtai perspėtos, kad niekam nepasakotumėme apie tai, ką veikėme – neva, kontrakte numatyta bauda už žinių paviešinimą.

„O ir skųstis neturite dėl ko – gėrėte ir valgėte už dyką, už paslaugas jums buvo sumokėta. Gulėtės su tais šeichais savo noru... Pabuvote princesėmis, kai sultonai jus dulkino, pabuvote tokiame gyvenime, kokio nebuvo nė sapnuose nebuvote regėjusios“, – tuomet tėškė Marija D.

Jautė spaudimą

Teisme daugelis merginų prisipažino, jog lytiškai santykiavo, nes neturėjo išeities – bent jau tos, kurios vyko pirmą kartą. „Dauguma mūsų buvo įbaugintos, išvežtos į svetimą šalį, dokumentai atimti. Negalėjome vienos išeiti į miestą – gąsdino, kad dingsime be žinios“, – sakė ne viena nukentėjusioji.

Tačiau tenka pripažinti, kad ne visos merginos buvo apgaule nuvežtos į šeichų lovas. Ne viena seksualines paslaugas jau buvo teikusi. Vienos čia, Lietuvoje, kitos – arabų ar britų guolio „minkštumą“ jau buvo išbandžiusios klaipėdietės Daivos Mondeikienės (modelių agentūros  DM ir „Kakadū“) bei vilnietės Rūtos Mikalauskaitės (modelių agentūra „Perspektyvus modelis“) pagalba. Šios moterys bei jų pagalbininkės buvo nuteistos 2009 metais: D. Mondeikienei buvo paskirta 4 metų laisvės atėmimo baismė, jos seseriai Nadieždai Nitiuk – 3, o Editai G. ir Julijai T. –  atitinkamai 150 ir 80 valandų išdirbti senelių slaugos namuose.

Mikalauskaitė 2002–2004 metais į šeichų guolius paguldė 48 merginas. Pastaroji nuteista dar ir už merginų vežimą į Jungtinę Karalystę. Jai buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o jos parankinėms – Rūtai R. ir Ritai P. – piniginės baudos.

Palikdavo tarnams

Rasai dabar 28 metai. Ji išsiskyrusi ir viena augina sūnų. Moteris neslepia, jog į JAE skrido žinodama, ko ten skrenda. „Pas arabus buvau ketvertą ar penketą kartų. Vien dėl to, kad užsidirbčiau pinigų. Ir kitos merginos tai darė tik dėl pinigų. Kai tau tik 15-16 metų, o tėvai neišgali nupirkti ne tik gražių rūbų, bet taupyti reikia dar ir valgio sąskaita, būni pasiruošusi padaryti bet ką, kad nebūtum prastesnė už kitas ir  nesityčiotų draugai, – prisiminė keliones pas šeichus moteris. – Žinoma, nemažai buvo ir apgautų: neva dirbs modeliu, demonstruos papuošalus ar drabužius. Demonstruoti teko, tik ne taip, kaip tikėjosi: seksualius rūbus ir savo kūnus reikėjo rodyti pagyvenusiems arabams. Tiesą pasakius, jei merginos nenorėjo, galėjo ir nesigulti su tais šeichais – per jėgą jie mūsų nesitempdavo. Labiausiai mums kliūdavo nuo Natalijos ir kitų, kurios lydėdavo merginas iš Lietuvos – kaip dabar suprantu, nuo mūsų paklusnumo priklausė jų uždarbis...

Nenorėjusios su tais seniais mylėtis, rado būdų kaip to išvengti – jos vemdavo, apsimesdavo sergančiomis. Nors ir labai nepatenkinti organizatoriai, tokias namo išsiųsdavo anksčiau. O tos, kurios nesispyriojome, dar ir vertingų dovanų iš tų sultonų gaudavome. Per mėnesį uždirbti 1000 dolerių ir dar gana linksmai leisti laiką, anuomet atrodė smagus nuotykis. Ypač toms, kurios skrido ne pirmą kartą – mat šiuo atveju galėjai tikėtis tik „pagraibymo“ už krūtų ar šlaunies. Šeichams reikėjo dar nekaltybės nepraradusių nepilnamečių. O tas, kurias išbandė, palikdavo savo draugams ar tarnams“.

Organizatoriai pasislėpė

2010 metų birželį Vilniaus apygardos teismo teisėja Laureta Ulbienė nuosprendį paskelbė tik Marijai D. ir Nadieždai R. Abiems buvo skirtos tik piniginės baudos: pirmajai – 39 000 litų (šiek tiek daugiau nei 11 000 eurų), o antrajai – 26 000 litų (7500 eurų). Dviem nukentėjusioms merginoms abi nuteistosios turėjo solidariai atlyginti neturtinę žalą – sumokėti po 5 000 litų (šiek tiek daugiau nei po 1400 eurų).

Potapovas, N. Liminovič bei A. Al-Halabis taip ir liko „už borto“. 2009 metų gegužę, dar tebevykstant tyrimui, buvo paskelbta D. Potapovo paieška – jo sulaikymui buvo išduotas Europos arešto orderis. Tačiau vyras visu tuos metus ramiai sau gyveno JAE ir netgi niekieno netrukdomas keliavo į svečias šalis. Bet, matyt, praradęs budrumą D. Potapovas pernai ėmė ir parskrido į Lietuvą, o čia jį ir užkardijo mūsų pareigūnai.

Ko gero, nenuteista liks tik N. Liminovič. Kalbama, jog moteris ištekėjo už savo „verslo partnerio“ A. Al-Halabio ir niekur nekiša nosies iš vyro gimtinės.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ