Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Urnos, arba paskutinė žemės dovana išėjusiajam

Kremuoto kūno palaikus privalu gerbti lygiai taip pat, kaip žmogaus kūną. Tam reikia pelenams laikyti verto indo, rūpestingumo ir dėmesingumo jį transportuojant ir galutinai įkurdinant. Apie šiuos sakralius indus kalbamės su juos kuriančia dailininke, keramike iš Kauno Kristina Alšauskiene.

portretas

 - Jūsų kuriamos urnos gerokai skiriasi nuo muziejuose matytų senovinių pavyzdžių, jūs jų nė nesistengėte kopijuoti?

Tikrai ne. Anksčiau Lietuvoje dominavo niūrių, tamsių spalvų urnos, primenančios puodus ar puodynes, žinoma, su lietuviška ornamentika, o man norėjosi jas sušiuolaikinti, kad atsisveikinimas artimiesiems būtų kiek įmanoma lengvesnis. Norėjosi bent šiek tiek šviesos ir ramybės, to ir siekiau kūriniais.

 -Galbūt mūsų dienomis kremavimas jau tapo įprastesnis, estetiškesnis ir patogesnis išlydėjimo į amžinybę būdas, juolab kad šitaip prisidedame ir prie aplinkos tausojimo?

Šiuo metu kremuojama vis daugiau, ir aš palaikau šią laidojimo tradiciją. Urna apvainikuoja pabaigos pradžią. Labai natūralu – iš dulkės į dulkę. Mums, išeinantiems iš šio pasaulio, svarbu palikti po savęs švaresnę aplinką, neapkrauti gamtos. Kam tas didžiulis plotas kapinėse, jei telpame į nedidelę urną. Ją galima palikti kolumbariume ar palaidoti artimųjų kapuose. Žvelgiant plačiau, greitai neturėsime vietos kapinėms...

 -Senųjų urnų pavyzdžių, žinoma, nedaug. Spėtina, kad buvo ir medinių, ne tik keraminių? 

Galbūt buvo medinių, bet išliko, aišku, keraminės, ir tai rodo, kad urna – jokia naujiena lietuviams. O ar senovėje išbarstydavo mirusiųjų pelenus, ar palaidodavo urną su pelenais, sunku atspėti. Dabar Lietuvoje Katalikų Bažnyčia pasisako prieš kremuoto mirusiojo pelenų barstymą, kaip prieštaraujantį bažnytinei Kanonų teisei. Pasaulyje į tai žiūrima kur kas liberaliau. Pavyzdžiui, Anglijoje veikia vadinamieji Ramybės parkai, kuriuose pelenai suberiami į duobelę ir į ją pasodinamas medis. Ant jo pakabinamas užrašas, kieno pelenai teikia gyvybę augalui. Tai gana prasminga ir sakrali tradicija. Pasaulis išrado netgi tam tikrų, specifinių urnų, pvz., druskos urnas renkasi žmonės, norintys, kad jų artimųjų pelenai nusėstų jūros, upės ar ežero dugne: urna ištirpsta vandenyje per 2–3 min. Urnoms iš smėlio ar juodžemio pirmenybę teikia aplinką tausojantys žmonės – jos įkasamos į žemę, ir į jų vidų, panašiai, kaip Ramybės parkuose, įsodinami augalai...

 -Jei urnos skirtos laidoti į žemę ar statyti kolumbariumuose, be abejonės, svarbūs jų matmenys?

Taip, ir į tai svarbu atsižvelgti gaminant. Urna turi būti tokio dydžio, kad joje tilptų metalinė kapsulė su pelenais, gaunama krematoriume. Paprastesnis variantas – kai pelenai iš kapsulės pilami tiesiai į urną. Antruoju atveju esame laisvi kurti, eksperimentuoti. Be šito, prieš kurdami modelį, turime atsižvelgt ir į kolumbariumo dydžius. Taigi gaunam aibę skaičių, kurie yra svarbūs. Laidojant į žemę, urnai nėra jokių apribojimų, tada esu laisva kurti meno kūrinį – paskutinę dovaną išėjusiajam. Džiaugiuosi susipažinusi su firma „Memorus“, kuri ir paskatino kurti urnas. Prieš trejus metus mes įgyvendinom projektą – sukūrėm 10 urnų, o šiuo metu esame sukūrę iki 20 vienetų skirtingų urnos variantų. Kaip menininkei, man tai labai įdomus darbas, aš vis dar atrandu pačiai sau netikėtų prasmių. Svarbiausia iš jų – šis sakralus indas turi būti estetiškas, švarus, šviesus, atspindintis Anapilin išėjusią asmenybę. Mes visi skirtingi, taigi nėra vieno modelio, tinkančio visiems mirusiesiems.

 -Ar yra kokių nors paslapčių, reikalavimų žaliavai – moliui?

Paslapčių nėra, tiesiog renkamės tvirtesnį molį, galintį gerai sukibti, kad gaminiai galėtų ilgai stovėti lauko kolumbariume arba gulėti žemėje. Atvirame ore urną veikia žiemos šaltis, vasaros karštis. Kokybiškas daiktas atlaiko temperatūrų skirtumus, mūsų modeliai patikrinti ir tai teikia džiaugsmo. Nuo ko dar priklauso medžiagos kietumas? Be tinkamos žaliavos, maksimalų tvirtumą suteikia keramikos kepimas labai aukštos temperatūros krosnyje.

-Rinkdamiesi urną galvojame apie artimąjį, kuriam ji skiriama, kokį jį prisimename, kaip jam šiomis paskutinio atsisveikinimo valandomis norime išreikšti meilę, pagarbą, todėl idealu, kai ir urna – jos forma, spalva, faktūra – atitinka mūsų jauseną. Kokia yra jūsų vizija, kai imate molio gabalą ir rankomis lipdote sakralų indą?

Į šį savotišką laidotuvių aksesuarą galima sudėti daugybę minčių, bet daugiausia galima pasakyti rankų darbu, kas atsisveikinimą su mirusiuoju padaro asmeniškesnį, šiltesnį, šviesesnį, o ir molis – labai natūrali, gamtinė ir jauki medžiaga. Prieš kurdama kolekciją, stebėjau, kas yra rinkoj, mintyse bandžiau prisimatuoti, ar tai galėtų būti mano? Supratau, kad ne. Aš iš prigimties noriu šviesių spalvų, be to, nors urnas galima gaminti ištisus metus, atskiri gaminiai kuriami vasarą, kai žalia, kai aplink tiek daug spalvų. Tada ir mintys kitaip dėliojasi, ir grynas oras, ir gamta veikia, ir savaime daugiau laisvės atsiranda. Simboliška, jog į daiktą, susijusį su mirtimi, aš stengiuosi sudėti visą vasaros gyvybę, kurią dovanoja gamta. Juk urna tarsi apvainikuoja mūsų buvimą žemėje, kuriame visi gyvename spalvotus gyvenimus...

 -Kaip renkatės formą? Dažniau švelnią, moterišką?

Kurdama nejučia klasifikuoju – moteriškas indas, vyriškas, vaikiškas. Santūrus arba grakštus, skambantis. Pagal tai, kokią asmenybę įsivaizduoju. Jei urną mintyse skiriu santūriam mokslininkui, jam labiau tiks sodresnės spalvos ir kvadrato forma, jei kuriu moterišką variantą... Prisipažinsiu, paskutinis kūrinys – tai gėlės žiedo formos urna, kuri galėtų būti energingos, gražios moters gyvenimo atspindys. Žinoma, svarbu urnos neperkrauti puošybiniais elementais, įvairiomis faktūromis. Kiekvienoje urnoje akcentuoju kokį nors vieną dalyką – ar žaismingumą, ar šviesos estetiką, nes jeigu perkrausi – urna neįprasmins esmės.

 -Ar pasitaiko klaidų?

Kol atrandi, kaip indas turi atrodyti, kol atitaikai matmenis... Reikia įgūdžių, kad sukurtum daiktą tokį, kokį sugalvojai. Ne taip, kaip tau išeis, bet kaip esi sumaniusi. Tai nėra lengva. Molis – gyva medžiaga, jei jį paspaudei lipdydama ir jam nepatiko, išdegus įsitikini, kad tikrai nepatiko. Lipdau archaišku būdu – rankomis, gaminį liečiu daugybę kartų – lipdydama, glazūruodama, dėdama į krosnį. Detales – taip pat, antrąkart pakartoti to paties neįmanoma, nes ne visada lydi ta pati emocija. Pasitaiko, kad tą patį daiktą, jei nepatinka spalva, gali tekti degti net kelis kartus. Keramika visada stebina, atsidarai krosnį, ir prieš tave vos ne kalėdinė dovana... Lauki tos akimirkos – kas bus, kaip spalva, ir niekas to negali iš anksto numatyti, nes ši materija turi gyvybę, kurią reikia gerbti.

 -Galbūt urnoms tiktų juodoji keramika, muziejai turi išsaugoję jos pavyzdžių?

Man patinka visi būdai – tradiciniai ir netradiciniai, žavi senovinis raugo degimas, taip pat juodoji keramika, kai gaminiai degami malkinėje krosnyje, o degimo pabaigoje užpilami žemėmis... Prasideda rūkymo procesas, kuris tęsiasi parą, taip gaminiai natūraliai nusidažo juoda matine spalva. Bet tam reikia didelės krosnies lauke. Vasarą gerai, bet ne žiemą. Be to, tamsi spalva neatitinka mano vidinio pasaulio ir dar – juodajai keramikai netinka labai aukšta temperatūra.

 -Sakralius indus kuriate šviesius, ir vis dėlto jie vis viena kalba apie mirtį. Ar jums tai nėra sunku?

Lipdau vasarą, ir tai padeda, be to, kiekvieną urną gaminu mąstydama, kad jis skirtas šviesai, ramybei, poilsiui, gerumui, ir tai teikia ramybės. Žinoma, jei kūrinį reikėtų skirti konkrečiam žmogui, būtų kitaip. Geriausia šį indą vertinti kaip meno kūrinį. Gal tik kurdam vaikams pajutau nemenką išbandymą, juk pati auginu du sūnus... Bet stengiausi reaguoti neutraliai, kad gaminys atrodytų kuo šviesesnis, žaismingesnis. Atsisakiau žodžio „urna“ ir pasirinkau pavadinimą „paskutinė dovana“.

-Iš istorijos 

Palaikų kremavimas – sena lietuvių laidojimo tradicija, kuri, įvedus krikščionybę, buvo primiršta. Baltų žemėse palaikus degindavo nuo V a. Šis paprotys gyvavo maždaug iki XIII a., o kai kuriose vietovėse net iki XIV a. Lenkų istorikas Janas Długoszas XV a. pradžioje rašė, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjo savo aukurą. Ten degindavo mirusių šeimos narių ir artimųjų palaikus. Su brangiais drabužiais, žirgais ir balnais. Pasak istorikų, tikėtina, kad taip buvo sudeginti kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio palaikai. Rytų bei Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintiems mirusiems supildavo pilkapius, pelenus suberdami į kapo duobę. Urnos labiau buvo paplitusios Vakarų Lietuvoje, Lenkijoje (Vyslos žemupyje), Rytprūsiuose. 2010 m. Kretingos rajone, Kurmaičių pilkapyne archeologai rado molinę urną su pelenais. Galbūt ji galėtų siekti net pirmą tūkstantmetį prieš Kristų.

Beje, dabartinėje krikščioniškoje Europoje esame vieni iš paskutiniųjų, pasistatę krematoriumą, nors kremavimas kaip laidojimo būdas plačiai paplitęs kitose Europos ir JAV šalyse. Europoje kremuojama apie 40 proc. visų palaikų. Šis paprotys ypač populiarus Skandinavijos šalyse (Norvegijos sostinėje Osle kremuojama apie 75 proc. mirusiųjų).

Lietuvos žemėje rastos ir restauratorių kruopščiai atkurtos senovinės keramikos urnos ne vienam meistrui yra tarsi įkvėpimo šaltinis, kuriant šiuolaikines urnas.

 

 

 

 

 

Rekomenduojami video