Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ūkyje ošia gluosnių plantacija

Jankų kaime (Kazlų Rūdos sav.) ūkininkas Raimedas Kantautas gluosnius (žilvičius) vytelėms augina nuo 2000-ųjų. Tai labai retai Lietuvos laukuose sutinkama kultūra. Ūkininko šeima vyteles pardavimui paruošia per žiemą – dalį nuperka Lietuvos pynėjai, o didžioji dalis iškeliauja į kaimynines šalis.

Plantacija mažėja

Ūkininkas R.Kantautas teigė, kad vytelių auginimas jo šeimai – hobis. „Nesigailime juos pasisodinę. Kažkam vis tiek reikia juos auginti, kol dar reikia gluosnių vytelių“, – pagrindinį motyvą paaiškino jis.

Pradėjo nuo nedaug – 1,5 ha gluosnių. Prieš keletą metų turimą sklypą išplėtė beveik iki 15 ha ir buvo daugiausia gluosnių auginantis ūkis Lietuvoje. Pastaraisiais metais plotai savaime sumažėjo iki 10 ha. Plantacijos paseno, jas teko išnaikinti, todėl liko tik naujesnės, vėliau užsodintuose žemės plotuose. „Daugiau nesiplečiame, kadangi mažėja gluosninių vytelių paklausa“, – svarbiausią plantacijos mažėjimo priežastį akcentavo ūkininkas.

Vytelių Lietuvoje dar reikia – jas perka amatų centrai ir senieji amatininkai-pynėjai, kurie iš vytelių gamina įvairius indus, baldus, šviestuvus. Didesnę dalį vytelių ūkininkas išveža parduoti už Lietuvos ribų į kaimynines šalis – daugiausia Rusiją.

Pastaruoju metu su lietuviškoms vytelėms konkuruoja kiniška produkcija. Pasak R.Kantauto, kinai į Lietuvą eksportuoja labai daug pigių pintų gaminių, kurie, jo nuomone, dažnai būna prastos kokybės, nes kinai naudoja nekokybiškas vyteles. R.Kantauto teigimu, kinų vytelės yra kitokios rūšies, nepakankamai apdorotos, o iš tokios žaliavos pintas gaminys neturi nei gražios išvaizdos, nei tvirtumo.

Apskritai Lietuvoje mažai ūkininkų domisi gluosnių auginimu, nes ši sritis nėra išskiriama ir atskirai remiama valstybės. Mokamos bendros išmokos kaip už dirbamą žemę ar pievas. Šalia Kantautų vyteles augina dar vienas kitas Kazlų Rūdos krašto ūkininkas. Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiosios specialistės, laikinai einančios vedėjo pareigas Ingos Makarevičienės duomenimis, Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje deklaruota iš viso 46,29 ha žilvičių, juos augina 5 gyventojai.

Iš 1 ha ūkininkas paruošia apie 6 tonas pynimui tinkamų vytelių.

Pjauna šienapjove

R.Kantautas teigia, kad išauginti kokybiškas gluosnių vyteles yra lengviau nei kasmet vis naujai pasėti ir išauginti javus. Gluosnių kasmet sodinti nereikia. Pasodinti jie tampa ilgaamže kultūra, nes kasmet iš kelmų leidžia jaunas atžalas ir tas pats gluosnių laukas gali duoti derlių 20 ar net daugiau metų. Tačiau ir atsisakyti jų, jeigu auginti neapsimoka, galima bet kada. Tik naikinimo darbai ilgi ir ganėtinai brangūs – reikia nupurkšti, išarus išrinkti šaknis, iškultivuoti. Jų ūkyje gluosniai auga žemėje, kurios našumas siekia 17,25 balo.

Nors, palyginus su kitomis žemės ūkio kultūromis, gluosnių auginimas nėra itin sunkus darbas, bet, anot ūkininko, ir gluosnius prižiūrėti reikia. Po pasodinimo pirmaisiais metais būtina ravėti, purkšti, bet pats sunkiausias darbas – jų nuėmimas, apdirbimas, surišimas.

Kantautų ūkyje gluosnius šeimininkai pjauna su traktoriumi, šiam darbui specialiai pritaikyta, perdaryta šienapjove. Pjovimo procesas trunka ilgai – per dieną vieno hektaro gluosnių neįveikia. Šį svarbų darbą gali daryti tik tada, kai laukuose sausa. Jeigu būna šlapia, drėgna – žolė kemša pjovimo agregatą, trukdo pjauti vyteles. Todėl ūkininkas planuoja nusipirkti specialų kombainą, kuris ne tik vyteles nupjautų, bet ir jas surištų.

Klimatui šylant, vytelių pjauti ūkininkas imasi vis vėliau. Pjauna vieną kartą per metus, artėjant žiemai. Pastarąjį rudenį buvo galima jas pjauti tik nuo lapkričio 10 dienos, nes tinkamas laikas šį darbą atlikti tada, kai nukrenta lapai. Nupjauna, parveža į ūkį ir rūšiuoja pagal ilgį.

„Visos jos geros, nes reikia visokių ilgių. Vienam gaminiui pinti reikalingos ilgos, kitam – trumpos vytelės. Todėl pagal ilgį jas rūšiuojame į 5–6 grupes, nes po to reikia nužievinti. Trumpų su ilgomis kartu nenužievinsi“, – pasakojo R.Kantautas, pridurdamas, kad ilgiai skiriasi apie 30 cm.

Ruošia per žiemą

Vytelių paruošimo procesas gana sudėtingas ir ilgas – tą pačią vytelę šeimininkai 20 kartų čiupinėja tol, kol jos gali keliauti pas pynėją. Kantautų ūkyje pagal ilgius surūšiuotos vytelės verdamos arba, kitaip sakant, šutinamos garuose. Po garinimo vandenyje parą mirkomos, o po to – nužievinamos. Šis procesas irgi neapsieina be žmogaus – jis stovi prie staklių.

„Nužievinę dar kartą, rūšiuojame pagal ilgį tiksliau ir skaičiuojame po 100 vienetų. Kitose šalyse vytelės sveriamos, o Lietuvoje nuo seno dirbama tiksliau – skaičiuojama. Suskaičiavę padžiauname džiovykloje ir dvi paras džioviname. Gerai išdžiovinę surišame į dar didesnius ryšulius“, – apie tolesnį vytelių paruošimo procesą pasakojo Jankų kaimo ūkininkas.

Džiovinimui turi pasistatę ir įsirengę specialią džiovyklą, kurioje vienu kartu sutalpina apie 2 tonas vytelių. Ūkininkas teigė, kad vytelių paruošimas reikalauja ne tik džiovyklos, bet ir tinkamų sandėliavimo patalpų, kuriose turi būti sausa. Pritaikytame sandėlyje vytelės gali stovėti metus ar dvejus, jeigu jų niekas nenuperka.

R.Kantauto skaičiavimu, iš 1 ha gluosnių jie pripjauna apie 8–10 tonas vytelių, kurios parvežamos iš laukų. Išrūšiavus, apie 30 proc. jų atkrenta, todėl tinkamų pynimui lieka apie 6 tonas.

Kantautų ūkis nepasiriboja vien gluosnių auginimu ir vytelių paruošimu –  iš vytelių ūkis neišgyventų. Todėl be gluosnių dar auginami javai. Buvo laikas, kai ūkyje derėjo ir braškės, bet uogų Kantautai atsisakė. „Vytelės yra tam, kad žiemą turėtume ką veikti. Pasibaigia visi lauko darbai, tada per visą žiemą iki pavasario, kol reikia važiuoti laukų tręšti, kiekvieną dieną turime papildomo darbo. Jeigu žemės ūkyje galėčiau dirbti ištisus metus – gluosnių nesodinčiau. Vytelės, kol jas dar įmanoma parduoti, geriau nei gyvuliai. Užbaigi jas apdirbti anksti pavasarį ir vasarą būna laisviau, lieka darbai prie grūdinių kultūrų“, – patirtimi dalinosi ūkio šeimininkas.

Kol bus pynėjų

Kantautams verta auginti ir paruošti vyteles, nes turi nuolatinių klientų, dar nebuvo, kad paruoštų vytelių neparduotų. O kaip ateityje bus, nežino. Vyresnio amžiaus pynėjų gretos mažėja, o nagingų jaunuolių prisijungia tik vienas kitas. Kazlų Rūdos savivaldybės ūkininkas tai pastebi kasmet nuvažiavęs į sostinėje vykstančią Kaziuko mugę. Jo teigimu, kiek auksarankių prekiavo pintais gaminiais prieš 10 metų ir kiek dabar – didžiulis skirtumas. Pynėjų labai mažai.

Iš Kantautų ūkio vyteles dar perka pynėjai iš Kauno bei Panevėžio rajonų. Pats R.Kantautas savo pažintį su šiuo verslu pradėjo buvusioje Kauno pynimo įmonėje „Žilvitis“. Kai įmonė bankrutavo, Kantautai pradėjo auginti žilvičius, nes kauniečiai ir toliau norėjo pinti. Tokia buvo pradžia.

Ūkininkas sako, kad vytelių paruošimo darbas yra sunkus ir apgailestauja, kad jis nėra vertinamas. Jo teigimu, į vytelės paruošimą įdėjus tiek darbo, paruoštos vytelės ir iš jų nupinti gaminiai turėtų kainuoti kur kas brangiau.

Anksčiau Kantautams vyteles ruošti padėdavo vaikai. Jie nuo mažų dienų kartu su tėvais viską išmoko. Tačiau dabar jie liko dviese su žmona. Nors ūkininkas neatmeta galimybės, kad vaikai kada nors gal pratęs jų darbus.

 

Rekomenduojami video