Virbalio (Vilkaviškio r.) ūkininkui Rolandui Paužai per krizę išsaugoti pieno ūkį padėjo aistra dekoratyviniams kiemo paukščiams. „Vienais metais labiau apsimoka auginti paukščius, kitais – melžti karves. Taip ir gyvenu, kitų, geresnių naujovių neieškau“, – tikino vyras.

Paukščiai – malonumas

Šiuo metu R.Pauža laiko 61 melžiamą karvę. Anot šeimininko, šie metai užsiimantiesiems pienininkyste geresni nei ankstesni, tai pajuto ir jis pats. Vis dėlto vyras teigė neįsivaizduojąs savo kasdienybės be daugybės paukščių. Šie – jo ilgametis pomėgis ir papildomas pragyvenimo šaltinis.

Paklaustas, kaip suspėja pasirūpinti ir galvijais, ir sparnuočiais, R.Pauža tikino, kad vienam tai daryti būtų sunku. „Labai daug padeda vaikai. Turime tris sūnus. Šį rudenį vieną jau išleidome studijuoti į Kauną, tai tikriausiai teks mažinti vištų. Nebus kitos išeities, nes vyresnėlis į ūkį galės grįžti tik savaitgaliais“, – apie darbų pasidalijimą pasakojo pašnekovass.

Nors sūnūs labai prisirišę prie naminių paukščių, juos šeria ir prižiūri, R.Pauža norėtų, kad jie daugiau orientuotųsi į studijas. Tėvas nesiekia, kad atžalos ateityje liktų gyventi kaime ir sektų jo pėdomis.

Balti taškuoti apenceliai.

Įkvėpė mokytoja

Pats R.Pauža gyventi į Virbalį atvyko iš Kybartų, todėl ir dabar jaučiasi esąs pusiau kaimietis, pusiau miestietis. Meile gyvūnams jį, dar paauglį, uždegė kaimynystėje Kybartuose gyvenusi šviesaus atminimo biologijos mokytoja Rimantė Kelpšaitė. Kaimynės mokytojos kieme auginami dekoratyvūs paukščiai taip sužavėjo Rolandą, kad šią svajonę užaugęs jis įgyvendino ir savo ūkio kieme. Beje, pirmuosius sparnuočius R.Paužai padovanojo minėta mokytoja.

Mėlynosios olandų baltakuodės.

„Tarybiniais laikais dekoratyviniai paukščiai iš viso buvo retenybė. Dabar kiemuose jų matyti gerokai daugiau. Prieš 3–4 metus šia aistra ypač buvo užsikrėtę 22–23 metų jaunuoliai. Lietuvoje mažėjant jaunimo, menksta ir susidomėjimas dekoratyviniais sparnuočiais“, – tendencijas nusakė puošnių paukščių augintojas.

Jis teigė, kad ir jo paukščių ūkio plėtra jau sustojusi. Vis dėlto sparnuočiai jo valdose savaime kinta, nes viena veislė šeimininkui nusibosta, tuomet juos parduoda, kai kada atiduoda ir parsiveža naujų, įdomesnių veislių paukščių. Ūkininkui vis dar norisi kažko naujo, egzotiško.

Gegutės.

Patys šeria, patys perina

R.Pauža paukščių kiaušinius perka Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, kitose šalyse. Vienas vištos kiaušinis, įskaitant atsiuntimo mokestį, kainuoja apie 4–5 eurus, o kartais ir daugiau, bet jis rizikuoja. Yra pasitaikę, kad visi buvo „tušti“.

R.Pauža ūkyje turi nediduką inkubatorių. Iš kiaušinių perinti jauniklius vyras pradeda jau nuo sausio mėnesio. Pasak ūkininko, didžiųjų veislių vištų, tokių kaip Bramos vištos, kochinchinai, orpingtonai, palikuonis reikia išperinti kuo anksčiau, kad iki šalčių jie suspėtų užaugti. Mat šie viščiukai auga apie 11 mėnesių, kol subręsta.

Kieme puikuojasi apie 30 veislių vištų, kurios skirstomos dar į atskiras šeimas pagal spalvas. Pritapo indiškos Ayam Cemani vištos, kurių plunksnos, kojos, skiauterės, kaulai ir net mėsa yra juodos spalvos. Šios veislės gaidį R.Pauža Vengrijoje pirko už 160 eurų.

Jokohamo raudonsparnės.

„Vištų pastaraisiais metais nebeskaičiuoju. Net nežinau, kiek iš viso laikau paukščių. Manau, kad bus apie 400“, – visą sparnuočių ūkį pristatė savininkas.

Dekoratyvinių ančių būrys virbališkio ūkyje pastaruoju metu gerokai sumažėjo. Dabar vyras laiko tik mažytes, kurias vadina karolinkomis ir mandarinkomis. Tarp ančių gargsi cholmogorų veislės žąsys. Kieme laksto fazanai.

Paukščius ūkininkas lesina kombinuotaisiais pašarais ir kviečių grūdais. Šių galėtų užsiauginti pats, bet turi per mažai žemės, nes ūkyje dominuoja pievos. Paklaustas, ką sunkiau prižiūrėti, galvijus ar paukščius, R.Pauža teigė, kad prie karvių ilgiau užtrunkama, mat jas reikia pamelžti, sutvarkyti pieną, jį supilti į atvykusį pienvežį. Paukščius kaip kada ir vieni vaikai apiena.

Rudi taškuoti apenceliai.

Spalvoti kiaušiniai

Paužų paukščių ūkį dažnai lanko moksleivių ekskursijos. Šeimininkas džiaugiasi, kad rudenį ir pavasarį į ūkį plūsteli mokinukai. Jiems parodo plunksnuočius, pats papasakoja, kuo šie yra ypatingi. Pristatyti ūkio gyventojus išmokę ir sūnūs.

„Buvo atvažiavę skautai, o ir mūsų jaunėlis skautas, tai pats sūnus aprodė ūkį. Lankytojams įspūdį palieka vištų kiaušinių spalvos – melsvi, samaniniai, tamsiai rudi kaip kaštonai, juodi“, – pasakojo ūkio galva. Vyras teigė apgailestaujantis, kad vis daugiau išskirtinių spalvų vištų kiaušinių tenka suvalgyti, nes perinimui jų tiek nereikia.

Pasak R.Paužos, senesnio amžiaus žmonių, kurie domėjosi veislinėmis vištomis, ūkių era baigiasi. „Man pačiam įvairiai yra buvę. Jaunystėje buvo laikas, kai auginau nemažai paukščių, vėliau – visai nedaug. Paskui vėl jų būrį išplėčiau“, – pasakojo draugystę su sparnuočiais iki šiol tęsiantis Rolandas.

Olandų baltakuodės juodosios šiurpės.

Reikia ne tik užuovėjų

Paukščiams, kaip ir kitiems gyvūnams, reikia būstų. Šeimininkas pabrėžė, kad jiems labai patinka gyventi ten, kur sausa, užuovėja. Žiemą savo sparnuočius virbališkis apgyvendina tvarte. Jame įrengti atskiri gardukai kiekvienai veislei. Atėjus tinkamam laikui, paukščiai poruojasi, todėl negali būti mišrūnų. Reikia patogių vietų kiaušiniams dėti. Be to, paukščius būtina skiepyti. Taigi ilsėtis ir nuobodžiauti, laikant paukščius, nėra kada, nes jų gyvenimas – nenutrūkstantis ir įdomus procesas.

Dekoratyvinių paukščių augintojų niekas neskatina ir neremia. Žmonės juos laiko savo malonumui. O materialiai, anot R.Paužos, iš šios veiklos gaunamos gaidžio ašaros – vos pašarai atsiperka ir, žinoma, būna šeimai šiek tiek maisto.

„Kai kam atrodo, kad laikant paukščius galima puikiai pragyventi. Toli gražu taip nėra. Iš karvių ūkio, jeigu pieno kainos geros, galima išsilaikyti, o iš paukščių tikrai ne. Pastaruoju metu pieno supirkimo kaina pamažu kyla, deja, bet brangsta ir visos prekės, taigi, nežinia, ar spėja pieno kaina jas pasivyti“, – mąstė R.Pauža.

Paužų ūkyje daugiausia kaimiečio akiai mielų vištų, joms draugiją kieme palaiko mažosios antys, egzotiški fazanai, kiti sparnuočiai.

Tai gyvenimo būdas

Artūras Kundrotas, Lietuvos dekoratyvinių ir veislinių paukščių augintojų draugijos vadovas

Lietuvoje yra kelios asociacijos, vienijančios dekoratyvinių paukščių augintojus. Visos jos veiklios, bet tarp jų nėra sutarimo. Apskritai kalbant dekoratyvinių paukščių auginimas, kaip verslo šaka, nelabai pasiteisina – išgyventi iš to vargu ar įmanoma. Tai labiau daugumos jų augintojų pomėgis, gyvenimo būdas. Pastaruoju metu Lietuvoje dekoratyviniais paukščiais imta smarkiai domėtis. Tiesa, ne visada kreipiamas dėmesys į jų veislės grynumą, kilmę, svarbu, kad paukštis būtų gražus. Iš to bandoma uždirbti – stengiamasi parduoti pasakojant, kad paukštis atitinka standartus, nors pardavėjas ir pats jų gerai nežino.

Šiuo metu Europoje vyksta paukščių standartų derinimas, kad kiekvienoje šalyje būtų teisingas paukščio pavadinimas, aiškios sampratos, kad suvoktume apie ką kalbama, nes vienas spalvą vadina raiba, kitas – dėmėta. Tada atsiranda daug nesusipratimų.

Beveik visus dekoratyvinių paukščių augintojus Lietuvoje esu aplankęs. Rolando paukščių ūkis irgi iš pomėgio pradėtas kurti. Pagrindinė jo ūkio kryptis – pienininkystė. Kai lankiausi prieš gerus metus, jau buvo sukaupęs nemažą sparnuočių kolekciją – suskaičiavome gal 60 veislių. Pagirtina, kad važiuoja į parodas, muges – matyti, kad žmogus tuo domisi.