Sėkmė ir laimė pakylėjo jauną darbščią ūkininkų Irmanto ir Robertos Gudauskių šeimą iš Girininkų kaimo, Vėžaičių seniūnijos. Didžiulę pažangą pastaraisiais metais padariusiems mėsinių galvijų augintojams tradiciniame konkurse „Metų ūkis 2019“ pripažinta antroji vieta. Beveik tuo pačiu metu šeima, auginusi dukrą, susilaukė sūnelio. Jaunasis ūkininkas patenkintas savo pasirinkimu ūkininkauti gimtinėje, kad šeima gali būti kartu.
Kūrėsi ne tuščioje vietoje
Girininkų kaime netoli kelio stūksantis, šiltuoju metų laiku gėlėse skendintis gyvenamasis namas traukia pro šalį riedančiųjų dėmesį. Grožį puoselėja jame įsikūrusios dvi ūkininkų Gudauskių kartos.
Jaunasis Irmantas Gudauskis laiko 70 veislinių mėsinių galvijų, valdo 80 hektarų žemės. Ūkininkauti ryžosi prieš 4 metus pasiūlius tėvams, nes dirbdamas tolimųjų reisų vairuotoju laimingas nesijautė. Prieš tai 10 metų tarnavo karinėse jūrų pajėgose. Kaime užaugusiam vyrui žemės ūkio darbai nesvetimi nuo vaikystės – net karvę mokėjo melžti. Iširus bendrovei, tėvai įkūrė pieno ūkį, laikė iki 20 melžiamų karvių, kurių iki šiol neatsisakė. Irmantui, baigusiam tuometį žemės ūkio technikumą (tapo mechaniku, ir žinių apie gyvulininkystę įgijo) tėvai užsimindavo apie ūkininkavimą.
I. Gudauskis ūkį kūrė ne tuščioje vietoje: tėvai padovanojo keliolika mišrūnių telyčių, angarą, leido naudotis technika. Didelę pagalbą suteikė tėvai, bet ūkyje buvo sena technika, daug rankų darbo.
Plėsti, modernizuoti jį padėjo europinė parama. Jaunojo ūkininko paramos nesuteikė, tačiau pasinaudojo skirta smulkiajam ūkiui. „Už 15 tūkst. eurų įsigijau labai reikalingos technikos – grūdų traiškytuvą, šieno vartytuvą ir grėblį. Gavęs 100 tūkst. eurų pagal valdų modernizavimo programą, nusipirkau traktorių, ruloninį presą, mėšlo kratytuvą“, – atskleidė I. Gudauskis. Šiemet patvirtintas kitas projektas pagal valdų modernizavimą – finansavimas 50 tūkst. eurų, už kuriuos įsigis teleskopinį krautuvą.
Formuoja veislinę bandą
Jaunasis ūkininkas mėsinius galvijus laiko atokiau nuo namų pastatytuose trijuose angaruose. Dalis jų – šarole veislės, kiti – pieninės. I. Gudauskis augina gyvulius tikėdamasis ateityje suformuoti veislinių mėsinių galvijų bandą. „Šalčio nebijo, bet jų priešas – drėgmė ir skersvėjis“, – sakė ūkininkas. Jis gyvulius sugrupavęs pagal amžių – žindenės su veršeliais, atskirai telyčios ir veršiai.
Ant gilaus kraiko laikomi galvijai palaidi didelėje erdvėje, girdyklos neužšąlančios. Pašarą atgabena traktoriumi kelioms dienoms. Beje, šieną, šienainį pasigamina pats, grūdus pašarui irgi užsiaugina. Ūkininkas kalbėjo, jog mineralinėmis trąšomis ganyklų netręšia, mėšlą veža į laukus. Jis patenkintas kalbėjo, kad neseniai specialistai, tyrę pašarus, nustatė, kad rodikliai geri.
„Palengvėjo ir paspartėjo darbas – viską darau pats, nes labiausiai pasitikiu savimi, – prisipažino ūkininkas. – Betgi kam gali patikėti gyvulius? Aš turiu savo tvarką.“
Pasak I. Gudauskio, klysta žmonės manydami, jog su mėsiniais galvijais nėra ką veikti: paleidai laukuose ir užauga. „Intensyvaus augimo veislių galvijams reikia geros priežiūros“, – patikino ūkininkas.
Į šį ūkį gyvulių supirkėjai atvyksta gerai nusiteikę: tinkamomis sąlygomis laikomi ir rūpestingai prižiūrimi galvijai gerai įmitę, gražiai atrodo. „Bet norėtųsi, kad supirkimo kainos būtų aukštesnės“, – prisipažino I. Gudauskis. Anksčiau brangiausiai pardavė po 2,05 Eur už gyvojo svorio kilogramą, o dabar nukrito iki 1,6–1,7 Eur. O juk 650 kg sveriantį galviją tenka auginti dvejus metus. Šiemet ūkininkas pardavė 8 įmitusius gyvulius. „Viską, ką gauname, investuojame į ūkį, – sakė ūkininkai. – Turime įsipareigojimų bankui.“
Emigruoti nereikia
Ūkininkų Gudauskių sūnus Irmantas patenkintas pasirinkęs širdžiai mielą sritį. Išmėginęs miestiečio dalią, nusprendė gyvenimą kurti gimtuosiuose Girininkuose. Čia iš uostamiesčio parsivežė žmoną Robertą. „Tėvų gyvenamojo namo antrame aukšte patys įsirengėme būstą“, – rodė ūkininkas.
Mieste užaugusiai Robertai, nepažinusiai kaimo, reikėjo priprasti. „Bet aš labai norėjau didelių, jaukių namų“, – šypsojosi moteris. Abu su vyru juos kūrė, derino interjero detales. Roberta prisipažino labai mylinti ir lepinanti gėles, jos mėgstamiausios svyrančios pelargonijos nuo pavasario žydi prie namų. Bet ji pastebėjo, jog itin daug dėmesio aplinkai taip pat skiria Irmanto mama. Taigi dviejų šeimininkių tvarkoma sodyba vasarą skendi gėlėse. Roberta pamilo kaimą – gamtą, ramybę ir išmoko žemės darbų – užsiaugina daržovių, kurias marinuoja. „Niekas manęs nė surištos neišvežtų į Klaipėdą“, – juokėsi moteris.
Gali nujausti, kad čia gyvena laiminga šeima, auginanti 9 metų dukrą Arielę ir 2 mėnesių sūnų Marką.
Gudauskiams nereikia galvoti apie emigraciją. „Esu pats sau šeimininkas, niekas man nevadovauja – ką pasidarau, tą ir turiu. Derinuosi su šeima, kad pabūtume kartu. Žinoma, Roberta norėtų daugiau laisvo laiko“, – kalbėjo Irmantas. Roberta pridūrė: „Norime būti kartu visi – žinau, ką reiškia išsiskyrimai. Gimus Arielei, vyras išvykdavo savaitei į reisą, savaitgalį sugrįždavo. Suruošdavau kelionei ir vėl likdavau viena namuose.“ Moteris patenkinta, kad dabar visada kartu, nors darbo daug, ypač vasarą: vyras rytą išeina ir tik vakare sugrįžta. „Aš jam padėdavau perkelti aptvarus. Daug vaikščioti tekdavo – gera mankšta“, – sakė Roberta.
Pernai žemės ūkio ministras I. Gudauskį už ryžtą plėtoti mėsinių galvijų ūkį pamalonino padėkos raštu. Tai buvo tarsi įžanga į šiųmetį įvertinimą. „Nesitikėjome“, – laimingi šypsojosi Roberta ir Irmantas. Ypač džiaugėsi žmona, kad vyro triūsas, pastangos plečiant, modernizuojant galvijininkystės ūkį buvo pastebėtos ir įvertintos.
Virginija LAPIENĖ