Jeigu ir netolimoje ateityje Lietuvos ūkininkai negalės vietos rinkoje pelningai parduoti išaugintos produkcijos, ji pamažu iškeliaus į užsienį. Nepaisydami rizikos, šiandien žemdirbiai vadovaujasi liaudies išmintimi: geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj.

Suveda verslo keliai

Lietuva jau nebėra vien tik galutinių žemės ūkio produktų eksportuotoja – vis daugiau į užsienį iškeliauja ir žaliavos – pieno, gyvulių, vaistažolių, netradicinių žemės ūkio kultūrų. Kur parduoti žaliavinę produkciją, jos augintojai kelių ieško įvairiais būdais – vieni tiesiogiai kreipiasi į užsienio perdirbėjus, kitus susiranda patys gamintojai, treti ieško tarpininkų, o kai kam tiesiog pasiseka užsienio partnerių rasti visiškai atsitiktinai.

Vilkaviškio rajone ūkininkaujantis ir nemažą plotą kanapių auginantis ūkininkas Virginijus Mykolaitis „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino, kad su užsienio partneriais jį suvedė atsitiktinumas – vilkaviškietis ir vienas Danijos verslininkas per atostogas plaukė vienu kruiziniu laivu. Vyrai atsitiktinai jame susitiko ir išsikalbėjo, kuris kuo užsiima.

Tuomet ir paaiškėjo, kad Danijos verslininkai ieško, kas galėtų auginti jiems perdirbti reikalingas kanapes. Taip užsimezgęs Lietuvos ūkininko ir Danijos verslininkų bendradarbiavimas tęsiasi jau ne vienerius metus. Iš Vilkaviškio rajono ūkininko išaugintų kanapių lapų danai gamina vaistus nuo vėžio.

Žemdirbiai pastebėjo, kad dėl lietuviško uždarumo bei tam tikrų įsipareigojimų į eksporto rinkas išėję ūkininkai kartais dar vengia aktyviau dalytis užsienyje įgyta verslo patirtimi ar savo artimam kaimynui duoti gerą patarimą.

Siūlo didesnę kainą

Lazdijų rajone vaistažoles auginantys ūkininkai tėvas ir sūnus Žymančiai produkciją tiekia lenkų kompanijai. Tarpininkus susirado patys. Pirkėjai vaistažoles naudoja arbatoms gaminti, spaudžia aliejų. Lenkai iš karto superka didelį kiekį produkcijos ir siūlo didesnę kainą, nei lietuviai. Vaistažolių koteliai, kiti likučiai taip pat iškeliauja į užsienį, kur panaudojami muilo, parfumerijos pramonėje.

Lazdijų rajono aubrakų augintojai, dalyvaujantys projekte „5000 aubrakų Lazdijams“, neslėpė, kad jų verslo proveržis taip pat susijęs su galimybe galvijus parduoti ne Lietuvos, o Lenkijos supirkėjams. Užmegzti ryšius su partneriais jiems pagelbėjo įkurtas kooperatyvas.

Seirijiškis ūkininkas Arūnas Mickevičius pats kreipėsi pagalbos į žvėrelių augintojus Lenkijoje, įstojo į jų suburtą Šinšilų augintojų asociaciją, nes šalies kaimynės ūkininkai jam pasirodė geranoriškesni. Pirmuosius kailius pardavė taip pat padedant bendraminčiams Lenkijoje. Dabar lietuvio ūkyje išauginti šinšilų kailiukai pasiekia Kanadą, Ispaniją, Graikiją, Kroatiją, siunčiami ir į garsiausius Kopenhagos (Danija) kailių aukcionus.

Arūnas Mickevičius

Kviečia bendradarbiauti

Lenkijos verslininkai jau ne vienerius metus yra vieni didžiausių Lietuvos ūkininkų partnerių parduodant mūsų šalyje užaugintą žemės ūkio produkciją. Ypač daug į šią šalį išvežama Lietuvoje melžiamo žaliavinio pieno. Šalies kaimynės perdirbėjams žaliavinio pieno stinga, todėl jie patys važiuoja į Lietuvą ir mūsų šalies žemdirbius kviečia bendradarbiauti.

Tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra nemažai – kasdien po beveik 40 t Šakių rajone primelžto pieno į Lenkijoje esančią Gižycko pieno perdirbimo įmonę išveža žemės ūkio kooperatyvas „Suvalkijos pienas“. Tai tęsiasi jau penkerius metus. Išvežtų ir daugiau, jei tik jo būtų.

Šį kooperatyvą Šakių rajono ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės ir įkūrė tam, kad susikooperavę galėtų siūlyti didesnį parduodamo žaliavinio pieno kiekį palankiausiomis sąlygomis. Iš Lietuvos perdirbėjų nesulaukus tinkamų siūlymų, teko užmegzti ryšius su Lenkijos pieno perdirbėjais iš Gižycko. Jie sutiko mokėti didesnę kainą, nei Lietuvos perdirbėjai. Mat Lenkijos įmonės akcininkai yra vietos ūkininkai, todėl jos veikloje kur kas daugiau atsižvelgiama ir į žemdirbių interesus.

Visažinė interneto erdvė

Kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius Mindaugas Petkevičius pabrėžė, kad kelias į tiesioginį eksportą jų bendrovei nebuvo lengvas – užtruko ne vieną mėnesį, nes parduoti užsienyje ekologišką pieną kur kas sunkiau, nei įprastinę žaliavą. Įprastinį pieną, anot M.Petkevičiaus, parduoti paprasta – tereikia paskambinti ir susitarti, supirkėjai tuojau prisistato.

Tačiau ekologiško pieno perdirbėjų tenka ieškoti patiems, pasitelkiant geriausiai prieinamą priemonę – internetą. Taip pavyko rasti partnerių Vokietijoje bei Lenkijoje. Šiemet kooperatyvo „Eko tikslas“ žvilgsnis krypsta į Čekiją, Austriją, kitas šalis.

„Mūsų tikslas – gaminti bei surinkti ekologišką, kokybišką pieną, o jų tikslas – rinktis ir pirkti tokį pieną. Už gerą kokybę norime geros kainos“, – atviravo direktorius. Jis aiškino, kad pieno perdirbėjai patys pasiima žaliavą – vasarą iš jų kas antrą dieną išsiveža po 36 t ekologiško pieno.

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys teigė, jog kol kas neskuba vežti pieno iš Lietuvos, tačiau domisi eksporto galimybėmis. Jis yra susidaręs įspūdį, kad ir šalyje kaimynėje pasitaiko nemažai ydingų dalykų – kai atsiranda poreikis, užsieniečiai iš Lietuvos ūkininkų pieną perka, kai išnyksta – nutraukia sutartis.

Lenkijoje trūksta ne tik pieno, šios šalies ūkininkams reikia ir lietuviškų pašarų – šieno ritinių, susuktų į plėvelę. Lenkai sutinka jų vežtis šimtus kilometrų iš Lietuvos ūkių. Mat šiemet Punsko krašte, kur kalvotos vietos, buvo sudėtina pašarų pasigaminti. Ši žinia jau keliauja iš vieno Lietuvos ūkio į kitą.

Vilioja ir lietuviški žirgai

Anykščių rajono Raguvėlės kaimo ūkininkas Arūnas Cicėnas „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad pardavėjus, auginančius perspektyvius veislinius gyvulius bei žirgus, patys pirkėjai susiranda, tačiau gyvuliai jiems turi patikti ir tikti. Vyksta atrankos, atvažiavę pirkėjai jau vietoje sprendžia, pirkti ar ne.

Iš A.Cicėno ūkio arklių dažniausiai perka lenkai ir vokiečiai. „Žirgai – lyg aukštoji matematika. Yra giminės, linijos, šeimos. Gal išgyventume ir Lietuvoje, bet tai yra verslas, kuris turi duoti pajamų“, – sakė A.Cicėnas.

Užsieniečiams parduodamas išaugintus žirgus bei veislinius kitus gyvulius ūkininkas uždirba daugiau, nei parduotų vietos pirkėjams. Jo pastebėjimu, Lietuvoje dar daug kas norėtų nusipirkti veislinį gyvulį mėsos kaina. Todėl gaunamų pajamų skirtumas ryškus.

Kaip pavyzdį A.Cicėnas paminėjo, kad įprasto dydžio 2 metų telyčia Prancūzijoje kainuoja 2 700 eurų, 1 metų telyčia – 1 900 eurų. „Lietuvoje už 2 metų telyčią gauti 2 tūkst. eurų jau yra labai gerai. Čia ir atsakymas, kodėl renkamės užsienio pirkėjus“, – aiškino ūkininkas.

Visi ieško naudos

Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius

Ar gerai, kad iš Lietuvos vis dažniau išvežamas ne galutinis produktas, o žaliava? Atsakymas į tokį klausimą negali būti vienareikšmis. Žiūrint iš bendrųjų valstybės ekonominių interesų pusės, žinoma, kad eksportuoti žaliavą nėra pats geriausias sprendimas. Tiek žalias pienas, tiek gyvi gyvuliai taip pat yra prekė. Ypač, jei kalbame apie veislinius gyvulius, kurie parduodami kitų šalių gyvulių augintojams jų laikomoms gyvulių bandoms gerinti ar plėsti.

Jeigu parduodami gyvi gyvūnai skersti arba žalias pienas, tada, žinoma, prarandama ne tik žaliava pieno arba mėsos gaminiams pagaminti, bet ir galimybė sukurti didesnę parduodamos produkcijos pridėtinę vertę. Kita vertus, gyvulių augintojai, kurie neperdirba ūkiuose žaliavinės produkcijos, vis tiek parduoda gyvulius ir pieną kaip žaliavą. Jiems svarbiausia yra gauti geriausią kainą. Jeigu žemdirbius vienijančios organizacijos, kooperatyvai randa geresnių rinkų užsienyje, patenkinami jų lūkesčiai.

Ilgametė ES valstybių patirtis rodo, kad žemdirbiai gaus geriausią kainą, kai perdirbs pieną ar mėsą kooperatinėse, savo pačių sukurtose įmonėse, kurių veikloje dalyvaus ir kurias valdys patys. Šiais laikais produktų rinka yra globali, visi ieško kuo geresnės ekonominės naudos.

Padeda parodos

Sigitas Dimaitis, Lietuvos žemės ūkio rūmų direktorius

Institucijų funkcija, ieškant užsienio rinkų, yra dvejopa. Valstybinė veterinarijos ir maisto tarnyba, kai reikia, derina būtinuosius leidimus, eksportuojant į užsienio šalis. Tai viena pagalbos pusė, nes vienas uždavinys yra įveikti biurokratines šalių kliūtis, o kitas – susirasti pirkėjų.

Padėdama ūkininkams rasti pirkėjų, valstybė iš dalies remia žemdirbių dalyvavimą įvairiose parodose, kurias organizuoja Rinkos reguliavimo agentūra. Ūkininkai randa partnerių ir įvairiose užsienio parodose.

Bo to, turime žemės ūkio ir ekonomikos atašė užsienio ambasadose. Jie taip pat pagelbsti ieškant reikiamų kontaktų. Tad negalima sakyti, kad valstybės institucijų pagalbos nėra. Daug ką lemia pačių ūkininkų aktyvumas. Kaip išvežti ir parduoti užsienio rinkose populiariausią prekę – pieną, ūkininkai susiranda savais keliais.