Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tylus poezijos buvimas

Su rašytoju Romu Sadausku kalbasi psichologijos daktarė Marija Leonarda Bruverė

Rašytojų klube skaitant būsimosios eilėraščių knygos „Tyvuliuojanti ežerija“ rankraštį prasitarėte: „Poezija, eilių rašymas mane lydėjo visą gyvenimą...“ O juk žinomas esate kaip prozininkas, vaikų rašytojas, netgi kaip aštrus publicistas, ir knygas leidote ne eiliuotas. Tai kaip čia išeina?

Kaip čia išeina? Ogi visaip. Išties, du trečdaliai iš keturių dešimčių mano knygų parašytos proza. Šešios tos prozos knygelės išleistos vaikams skirtų skaitinių pavidalu, nors šiaip aš literatūros neskirstau, kokiam amžiui ji tinka: vaikams, suaugusiesiems ar seniams, koks dabar pats esu...

Dabar turbūt pridursite, kad šešios ar septynios iš tų keturiasdešimties tamstos knygų eiliuotos?

O prie to dar pridėsiu, kad visi „šeši ar septyni“ mano poezijos rinkiniai tenka pastariesiems kūrybos dešimtmečiams. Senatvei. Juk man, kaip sakoma, ant nosies 80.

Ką tai galėtų reikšti? Toks atsigręžimas į poeziją, visą gyvenimą rašius prozą...

Norėjai pasakyti, toks senatvinis marazmas...

Galgi ne. Kažin ar marazminę senatvės lyriką spausdintų „Metai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“ arba „Šiaurės Atėnai“ – vieną publikaciją po kitos. Kasmet po eiliuotą rinkinį. Nežinau nieko panašaus.

Nebent Albino Žukausko atvejis kiek panašus. Bet jis senatvėje, tiesa, šiek tiek už mane jaunesnis, prabilo eilėmis ne tik gausiai, bet ir galingai, lyg koks griaustinis nugarmėjo per lietuvių poezijos padangę. Kada nors Albinas Žukauskas dar bus pervertintas, o poeziją jis kūrė visą gyvenimą, tik ne visada dėmesio vertą.

Kaip ir tamsta, jaunystėje jis baigė žurnalistikos mokslus.

Tik jis žurnalistikai neatidavė gyvenimo, o aš iš jos iki pensijos valgiau duoną ir gėriau degtinę, net 44 metus išdirbau redakcijose.

Tai ne kas tai poezijai ir galėjo likti...

Ne tai buvo svarbiausia, kad žurnalistikos mūzai buvau ištikimesnis. Nors... Vėl tenka grįžti prie Albino Žukausko, kuris 1956 metų rudenį vadovavo respublikinio jaunųjų ir pradedančių rašytojų pasitarimo poetų grupei. Taip vadinosi anais laikais periodiškai Vilniuje vykę jaunųjų literatų sąskrydžiai, kuriuose vyresnieji, jau pripažinti ir patyrę rašytojai, konsultuodavo pradedančiuosius ir aptardavo pateiktus bandymus, vertesniems pasiūlydavo pasiskelbti respublikinėje spaudoje, o verčiausiems – net ir pirmąją knygelę parengti.

Tačiau ta pirmoji knygelė lyg ir neišėjo. O gal bibliografai pražiopsojo?

Ne, neišėjo. Nors pastangų ir noro būta. Kitąmet (1957) baigęs vidurinę ir įstojęs į Vilniaus universitetą aš atsivežiau savo paties sudarytą eilių rinkinėlį, net pavadinimą prisimenu – „Pavasario aidai“...

Mažai skiriasi nuo Maironio „Pavasario balsų“.

Iš tikrųjų, pats šio panašumo nepastebėjau. Daug apie ką tada nepagalvojau. Kaip buvo sutarta, tuos savo „Aidus“ nunešiau į Rašytojų sąjungą, tam pačiam A.Žukauskui. Metras perskaitė ir pasikvietęs autorių paaiškino, kad štai ten ir ten, ir ten, ir ten, kur sukaišioti popieriukai, reikia įdėti eilėraštį apie partiją arba Leniną, o tai ir tai, ir tai teks išmesti. Žodžiu, trūko perkūnsargių, o jaunatviški svaičiojimai apie liūdesius ir mirtį negalimi.

O tų „perkūnsargių“ ar turėjote?

Neturėjau, bet tikėjausi parašyti ir per vasaros atostogas rinkinėlį galutinai parengti. Tiesa, knygelės pavadinimą buvo patarta suaktualinti į „Gyvenimo aidus“...

Kadangi nei tokie, nei anokie „aidai“ Tamstos bibliografijoje neegzistuoja, liktų manyti, kad rinkinėlis nepasirodė.

Deja, o gal ačiū Dievui. Tiksliau – Dievo tarnui, mano motinos broliui kunigui Juozui Radzevičiui. Jis pakvietė per atostogas paviešėti Užunevėžyje, kur tuolaik klebonavo. Mielai sutikau, žinojau, kad dėdė Juozas mėgsta poeziją, savo malonumui verčia Rilkę, prancūzų poetus, gal ir pats rašo. Maniau, patars rinkinėlį rengiant. O jis, pamenu, perskaitė po obelimi, ilgai vaikštinėjo po sodą ir po ta pačia obelimi grąžindamas pasakė: „Žinai ką, Romai, jeigu tik tiek turi dvasios, to neverta leisti. O gal iš viso kankintis eiliuojant.“ Dabar jau aš, paliktas po obelimi, po tą klebonijos sodą ilgai vaikštinėjau. Paskui visą naktį nemiegojau. Ir įmečiau sąsiuvinius su visa ta poezija į klebonijos viryklę – labai nustebusios šeimininkės akivaizdoje.

Prisipažinsiu, man tai netikėta ir ne visai suvokiama. Juk nustojęs rašyti eilėraščius nepabėgote nuo poezijos. Daugelį jūsų kūrybos puslapių galima įvardyti kaip poetinę prozą.

Kad jau prakalbome apie poeziją, susitarkime, kas tai yra. Iš daugybės visokių jos apibūdinimų man artimiausias šis, bene Roberto Frosto, apibrėžimas: „Poezija yra tai, ko nelieka eilėraštį verčiant į kitas kalbas.“ Poezija išvaduojama iš kalbos nelaisvės! Prozai toks apibūdinimas negalioja. Išeitų, kad sąvoka „ eilėraščiai proza“ nieko nereiškia, o eilėraščio forma užrašytas tekstas negarantuoja, kad tai jau poezija. Dvasinė tuštuma atsirado dėl mano pastangų išsivaduoti nuo poetinės kūrybos pasinėrus į žurnalistiką, publicistines gyvenimo studijas. Ankstesnė būsena manęs neapleido, kartkartėmis rasdavosi eilėraštis, kurį iš omenies perkeldavau ant popieriaus.

Man būtų labiau suprantama, jeigu rašytojas, pensijos išlaisvintas iš laiko stygiaus, imtųsi didesnių drobių. Tačiau įvyko atvirkščiai, tiesiog pasinėrėte į poeziją. Juk eilėraščiui parašyti daug laiko nereikia.

„Didesnės drobės“ – ne mano žanras, siužetas man kaip ir nieko nereiškia, realiame gyvenime viskas vyksta nelyginant nuolatinė improvizacija. Be to, drovioji poezijos mūza manęs, ko gero, niekada nebuvo palikusi, visada jutau tylų poezijos buvimą manyje, visada mieliau skaičiau lyriką, negu prozą.

Reikėjo tik postūmio, kad prasiveržtų...

Pirmiausia reikėjo, idant išnyktų priežastys, kad nereikėtų savo kūrybos deginti arba kitaip atsisakyti, kaip man atsitiko kažkada. Ši priežastis išnyko sykiu su laisvės grįžimu ir totalitarinės santvarkos žlugimu. O apie konkretų postūmį grįžti prie poezijos, rodosi, jau rašiau: už tai turėčiau dėkoti šviesiausio atminimo Marcelijui Martinaičiui. Pasirodė, kad jo archyvuose išliko mašinraštinis mano kadaise sudegintų eilėraščių rinkinėlis... Po tuos archyvus besirausdamas Marcelijus jį aptiko, perskaitė, paskatino surinkti viską, ką turėjau iki tolei eiliuoto sukūręs, ir duoti jam perskaityti. O perskaitęs sudėstė eilėraščius taip, kad išeitų knyga. Maža to, „Palydėjimą skaitytojo link“ parašė. Net pavadinimą rinkiniui pasiūlė – „Eilėraščiai nuo upių“. Taip aš, Marcelijaus pavedėtas už rankos, po 50 metų grįžau į poetinės kūrybos taką ir keliavau toliau savarankiškai su vėliau išėjusiais rinkiniais.

Kodėl „keliavau“, o ne „keliauju“?

Todėl, kad mano amžiaus žmogėnui rašyti eiles jau nepadoru ir nedera. Puškinas buvo nepilnų trisdešimties, kai pasakė: „Garbingas amžius prozon lenkia“... Aš greit devintą dešimtį pradėsiu, argi toks karšinčius gali ką nemarazmiško sukurti. Tokiai minčiai trinktelėjus omenin, andai, mėnesėtą naktį vaikščiodamas Demeniškių vieškeluku, sukurpiau paskutinę eilę, kuri vadinasi „Epitafija sau“:

„Gyvenimas ūmai užsiliepsnos/Nei žydintis erškėčių krūmas,/Ir tu išvysi mano veidą pelenuos,/Ir pasakysi tyliai/Romas...“

Kokia ši eilė, paskutinė ar ne – pagyvensim ir pamatysim. Gal pamenate ir pirmąjį savo eilėraštį? Juk pabaigos nebūna be pradžios.

(Ilgai tyli.) Bene bus tai klūpojimas prieš Marijos paveikslą, kai mes keturiese, mama ir trys vienas už kitą mažesni jos vaikiukai, kas vakarą su ašaromis akyse giedojome giesmę maldaudami, kad iš Sibiro grįžtų mūsų tėvelis... Labiausiai iš tos giesmės man įstrigo žodžiai „... nes viską prieš Dievą gali...“.  Nuėjęs miegelio aš tebekartodavau tuos žodžius, juos išplėtodamas iki ilgos eiliuotos improvizacijos, kurią ir dabar kartais iš niekur nieko prisimenu ir imu kartoti. Ko gero, iš tos stebuklingos giesmės (tėvelis grįžo) eina maniškis poezijos suvokimas, būtinybė, kad ji neišeitų už sakralumo ribų. Postmodernizmas man priklus.

Ar tik ne todėl grįžimas iš prozos arimų į poezijos lankas „litkritikos“ liko kaip ir nepastebėtas?

„Litkritikai“ apskritai toks rašytojas neegzistuoja, žanrai čia nieko nereiškia. Galima būtų guostis, kad tokių nepastebėtų daug. Vien Rašytojų sąjungai priklauso arti 400 kūrėjų, o „litkritikos“ apyvartoje – kokios dvi dešimtys, jei ne mažiau. Kas per gyvų lavonų organizacija?! Tiesa, pasitaiko atvejų, kai būni netikėtai pastebėtas. Antai, išėjus „Eilėraščiams nuo upių“ (2004), kaišiadoriškiai pranešė, kad man už šį rinkinį paskirta J.Aisčio premija. O neilgai trukus taip pat telefonu atsiprašė: „Rašytojų sąjungos valdyba nesutiko, pasiūlė kitą kandidatą.“ Panašiai atsitiko man skyrus Žemaitės premiją, tik žemaičiai (šiuo atveju kelmiškiai) buvo atkaklesni: tą pačią premiją už tą patį kūrinį skyrė kitais metais... Taip palankiai susiklosčius aplinkybėms, radosi galimybė pasisamdyti recenzentą, idant apie premijuotą knygą parašytų teigiamą recenziją.

 Paskutinis klausimas. Koks pats brangiausias eilėraštis iš viso lietuvių poezijos lobyno.

(Vėl ilgai tyli.) Putino „Rūpintojėlis“.

Rekomenduojami video