Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Turtingas ne tas, kuris daug turi

Vilkaviškio rajone, Bartninkų seniūnijoje esančiame Vartų kaime, gyvenantis Romas Norkus – vienas iš tų retų žmonių, kurie net per didžiausią sunkmetį nekaltina aplinkinių, likimo ar valdžios. Per ilgus metus vyriškis suprato, kad tik jis pats yra atsakingas už savo gerovę.

Patinka tai, ką daro

Pagrindinė R.Norkaus veikla – ūkininkavimas. Šiuo metu jis laiko per 30 karvių, panašiai tiek dar turi ir prieauglio. Galvijų kiekis žemdirbio tvartuose nesikeičia jau bemaž dešimtmetį. Seniau gyvulių jo ūkyje buvo dar daugiau – maždaug 100, iš kurių apie pusė buvo melžiamos karvės. Kadangi savo ūkyje jis pluša vienas pats, dėl sveikatos problemų vyras buvo priverstas šiek tiek apmažinti gyvulių kiekį.

Su galvijais susijęs visas suvalkiečio gyvenimas. Abu jo tėvai dirbo kolūkyje, mama melždavo karves, tad jam neretai tekdavo jai padėti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R.Norkus pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Iš pradžių jam buvo paskirta 10 ha žemės, kurią jis ir dirbo. Šiandien Vilkaviškio rajono gyventojas jau valdo per 60 ha žemės, dalį jos nuomoja.

Jau nuo pat pirmų ūkininkavimo dienų vyriškio ūkyje ganėsi karvės. Tiesa, jų buvo nepalyginamai mažiau nei yra dabar.

„Aplinkui žemės nelabai derlingos, tad auginti gyvulius – geriausia išeitis. Bet aš tuo džiaugiuosi, nes gyvulius myliu, man jie gražūs, smagu su jais būti“, – šypsojosi žemdirbys.

Jis teigė, kad norėtų auginti ir avis, tačiau šios – nelabai vertingos. Tarybiniais laikais avys buvo kone brangiausi gyvuliai, tačiau dabar žmonės jas laiko tik dėl išmokų.

Nemaloni patirtis

R.Norkus prisiminė, kad ūkininkavimo pradžia buvo labai sunki. Jis neturėjo jokios technikos, o ir ūkiniai pastatai jo laikomiems galvijams buvo ankšti. Negana to, ūkio plėtrą stabdė ir nevisiškai sąžiningi tam tikrų įmonių veiksmai.

„Pamenu, kad buvo labai prasti metai, derlius neužderėjo, šalyje trūko grūdų. Man taip pat buvo ne pyragai, tačiau nusprendžiau išvežti 10 tonų grūdų į Lazdijų rajone, Šeštokuose, esantį supirkimo punktą, o už gautus pinigus nusipirkti traktorių. Tuomet už toną mokėjo apie 360 litų, o man už 10 tonų pervedė tik 412 litų. Pasakė, kad mano atvežti grūdai pilni šiukšlių, nelabai kam tinka. Tai buvo absoliutus melas, nes per visą naktį juos valėme, kad tik būtų geresnės kokybės. Geriau jau būčiau lauką padegęs, nes tąkart patyriau didelių nuostolių“, – prisiminė pašnekovas.

Su nesąžiningais supirkėjais jam teko susidurti ir dar vieną kartą. Maždaug prieš penketą metų ūkininkas vienos įmonės atstovams pardavė savo karvę. Šie gyvulį išsivežė, tačiau po kurio laiko pasakė, kad pakeliui į kombinatą jis nugaišo. R.Norkus už savo holšteinų veislės galviją tuomet gavo... 34,10 Lt. Šiandien ši suma nesudarytų net 10 eurų. Karvė tada svėrė apie 800 kg.

Suvalkietis ūkininkas šiuo metu laiko per 30 karvių, panašiai tiek dar turi ir prieauglio. Anksčiau jo tvartuose buvo 100 galvijų, iš kurių apie pusė – melžiamos karvės.

„Nurijau karčią piliulę, teisybės neieškojau, nes sveikata man brangesnė. Bet daviau sau žodį, kad daugiau su nepažįstamais neprasidėsiu. Dabar visada gyvulius parduodu tik tiems asmenims, kuriais, žinau, galima pasitikėti“, – teigė Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Net ir po tokių nesmagių gyvenimiškų situacijų žmogus nepuolė į paniką, o kantriai dirbo toliau. Esminis gyvenimo lūžis įvyko maždaug 2003 m. Tuomet sunkiai susirgęs vyriškis buvo paguldytas į ligoninę, gydėsi sanatorijoje. Grįžęs iš jos R.Norkus sulaukė pasiūlymo didinti turimų galvijų bandą.

„Iš pradžių galvojau, kad tai didžiulė nesąmonė, tačiau man paaiškino, kad padidinęs galvijų bandą turėsiu už ką pasisamdyti darbuotojų, nereikės pačiam sunkiai dirbti“, – prisiminė pašnekovas.

Kaip tarė, taip ir padarė. Netoli namų jau seniai stovėjo sugriautų fermų griuvėsiai, tad Vartų gyventojas nusprendė juos atstatyti. Maždaug po metų visi ūkininko galvijai buvo perkraustyti į naują pastatą.

„Statybos nebuvo lengvos. Neturėjau pakankamai pinigų, tad ne vieną paskolą suteikė žemės ūkio kooperatyvas „Melbras“, kuriam ir šiandien pristatau savo pieną. Džiaugiuosi, kad mano kelyje nuolat pasitaiko gerų žmonių. Pavyzdžiui, atstatant fermą kurį laiką elektros energiją skolino kaimynas Juozas Lukoševičius“, – sakė žemdirbys.

Ūkininkavimas – verslas

Vyriškis prisimena, kad gyvenime buvo ne viena situacija, kurią teko iškęsti sukandus dantis, tačiau jis niekada neprarado tikėjimo, kad viskas susitvarkys. Šiandien jis save vadina turtingu žmogumi. Tiesa, taip yra ne dėl to, kad jo banko sąskaitose puikuotųsi milijonai eurų.

„Stengiuosi niekam nieko nepavydėti, nelaikyti pykčio savyje. Geri dalykai atneša kitus gerus dalykus, o pyktis provokuoja dar daugiau pykčio. Turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam pakanka to, kas yra. Kažkada aš norėjau, kad į savo ankštą tvartą pas gyvulius galėčiau įvažiuoti su arkliu. Dabar aš galiu tai padaryti net su traktoriumi. Daugiau nieko nenoriu, tegul tik išlieka tai, ką turiu“, – kalbėjo R.Norkus.

Ūkininkas niekada nedramatizavo ir drastiškai kritusių pieno supirkimo kainų, nors prisipažįsta, kad laikai, kai už litrą pieno mokėdavo daugiau kaip vieną litą buvo geri. Dabar vyras už litrą pieno gauna maždaug 22 euro centus. Pasak suvalkiečio, visada reikia turėti santaupų rezervą, tuomet nebus baisios nei gamtos stichijos, nei žemos gaminamos produkcijos supirkimo kainos. Anot jo, ūkininkavimas – tai verslas, o verslo rodikliai visada šokinėja tarsi širdies kardiograma.

„Jei kardiograma būtų tiesi, reikėtų keliauti į morgą. Visada būna pakilimų ir nuosmukių, tai natūralu“, – šypsojosi žemdirbys.

Melžė rankomis

R.Norkus seniau laikė ir nemažai kiaulių. Buvo laikas, kai kritus pieno supirkimo kainoms kiaulės padėjo išlaikyti ūkį. Dabar vyriškio tvarte šių gyvulių jau nelikę. Jų atsisakyti privertė išaugę reikalavimai, susiję su Afrikinio kiaulių maro baime. Namuose yra tik būrys žąsų ir vištų, kurias ūkininkas laiko savo reikmėms.

„Turiu nuomonę, jog kaimo žmogus privalo pats save išlaikyti. Nereikia būti stambiu ūkininku, kad išgyventum. Deja, dabar ne visi tai supranta. Manau, kad valdžia šiuolaikinę visuomenę kreipia ne ten, kur derėtų. Pavyzdžiui, mano vieną pažįstamą ūkininkę paliko kelios melžėjos. Joms neapsimokėjo dirbti pas ją, nes tokiu atveju būtų praradusios pašalpas“, – kalbėjo vyriškis.

Savo ūkyje Vilkaviškio rajono gyventojas dirba vienas. Pats melžia karves, pats jas šeria, rūpinasi jų sveikata. Dažnai iš tvarto į kambarį pareina tik vėlai vakare. Dėl darbo ūkyje tenka aukoti ir atostogas, ir laisvalaikį. Bet žemdirbys tuo nesiskundžia, nes ši veikla – jam itin maloni. Anot jo, tiek melžiamų karvių – dabar jau nieko baisaus, nes šiuo metu pieną melžia į linijas, tereikia uždėti aparatus. Baisu buvo tada, kai reikėjo melžti į bidonus ir pats be pagalbininko negalėdavo jų pakelti. Romas dar dabar atsimena vieną sunkią žiemą, kai sugedus aparatams visas karves teko melžti rankomis. Mat naujos įrangos nebuvo už ką pirkti, visi pinigai buvo investuoti į tvartus.

„Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti. Aišku, viską keisti dabar dėl mano amžiaus jau gal ir būtų vėlu, tačiau aš ir pats nenorėčiau kitos veiklos. Myliu gyvulius, myliu laiką, leidžiamą su jais. Lygiai taip pat, kaip ir gėles. Gal kam ir atrodo keista, kad vyras vasaromis augina gėles, bet man jos teikia didžiulį malonumą, atgaivą sielai. Tai – ne finansiniai reikalai. Milijonų man nereikia. Kiek turiu, tiek gana. Aš tiesiog noriu džiaugtis mažais dalykais“, – kalbėjo žemdirbys.

Tituluotas melžėjas

R.Norkus yra tituluotas melžėjas. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį jis laimėjo pirmąsias Vilkaviškio rajono melžėjų varžytuves, o respublikoje tuomet liko antras. Tiesa, pastaruoju metu melžėjų varžytuvėse vyras nedalyvauja. Paklaustas, kodėl daugiau nesivaržo su kitais melžėjais, jis juokavo, kad visada reikia laiku nueiti nuo scenos bei leisti laimėti ir kitiems. O iš tiesų ūkininkas nėra praleidęs nė vieno geriausią melžimo specialistą renkančio Vilkaviškio rajono konkurso, tik ten jis svečiuojasi rėmėjo teisėmis. R.Norkus visada atveža savo prizą ar net kelis.

Ūkininkas sakė užjaučiantis šio konkurso dalyvius, nes dar atsimena, kiek virpulio jam kėlė paties dalyvavimas.

„Pamenu, kai reikėjo atsakyti į teorinius klausimus, tai net po keliskart skaičiau sakinį ir nesuvokiau jo prasmės. Kol susitvardžiau, žiūriu, kad kiti jau atiduoda viską atsakę. Nelabai sveikatos turiu, jau daugiau nei dešimt metų nešioju širdies stimuliatorių, tai pasisaugau, stengiuosi nesijaudinti“, – kalbėjo pašnekovas.

Nors vyras ir neturi daug laisvalaikio, visuomet randa laiko sekmadieniais apsilankyti Bartninkų bažnyčioje. Pamaldumą jam įskiepijo tėvai. Pats jis tikina po mišių pasijuntantis geriau, malda ir bendravimas su Dievu jam padeda nusiraminti, pamąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

 

Valentinas Jakimavičius

 

Rekomenduojami video