Pabėgėlių krizei Europoje gilėjant, Europos Sąjungos vadovybei trūks plyš reikia parodyti, kad pagaliau rastas esminis problemos sprendimas. Tačiau kažin ar daugelis patikės geromis žiniomis.

Pasijuto įvaryta į kampą

Nelegalios imigracijos į Europą vartais tapusi Graikija, kuri iki šiol tik stebėjo vis didėjantį imigrantų, skubančių jos teritorija pasiekti Austriją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis, srautą, pasijuto įvaryta į kampą. Vien per du šių metų mėnesius į Europą Viduržemio jūra, daugiausia iš Turkijos, atvyko daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Manoma, kad per kovą į Graikijos salas jūra persikels dar apie 100 tūkst. pabėgėlių. Iki šiol Atėnams labiausiai rūpėjo tai, kad visi jie kuo greičiau pasiektų šiaurinę šalies sieną, o dabar viskas pasikeitė iš esmės. Praėjusį trečiadienį Makedonija visiškai uždarė savo sieną su Graikija. Jos šiauriniame pasienyje atkirsti liko apie 8 500 žmonių, skubėjusių vadinamuoju Balkanų keliu per Makedoniją tolyn į šiaurę. Atėnų skaičiavimais, šiuo metu šalyje jau susikaupė daugiau nei 36 tūkst. migrantų, ir jų skaičius didėja kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį: guminių valčių flotilės iš Turkijos į Graikijos salas per parą atplukdo apie 3 tūkst. žmonių. Makedonijai ir kitoms Balkanų šalims uždarius sienas, Graikija pasijuto patekusi į spąstus.

Tiesą sakant, kaimyninių šalių kantrybė dėl „graikiško tranzito“ anksčiau ar vėliau turėjo pasibaigti. Nyderlandų, Vokietijos, Austrijos, Belgijos ir kitų Šengeno zonai priklausančių valstybių vidaus reikalų ministrai dar sausį griežtai įspėjo Atėnus reikalaudami tinkamai vykdyti į jos teritoriją atvykstančių pabėgėlių registraciją, stabdyti jų srautą ir neleisti jiems pasiekti kitų Šengeno sutarties valstybių. Nors už migraciją atsakingas Europos Komisijos komisaras Dimitris Avramopuolos tvirtino, kad klausimas dėl Graikijos „atskyrimo“ nuo Šengeno zonos nesvarstomas, tačiau nepaneigė, kad Atėnų veiksmai neatitinka Europos Komisijos ir kitų ES valstybių lūkesčių. Austrijos vidaus reikalų ministrė Johanna Mikl-Leitner pareiškė, kad Graikijos karo laivynas turi pakankamai galimybių apsaugoti jūros sieną su Turkija. Europos Komisija nurodė, kad Graikijos valdžia atidarė tik vieną iš penkių žadėtų pabėgėlių registravimo centrų, kuriuose būtų galima užregistruoti nuo 4 iki 6 tūkst. žmonių per dieną. Užuot tai darę, Atėnai ramiausiai leido neregistruotiems atvykėliams traukti savo keliais į šiaurę. Tačiau dabar viskas pasikeitė.

Politinis sandoris

Vasarį Austrijos valdžia paskelbė, kad per parą priims ne daugiau nei 80 prieglobsčio prašančių asmenų, taip pat apribojo prieglobsčio prašytojų tranzitą į kaimynines šalis iki 3 200 asmenų per parą. Toks sprendimas sukėlė domino efektą: Slovėnija ir Kroatija, per kurias Vakarų Europą pastaraisiais mėnesiais pasiekė šimtai tūkstančių migrantų, uždarė savo sienas. Nuspręsta įsileisti tik tuos, kurie prašys prieglobsčio būtent šiose šalyse. Kai šių valstybių pavyzdžiu pasekė ir Serbija, buvo paskelbta, kad migracijos į Europą per Vakarų Balkanus kelias jau uždarytas.

Jį uždaryti, tik iš kitos pusės, bandė kovo 7 d. Briuselyje į susitikimą su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoglu susirinkę ES valstybių vadovai. Diplomatinių šaltinių teigimu, ruošiantis deryboms ES ir Turkijos atstovams esą pavyko susitarti, kad Turkija sutiktų priimti visus nelegaliai iš jos teritorijos į Graikiją atvykstančius migrantus, išskyrus Sirijos piliečius. Tačiau, pasak dienraščio „Financial Times“, jau po kelių valandų Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Turkijos premjeras A.Davutoglu atmetė šio susitarimo projektą. Esą veikdama net be artimiausių Berlyno sąjungininkų žinios ir pritarimo, kanclerė su Turkijos premjeru susitarė dėl dar ambicingesnio plano, kuris esą beveik neabejotinai sustabdys pabėgėlių srautą iš Turkijos į Europą.

Pranešama, kad Turkijos atstovai sutiko sudaryti naują politinį sandorį, tačiau užsiprašė papildomų sąlygų: padidinti ES finansinę paramą, panaikinti ES vizas Turkijos piliečiams ir organizuoti masinį pabėgėlių stovyklose Turkijoje apgyvendintų sirų perkėlimą į Europą. Pasibaigus ES ir Turkijos viršūnių susitikimui, paaiškėjo konkretūs pasiekto susitarimo punktai. Nors praėjusį lapkritį ES sutiko skirti Turkijai 3 mlrd. eurų pabėgėlių srautui į Europą mažinti, dabar turkai nori gauti dar 3 mlrd., nors į Graikijos salas plūstančių pabėgėlių ne sumažėjo, o padidėjo. Nuo birželio 1-osios 75 mln. Turkijos piliečių turi būti panaikintos įvažiavimo į ES vizos. Iš Turkijos į ES nelegaliai atvykę asmenys, išskyrus Sirijos piliečius, bus grąžinami atgal į Turkiją, tačiau už kiekvieną ES turės priimti iš šioje šalyje esančių pabėgėlių stovyklų po vieną sirą. Ankara taip pat nori, kad Briuselis paspartintų derybų dėl Turkijos stojimo į ES procesą.

Gali sulaukti pasipriešinimo

Po susitikimo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas tokio plano projektą pavadino proveržiu ir svarbiu žingsniu siekiant užbaigti didžiausią Europoje po Antrojo pasaulinio karo migracijos krizę. Pranešama, kad ES šalių lyderiai taip pat „šiltai pasveikino“ tokį susitarimą. Tačiau iš tikrųjų numatyto politinio sandorio baigtis dar neaiški. Pirma, išlieka rimtų abejonių dėl tikrųjų Turkijos ketinimų: iki pat šios dienos ji nepajudino nė piršto, kad sustabdytų žmonių kontrabandininkų, plukdančių migrantus iš šalies pakrantės į Graikijos salas, verslą. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas anksčiau yra grasinęs „užtvindyti“ Europą pabėgėliais, nes jau keturis mėnesius Ankara nėra gavusi lapkritį žadėtosios ES paramos. Akivaizdu, kad Briuselis neskuba mokėti, nes nemato jokio Ankaros noro stabdyti pabėgėlių srautą.

Be to, kanclerė A.Merkel, pati užvirusi pabėgėlių krizės košę, kai pernai pakvietė pabėgėlius iš Sirijos vykti į Vokietiją, galutinio sprendimo priėmimo metu, kai kovo 17 d. į Briuselį vėl susirinks ES šalių ir Turkijos vadovai, gali susidurti su rimtu pasipriešinimu pirminiam plano projektui. Pasak Vakarų spaudos, derybose su Turkijos premjeru ji vėl ėmėsi iniciatyvos žengti dar toliau, nei buvo numatyta ES diplomatų suderintame projekte. Kanclerės norui iš Turkijos į Europą perkeltus Sirijos gyventojus (o jų Turkijos pabėgėlių stovyklose yra apie 2,7 mln.) paskirstyti po ES šalis esą pritarė tik Nyderlandai. Šaltinių teigimu, dėl tokio primygtinio A.Merkel siūlymo supyko net artimiausi sąjungininkai – Prancūzija, Austrija, taip pat Liuksemburgas, Lenkija, Kipras ir kitos ES šalys. Taigi, iš esmės išankstinis Vokietijos ir Turkijos susitarimas, kurį mandagiai sveikino ES vadovai, mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių Briuselio planų skirstyti į ES atvykusius pabėgėlius po visas valstybes nares, nebent tuo, kad šiuo atveju tai būtų tik sirai. Tokie siūlymai jau buvo sukėlę Vengrijos ir Prancūzijos pyktį.

Pavojaus skambutis

Akivaizdu, kad dabartinis ES ir Turkijos susitarimas iš esmės yra Vokietijos kanclerės perėjimas prie plano B, kai paaiškėjo, kad viltys įtikinti kitas ES šalis be didelių prieštaravimų dalytis pabėgėlių naštą neišsipildė. Iš esmės A.Merkel šiuo klausimu atsidūrė politinėje izoliacijoje, o jos padėtį dar labiau apsunkino sekmadienį Vokietijoje vykusių regioninių rinkimų rezultatai. Kanclerės vadovaujamai Krikščionių demokratų sąjungai jie buvo, švelniai tariant, nesėkmingi: partija pralaimėjo dviejose iš trijų Vokietijos žemių, net ir tradicinėje savo „tvirtovėje“ Badene-Viurtemburge. Šalies spauda tokį Krikščionių demokratų sąjungos pralaimėjimą pavadino sutriuškinimu ir jį susiejo su pernelyg liberalia Berlyno imigracine politika. Šių rinkimų rezultatai A.Merkel ir jos partijai turėtų būti rimtas pavojaus skambutis: kitąmet šalyje vyks nacionaliniai rinkimai, o tokios rinkėjų nuotaikos nežada valdantiesiems nieko gero. Berlyno politiką pabėgėlių atžvilgiu reikia sparčiai koreguoti, ir susitarimas su Turkija šia prasme yra labai svarbus.

Tačiau ir politikos apžvalgininkai, ir patys politikai kelia vis naujus sunkius klausimus, kurie verčia abejoti, ar turkiškas raktas tinka vartų į Europą spynai. Tiksliau, ar spyna iš tikrųjų ant jų bus pakabinta ir užrakinta. Dabartinis Turkijos režimas šalį iš esmės pavertė policine valstybe, taigi neįmanoma patikėti, kad pabėgėlių srautas į Europą plūsta be Ankaros žinios. Pabėgėlių tranzitas – pagrindinė Turkijos korta santykiuose su ES, ir būtų keista, jei apsukrūs turkai ja nepasinaudotų. Kol ES šių vartų neužrakins iš savo pusės, vargu ar galės pasikliauti svetima spyna.