Vilniaus pašonėje, „Rugelio“sodininkų bendrijoje įsikūrusių Birutės Strelčiūnienės ir Tamaros bei Algimato Klimavičių kiemai – šalia. Pro niekada neuždaromus vartelius ne tik moterys keliauja viena pas kitą, bet ir augalai.

Vadina profesore

Ilgametė draugystė Birutę ir Tamarą sieja su gėlininke iš didžiosios raidės Elena Rusteikiene. Sovietiniais metais visos trys aktyviai dalyvavo Vilniaus gėlininkų draugijos veikloje. „Elena buvo mūsų autoritetas, ji rūpinosi, kad gautume geras vietas mugėse, kad niekas mūsų neskriaustų. Ir dabar vadinu ją profesore, nes niekas kitas nežino tiek daug apie augalus, kiek Elena“, – draugę gyrė Birutė bei prisipažino, jog kartais Elena ją ir pabara, kai ne ten ar ne tokį augalą pasodina. E.Rusteikienė, atsakydama į gražius žodžius, pabrėžė, kad labiausiai ją žavi graži kaimynystė. „Labai seniai pažįstu Birutę ir Tamarą, tačiau nė karto neteko matyti, kad jos būtų susipykusios, ko nors nepasidalijusios. O juk taip tarp kaimynų gana dažnai nutinka“, – sakė Elena.

Mėgsta užsispyrėlius

Klimavičių ir Strelčiūnų kiemuose daug augalų. Vieni įprasti akiai, kiti gana reti. „Sklype pradėjome tvarkytis beveik prieš 30 metų, po dešimtmečio atsikraustėme čia gyventi“, – pasakojo B.Strelčiūnienė ir pridūrė, jog jai visuomet buvę svarbu, kad kiemą puoštų gėlės. Jos visos moteriai mielos. Ypač Birutė džiaugiasi kantriausiomis. „Jautakę, viksvinę smilgą, našlaites galima pavadinti tikromis užsispyrėlėmis. Jei sugalvojo, kad joms reikia augti, tai ir augs. Nesvarbu, ar plyšelyje tarp kiemo plytelių, ar poros centimetrų žemės ruoželyje prie namo pamato. Kai kas man sako, rauk lauk, juk auga ne vietoje, o aš atsakau, kad man gražu. Kita vertus, jei augalas pasirinko, kur jam augti, reikia gerbti jo pasirinkimą“, – šypsojosi moteris. Taip jos šiltnamyje atsidūrė ir kanapė. Nuo rudens likusi jos sėkla sudygo anksti pavasarį. Kaip fitoncidą, kenkėjus baidantį augalą, Birutė nusprendė ją palikti. Atsidėkodama už tokią malonę kanapė ėmė vešėti. Dabar ji labiau primena medį nei žolinį augalą. Stiebo storis – beveik penki centimetrai. Birutės kanapę, be jokios abejonės, galima būtų vadinti rekordininke. „Rudenį kanapę išrausiu, susmulkinsiu ir perkasiu kartu su šiltnamio žeme. Ji pagerins dirvą ir išvaikys dirvoje gyvenančius niekdarius“, – sakė pašnekovė ir siūlė kitiems sodininkams daržininkams sekti jos pavyzdžiu.

Derinimo ypatumai

Birutė neslepia, kad su augalais kalbasi. Gal kam nors tai ir atrodo keista, tik ne gėlininkams. Gal todėl jos kieme atsigauna net lepūs, bijantys šalčio augalai. „Galiu pagirti Birutę už radastą. Pavasarį jos krūmas buvo vos gyvas, nes smarkia apšalo, o dabar bujoja. Puikiai ji susitvarko ir su kitais lepūnėliais. Vadinasi, ne tik kalba su augalais, bet ir laiku patręšia, pridengia nuo žiemos šalčių, saugo nuo pavasarinių šalnų“, – sakė E.Rusteikienė. Ji patarė atkreipti dėmesį į dekoratyvinį žalčialunkį, kuris greitai apsipils nuostabiomis uogomis, rūšinę raganę, jau besipuošiančią pūkuotomis barzdelėmis, ženšenį skaisčiai raudonomis uogomis, himalajinį pėdlapį ir dar daugelį kitų dėmesio vertų augalų. Pasak gėlininkės, svarbu žinoti, kas kokiam augalui tinka. Juk jei mėgstančią paunksnę gėlelę pasodinsi saulėtoje vietoje, ji skurs, atrodys varganai. Kita paslaptis – augalų derinimas. „Jei nori, kad augalas išryškėtų, būtų pastebimas, reikia prie jo pasodinti kitokį, kontrastingą žolyną. Tamsiai žaliais plačiais lapais augalas neprapuls bendroje žalumoje, jei prie jo bus pasodintas raudonlapis ar baltos ir žalios spalvosaugalas“, – patarė gėlininkė.

Šokinėja per tvorą

Birutė dideliame name šeimininkauja viena. Sūnūs ir anūkai atvažiuoja, bet dažniausiai vežasi ją į svečius pas save. Jei ne graži daugystė su kaimynais, moters gyvenimas būtų gerokai nuobodesnis. Tamara ir jos vyras Algimantas žino, kad greta gyvenanti kaimynė – puiki bičiulė. Mirus Birutės sutuoktiniui, Algimantas talkina, kai reikia vyriškos rankos. Nors jų sklypus skiria tvora, varteliai visada praverti. Kai B.Strelčiūnienė nusprendė persodinti raganes, vietos joms atsirado Tamaros ir Algimanto sklype prie tvoros. Taip į gretimą sklypą atkeliavo ne vienas augalas. Juk dauguma jų – daugiamečiai, tad ilgainiui mažas keras tampa didelis, jam darosi ankšta, tad tenka dalyti ir persodinti. O kai nėra vietos savame sklype ar tokio augalo nebesinori, jis keliauja ten, kur bus rūpestingai prižiūrimas.

Senbuvių nedaug

Sodininkų bendrija „Rugelis“ – nedidelė. Vos dvidešimt narių. Kadaise ji priklausė Vilniaus politechnikumui. Žemės sklypas Klimavičiams buvo paskirtas 1979 metais. Iš pradžių šeima kaip ir dauguma sodininkų mėgėjų sodino sodus, ravėjo daržus. Šiandien vis populiariau tampa sodus tvarkyti taip, kad jie teiktų ne tik gėrybių, bet ir būtų jauki vieta pailsėti.

Tamara rūpinasi bendrijos buhalterija. Pasak moters, bendrijos nariai patiria nedaug išlaidų, už arą per metus moka po pusantro euro. „Dabar senbuvių mūsų bendrijoje nedaug liko. Pirmininkas – jaunas šaunus vyras. Puikiai tvarkosi. Jei kyla kokių klausimu, visi renkasi ir sprendžia, ką daryti. Teismuose dėl ribų ar ko kito nė vienas bendrijos narys nesibylinėja“, – pasakojo T.Klimavičienė. Draugei pritarė ir Birutė. „Svarbiau ne tikslios ribos, o normalus bendravimas tarp kaimynų“, – sakė ji.

Jaunimui sklypai per maži

Abi moterys tikino neįsivaizduojančios geresnio gyvenimo nei nuosavame sklype. Su butu nesą ko nė lyginti. Iki miesto kelios dešimtys kilometrų. Autobusas važiuoja kas pusvalandį. Šalia esančiuose miškuose galima grybauti, uogauti, rinkti vaistažoles. Tačiau jaunos šeimos neskuba pirkti sodininkų bendrijoje parduodamų sklypų. „Manau, jog daugumai, norintiems gyventi nuosavame name, netinka tai, kad sklypai per maži, tik po 6 arus. Mūsų sūnus taip pat namą pradėjo statyti 12 arų sklype“, – pasakojo Tamara, o jos vyras Algimantas apgailestavo, kad statė statė, namą, vis atrodė, kad reikia daugiau vietos, o dabar liko jame gyventi dviese su žmona ir katinu.

Mėgsta naujoves

Kol augo abiejų šeimų anūkai, iš viso penki berniukai, reikėjo aikštelės futbolo kamuoliui spardyti, krepšiniui žaisti. Tamaros ir Algimanto kieme buvo paliktas didelis vejos plotas tik berniukų reikmėms. Dabar ten važinėja žolę pjaunantis robotas. Naujoves mėgstantis Algimantas turėjo vėjo jėgainę, įsigijo ir saulės baterijų. Pirko jas prieš ketverius metus. Kada atsipirks beveik 6 tūkst. litų investicija, vyras neskaičiuoja. Jam smagu naudotis šiuolaikiškomis technologijomis. Jaunystėje įgytos elektronikos žinios praverčia visada. Pora gražiai pasiskirsčiusi pareigomis – Tamara rūpinasi „žydinčiais reikalais“, o Algimantas suka galvą, kaip palengvinti augalų priežiūrą. Roboto, kuris sugebėtų geriau už žmogų pasirūpinti gėlėmis, pasak jo, kol kas niekas nesukūrė.