Gana daug kalbama apie nykstančius Lietuvos kaimus. Jų Širvintų rajone ne vienas, tačiau Kiauklių bažnytkaimio kol kas tokiu vadinti nesinori.

Kaimo bendruomenės vadovė Asta Amankavičienė mums paskyrė visą pusdienį, kad parodytų ir papasakotų, kuo dabar gyvena kaimas.

Pažįsta visus

Jaukiame Astos kieme ragaudami žolelių arbatą, kuria vaišino dešinioji jos ranka, pavaduotojas Virginas Pajaujis, sužinojome, kad Kiaukliuose smagiai gyvena tie, kurie netingi smagiai gyventi. Juk rytiečių patarė byloja: „Nori būti laimingas – būk“. Tad netingintieji paįvairinti gyvenimą šoka, dainuoja, vaidina ir į ekskursijas važinėja. Asta Kiaukliuose gyvena beveik 30 metų, bet dar negali savęs vadinti vietine. „Atvykėlius čia vadina atajonimis. Mano vyras, sūnūs – jau vietiniai“, – pasakojo kultūros veiklos ir verslo vadybą baigusi moteris. Kultūros namų filialo vedėja ji dirba aštuonioliktus metus. Puikiai pažįsta visus aplinkinius gyventojus. Pasak Astos, Kiaukliai – lietuviška sala. Gretimuose kaimuose dauguma gyventojų kitų tautybių. Deja, čia nėra mokyklos, nes nėra vaikų. Kaime liko parduotuvė, paštas, kultūros namų filialas. Medicinos punktas buvo uždarytas, kai medikė išėjo į pensiją. Iki Širvintų septyniolika kilometrų, tad ne kiekvienam lengva iki rajono centro nukakti. „Turime gražią naują Kiauklių bažnyčią, kurią statė iš čia kilęs užsienio lietuvis. Puikiai jaučiame, kad prasidėjo rinkimų kampanija. Politikai pasirodo kaip pilypai iš kanapių, kai reikia rinkėjų balsų, o paskui dingsta“, – šypsojosi bendruomenės pirmininkė. Svarbiausias Kiauklių bendruomenės renginys – kasmet spalio 10-ąją, po bulviakasio, rengiamas cepelinų balius. Į jį sukviečiami visi kaimo gyventojai, bičiuliai.

Norėtų pailsėti

Iš algos Asta neišgyventų, todėl augina braškių, sukasi, kaip išmano. „Kiekviename kieme yra daržas, vaismedžių, uogakrūmių. Mūsų žmonės labai darbštūs. Turime gražaus jaunimo, kuris susibūręs į krepšinio komandą. Veikia ir senjorų klubas. Jam vadovauja Rimantė Raščiuvienė. Nuo pat pirmos dienos, kai prieš penkiolika metų susibūrė bendruomenė, esu jos pirmininkė. Norėčiau pailsėti, bet kol kas manęs nepaleidžia“, – sakė ne vieną projektą naktimis rengusi Asta. Jai labai apmaudu, kad šiais metais buvo atmestas išnykusiems kaimams atminti teiktas projektas. Vis dėlto iš 30 projektų 27-iems pavyko gauti finansavimą ir juos įgyvendinti.

Legendoje apie Kiauklius pasakojama, kad kartą, imant varpą iš senosios Kiauklių bažnyčios varpinės, jis nusivoliojo ežeran. Nuo to laiko pakrantėje uliodavo septynios panos ir verkdavo. Kai žmonės paklausdavo, ko jos verkia, jos atsakydavo: „Kaip mums neverkti, mūsų namus išgriovė, neturime,kur gyventi.“ Senoliai šnekėdavo, kad kai Šešuolių (gretimo kaimo) varpai skambindavo, tai Kiauklių ežero varpas atsiliepdavo. Tik tuomet, kai buvo pašventinta koplyčia, panos nustojo ulioti, o paskendęs varpas – skambinti.

Laiko save valstiete

Pirmasis kiemas, kurį aplankėme, – bendruomenės senjorų klubo vadovės R.Raščiuvienės. Finansininke Norvegijos įmonėje iki pensijos dirbusi moteris taip pat iš atajonių. Moteris prieš penkerius metus įsigijo apleistą namą ir šiek tiek žemės prie jo. „Išėjau į pensiją ir pabėgau iš miesto. Man reikėjo erdvės. Nevadinkite manęs miestiete, aš esu valstiečių vaikas. Kaime žmonės daug nuoširdesni, jie padeda vienas kitam, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais“, – sakė pašnekovė. Nedidelis Rimantės namas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skęsta žieduose. Moteris mėgsta retesnius augalus, turi šiltnamį, daržą, įvairiausių uogynų, avietyną. Pakalnėje kartu su kaimynais iškasė tvenkinį. Tvarkingame aptvare – dedeklės vištos. Jų kiaušiniais močiutė lepina anūkus, vienintelį sūnų ir marčią. „Man smagu Kiaukliuose. Liūdna tik, kad vis daugiau trobų lieka be šeimininkų. Per dvejus metus mirė aštuoniolika gyventojų“, – sakė buvusi vilnietė. Ji džiaugėsi galinti nuo ankstyvo ryto judėti. „Judėjimas gryname ore – sveikata. Užauginu visokių gėrybių ir savo, ir brolio šeimai“, – rodydama daigus šiltnamyje sakė Rimantė. Jai kaimas pirmiausia ne nauda, o džiaugsmas sielai. Bendruomenės vadovei ji kur tik gali talkina. „Rimantė – nuostabus žmogus, į ją visada gali kreiptis, jei reikia pagalbos ar patarimo“, – džiaugėsi A.Amankavičienė.

Ypatingas medus

Kitame kieme, kurį aplankėme su Asta, mus pasitiko bitininkas Albinas Kalesnikas su žmona Ole. Vyras prisipažino, kad buvo pabėgęs iš kaimo, bet vėliau grįžo į namus, kuriuose gimė. „Augome keturi vaikai. Kai mano mamai pasidarė sunku vienai gyventi, su žmona persikėlėme čia. Olė nuo Inturkės. Dabar kartu bitininkaujame, ūkininkaujame“, – pasakojo Albinas. Apeiti didelį viensėdį prireikė nemažai laiko. Didžiuliai daržai, bulvių vagos, paukščių kiemas – yra visko, ko reikia, kad per žiemą užtektų savų gėrybių. A.Amankavičienė sakė, kad būtent dėl šio kiemo bendruomenės šventėse niekada netrūksta medaus. „Pamatęs, kad nėra kuo pasisaldinti gyvenimo, Albinas, žiūrėk, ir ateina nešinas medumi. Niekada nereikia prašyti“, – linksmai pasakojo bendruomenės vadovė. Albino medus – ypatingas. Cukraus sirupu jis bitelių nemaitina, žiemai palieka medaus. Bičių motinų nekeičia, leidžia pačioms tvarkytis. Albino bitės tokios pat geros, kaip ir jis. Kai atvykome į bityną, jos, nekreipdamos į mus dėmesio, skubėjo nešti nektarą iš žiedų. Iš vienos bičių šeimos Albinas prikopinėja kibirą ir daugiau medaus, nelygu vasara. Karvės nelaiko. Pieno ir grūdų gauna iš ūkininko, kuriam leidžia naudotis žeme.

Perka nedaug ką

Paklaustas, kaip galėtų apibūdinti kiaukliečius, Albinas rėžė tiesiasi šviesiai: „Apsnūdę tie kiaukliečiai. Jei ne Asta, niekur nosies neiškištų.“ Albinui su Ole patinka dalyvauti šventėse, keliauti. Dažniausiai į ekskursijas važiuoja Olė, o Albinas lieka prižiūrėti ūkio. Olė džiaugėsi, kad marti rūpinasi sodybos grožiu, atvažiuodama į svečius dažnai atveža kokį gražesnį augaliuką. Jos dovanotas lauramedis žiemą būna kambaryje, o vasarą išnešamas į lauką. Augalo lapų Olė pasiskina, kai verda sriubą. Sūnus talkina prie bičių. Turi jau ir savo avilį. Paklausta, ką perka, kai šaldiklis pilnas savų uogų, mėsos, miško grybų, kai rūsys pilnas bulvių, morkų, kitų gėrybių, moteris sakė perkanti labai nedaug – druskos, aliejaus. Net degtukų dar turi nuo senų laikų. „Jei žmogus tingi, jis nieko neturi. Yra ir mūsų kaime vadinamųjų bambalinių, kurių darbas – šlaistytis prie parduotuvės“ , – piktinosi moteris.

Bitės sveikatai

Vilniuje gyvenantis verslininkas Petras Kazlauskas parėmė ne vieną Kiauklių bendruomenės renginį. Prieš trejus metus jis nusprendė atkurti tėviškę. „Labai daug neinvestuoju, nes nuolat čia kol kas negyvenu. Man smagu Kiaukliuose leisti laisvalaikį. Mėgstu pažvejoti, pamedžioti, laikau bičių“, – pasakojo pašnekovas. Medaus jis šiais metais prikopinės labai daug, nes užsėjo kelis laukus įvairių medingųjų augalų – barkūnų, facelijų. „Buvo sutrikęs širdies ritmas, tai gydytojai patarė laikyti bičių. Kai pradėjau jomis rūpintis, sveikata pasitaisė“, – šypsojosi pašnekovas. Nuokalnėje už sodybos jis pasodino beržyną, iškasė du tvenkinius, kuriuose įveisė įvairių žuvų: karosų, plačiakakčių, lynų. Praėjusiais metais jis pagavo pusantro kilogramo sveriantį ungurį.

Skuba į tėviškę

Nedidelė berišon diušer veislės avių banda iš tolo pažino ateinantį šeimininką. Palepintos duonos rieke, jos sekė iš paskos. Pašnekovas guodėsi, kad daug žalos pridaro benamiai šunys, kurie sudrasko jauniklius. „Maistas, kurį perkame parduotuvėse, kuo toliau, tuo prastesnis, tad jei yra galimybė, kodėl neužsiauginti savo?“ – retoriškai klausė Petras. Turėdamas laisvesnio laiko, jis, kur buvęs, kur nebuvęs, skuba iš sostinės ten, kur randa atgaivą sielai, kur basas lakstė kiemo takeliais su broliu ir seserimis. Šį pavasarį ant naujo Petro tėviškės namo stogo lizdą sugalvojo susikrauti gandrai. Vieną dieną net devyni suko ratus virš kiemo. Vienintelis dalykas, ko norėtų Petras, – atsukti laiko ratą atgal. Tada jis ūkininkautų daug rimčiau.