Lietuvoje daug kalbama apie geras triušininkystės perspektyvas, tačiau ji kol kas nėra tokia populiari, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Norint užsiimti triušininkyste, nereikia palyginti didelių investicijų, galima greitai išplėsti verslą. Vis dėlto imantis šios veiklos svarbu suprastu, kad teks įdėti gana daug darbo keičiant vartotojų įpročius ir juos skatinant rinktis sveikesnius, tačiau kitokius nei įprasta produktus. Tik taip pavyks suformuoti pirkėjų ratą. Nors žmonės žino, kad triušiena skani ir labai vertinga, tačiau renkasi riebesnę ir pigesnę mėsą.

Menka konkurencija

Triušininkystė šoktelėjo „ant bangos“, kai į Lietuvą atslinko ekonominė krizė. Išaugęs nedarbas ir sumažėjusios pajamos privertė žmones grįžti prie daržų, auginti paukščius ir gyvulius. Toks posūkis ne vieną paskatino nuo mėgėjiškos veiklos pereiti prie verslo.

Triušių auginimas – šiandien vienas patraukliausių alternatyvių verslų kaime. Mat jo pradžiai užtenka minimalių investicijų, triušiai yra vislūs ir greitai bręsta, o rinkoje vis dar menka konkurencija – triušienos paklausa statistiškai viršija pasiūlą.  Tačiau, norint užpildyti šią nišą, reikės pastangų įveikiant inertišką lietuvių požiūrį į mitybą. Postūmį triušininkystei galėtų suteikti parama, tačiau ši gyvulininkystės šaka, skirtingai nei kitos, nėra remiama tiesioginėmis išmokomis.  Be to, nors iš pirmo žvilgsnio tai gana paprastas ir greitas verslas, prireiks itin daug žinių, nes triušiai lepūs gyvūnai. Padarius vieną klaidą, galima prarasti visą fermą.

Susidomėjus triušininkyste, verslą galima plėtoti keliomis kryptimis – auginti mėsinius ar kailinius triušius arba gilintis į veislininkystę ir rinkai tiekti veislinę medžiagą. Pastaroji sritis pati sudėtingiausia, reikalaujanti aukšto profesionalumo. Ekspertų teigimu, Lietuvoje kol kas ji nėra pelninga.

Nesėkmė nesustabdė

Mūsų šalyje yra registruoti septyni triušių veislynai, dar keli augintojai siekia tokio statuso. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, 2016 m. Lietuvoje buvo registruota 2 460 triušių augintojų, iš kurių tik keli turi didesnes pramonines fermas. Viena iš jų priklauso Tadui Dzvankui, įsikūrusiam Kelmės rajone.

Šiam ūkininkui mėsinių triušių auginimas jau septynerius metus yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Triušių fermoje, kur straksi iki trijų tūkstančių ilgaausių, įdarbintas vienas žmogus. Jis šeria gyvūnėlius, valo fermą. Pats ūkio savininkas užsiima triušių gydymu, dirbtiniu sėklinimu, dezinfekcija, produkcijos realizacija. Triušieną parduoti padeda sūnus, tapęs jaunuoju ūkininku.

Pradėjęs auginti triušius T.Dzvankus pirmiausia siekė didinti apyvartą – tik pasiekus gana dideles apimtis verslas gali būti pelningas. Be to, reikia kiek įmanoma daugiau automatizuoti procesus, kad reikėtų mažiau darbo rankų. Įrengdamas fermą, automatizuodamas šėrimą ir girdymą, didindamas bandą, ūkininkas neklimpo į paskolas, investavo savo sukauptas lėšas.

Kol buvo mažesni triušienos kiekiai, mėsą išparduodavo turgeliuose. Verslui plečiantis augintojas susidūrė su realizavimo problemomis ir patyrė daug nuostolių. „Vienu metu triušių prikimštoje fermoje išplito maras. Nesuspėjau vakcinuoti, ir jie pradėjo gaišti. Tąkart netekau visų metų pajamų, tačiau rankų nenuleidau ir dirbau toliau“, – didelę netektį prisiminė ūkininkas.

Patinėliai iš Čekijos

Triušininkystės verslas tapo stabilesnis, kai augintojas sudarė sutartį su vienu prekybos tinklu. Dabar per mėnesį ūkininkas parduoda apie 1 t triušienos. Prieš Kalėdas ir Velykas mėsos poreikis išauga dvigubai ar net trigubai. Su prekybos tinklu T.Dzvankus bendradarbiauja jau ketvirtus metus. Tiesa, per tą laiką ūkininkui mokama kaina už kilogramą sumažėjo apie 60 centų, o gamybos sąnaudos išaugo.

Triušiai auginami iki maždaug pustrečio mėnesio. Gyvūnėliai skerdžiami ūkyje įrengtoje riboto pajėgumo skerdykloje. Ūkininkas norėtų įsirengti ir nedidelį mėsos perdirbimo cechą, tačiau kol kas negauna visų reikalingų leidimų.

Vyras augina broilerinius Hyla veislės triušius. Fermoje priaugina motininių patelių, kurių bandoje nuolat būna apie 500. O patinus kasmet atsiveža iš Čekijos. Už dviejų mėnesių veislinį triušį pakloja 90 eurų.

„Bandą reikia nuolat atšviežinti, todėl kiekvieną rudenį važiuoju pirkti patinų. Šimtui patelių apvaisinti dirbtiniu būdu reikia vieno patino. Pasirinkau Hyla triušius, nes jie greitai auga, yra atsparūs ligoms, be to, jų labai gera mėsos išeiga“, – pasakojo T.Dzvankus.

Perspektyvus verslas

Triušių augintojas įsitikinęs, kad pasirinko perspektyvų verslą, ir viliasi, jog lietuviai pamėgs dietinę mėsą, daugiau vartos šios produkcijos. „Ispanai, prancūzai triušienos suvartoja dešimtis kartų daugiau nei mes. O juk ši mėsa yra viena vertingiausių. Lietuvoje stinga reklamos, nors jau nemažai tautiečių supranta, kad triušiena labai tinkama vaikams, ligoniams“, – ilgaausių mėsą gyrė ūkininkas.

Tiems, kurie neturi lėšų didesnėms investicijoms, ūkininkas patartų pradėti nuo kelių dešimčių triušių. Norint rimtai užsiimti šiuo verslu, reikėtų laikyti apie 200 patelių. Plečiantis tektų daugiau investuoti, nes reikėtų automatizuoti šėrimą ir girdymą, pirkti transportą produkcijai vežioti.

„Dėl didelio išskiriamo amoniako kiekio kas 6–7 metus reikia atnaujinti narvus – jie gana greitai surūdija ir sunyksta. Vienas tinklo ritinys kainuoja apie 115 eurų. Iš jo pagaminama dvylika narvų. Mano fermai reikia labai daug tokių narvų, tad susidaro nemažos išlaidos“, – aiškino triušių augintojas.

Anot pašnekovo, pramoninėje fermoje auginami triušiai reiklūs pašarams. Vasarą ūkininkas pasirinko kitą pašarų gamintoją ir vos neprarado visos fermos – dėl nekokybiškų pašarų ilgaausiai ėmė kristi.

Dar vienas labai svarbus momentas auginant triušius – vakcinacija. „Svarbu nepražiopsoti ir laiku paskiepyti. Triušius vakcinuoju du kartus – anksti pavasarį ir rudenį. Rudeninę vakcinaciją pradedu liepos mėnesį“, – pasakojo T.Dzvankus.

Siuva kailinius

Panevėžio rajono ūkininkas Eduardas Kubilius, prieš dvidešimt metų vienas pirmųjų Lietuvoje įkūręs triušių veislyną, dabar verčiasi kailine triušininkyste. Jis su žmona Rita augina apie 500 įvairiausių spalvų reksų ir satinų veislių ilgaausius ir iš jų kailiukų siuva kepures, pirštines, apykakles, kailinius ir kt.

„Prašo dovanoms, siunčia į užsienį, užsakymų sulaukiame iš emigrantų. Viena moteris užsisakė kailinius iš originalios spalvos kailiukų ir laukia, kol sukaupsime reikiamą jų kiekį. Savo gaminiais prekiaujame mugėse, per internetą“, – pasakojo E.Kubilius.

E. Kubilius mėsinius triušius iškeitė į kailinius ir pats ėmėsi kailinių gaminių siuvėjo amato. Redakcijos archyvo nuotr.

Kailinės triušininkystės apyvarta lėtesnė nei mėsinės. Norint gauti gerą kailiuką, triušį reikia auginti iki 7–8 mėnesių – kelis kartus ilgiau nei mėsai. Kailinius triušius ūkininkai šeria ne kombinuotaisiais, o savo gamybos pašarais – taip pigiau, todėl jie lėčiau auga. „Taip šertų triušių mėsa yra kokybiškesnė nei pramoniniu būdu augintų mėsai. Todėl netrūksta klientų, pageidaujančių mėsos, dažniausiai pirkėjai patys atvažiuoja į ūkį ir išperka“, – sakė triušių augintojas.

Anot E.Kubiliaus, plėtojant kailinę triušininkystę pakanka pajamų pragyventi. Be to, ūkininkai neleidžia pražūti triušių taukams. Iš jų gamina įvairius tepalus, į juos dar prideda įvairių savo augintų vaistažolių.

Veislei atsiveža

Aloyzas Mitrikevičius, veislinės triušininkystės meistras, triušių veislyno savininkas

Veislinė triušininkystė Lietuvoje kol kas nėra pelninga. Tuo užsiima entuziastai, kurie į šią sritį yra įdėję labai daug darbo. Jie rūpinasi ir jos perspektyva. Veislininkystė – labai kruopšti ir nuosekli veikla, reikia daug padirbėti, kad gautum veislyno statusą, o tai ne visada atsiperka.

Triušininkystė pas mus išgyvena pakilimus ir nuosmukius, tokiu pačiu ritmu gyvuoja ir veislininkystė. Pernai ir šiais metais veislinių triušių paklausa buvo menka. Pernai pardaviau 30 triušių, šiemet bus panašus skaičius. O pirmaisiais krizės metais šių gyvūnėlių paklausa buvo beveik iki 3 kartų didesnė. Laukiame pakilimo.

Mūsų augintojai be reikalo dažniau renkasi užsieninę veislinę medžiagą. Mūsų selekcininkai išveda tikrai ne prastesnius triušius. Aišku, užsienyje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, triušininkystė smarkiai išplėtota, bet toli gražu ne iš visų ūkių galima įsigyti gerų triušių. Gaila, kad mums būdingas vergo kompleksas – esą pas mus viskas blogiau.

Triušių kainos priklauso nuo veislės. Lietuvoje vidutinių veislių veislinis triušis kainuoja 40–50 eurų, Belgijos milžinų – apie 80 eurų, o Vokietijoje – dvigubai brangiau. Už Belgijos milžinų veislinį triušį vokiečiams pats moku iki 200 eurų. Tarp kitko, Vokietijoje triušius išlaikyti daug pigiau nei pas mus.

Užsienio šalyse triušininkystė labiau išplėtota ir dėl to, kad šiuos malonius gyvūnėlius augina daug mėgėjų. Ten kitoks žmonių mentalitetas. O mūsiškiai, išgirdę, kad triušis kainuoja 80 eurų, sako, kad už tiek paršiuką nusipirktų. Štai toks palyginimas.

Kas nesidomi veislininkyste ir selekcija, perka bet kokius ilgaausius. Internete pilna pasiūlymų –  triušius parduoda ir už 12 eurų. Jei triušis neturi kilmės dokumentų, jis tinka tik į barščius. Norint rimtai užsiimti triušininkyste, reikia orientuotis į veislinius triušius.

Tiesioginių išmokų nėra

ES teisės aktuose, reglamentuojančiuose tiesioginių išmokų skyrimą, nėra numatyta remti triušių auginimą, todėl jų augintojai negauna tiesioginės paramos. Tačiau ūkininkai, planuojantys užsiimti šiuo verslu, gali kreiptis paramos pagal Kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ ir „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ ūkiniams gyvūnams įsigyti.

Norint gauti šią paramą, reikia atitikti nustatytus reikalavimus. Parama skiriama veikiančiam smulkiajam ūkiui (žemės ūkio veikla ūkyje turi būti vykdoma ne mažiau kaip metus iki paramos paraiškos pateikimo, t. y. pareiškėjas turi būti deklaravęs pasėlius ir (arba) registravęs gyvulius), kurio ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartinės verte, paraiškos teikimo momentu turi būti ne mažesnis kaip 4 000 eurų ir ne didesnis kaip 7 999 eurai. Paramos suma vienam paramos gavėjui – 15 tūkst. eurų, kompensuojant 100 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Jei prašoma paramos pagal veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, keliamos šios sąlygos. Ūkininkas (fizinis asmuo, įregistravęs žemės ūkio valdą ir ūkį savo vardu) paramos paraiškos pateikimo metu turi būti jaunesnis kaip 40 m. amžiaus, turėti reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijos. Be to, turi pirmą kartą steigtis žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas. Vienam paramos gavėjui skiriama iki 40 tūkst. eurų, kompensuojant 100 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Modernizuoti valdas norintys ūkininkai, žemės ūkio kooperatyvai, įmonės gali kreiptis paramos pagal priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Šiuo atveju parama teikiama ne trumpiau kaip 1 metus iki paramos paraiškos pateikimo žemės ūkio veiklą vykdantiems ūkininkams ir juridiniams asmenims.

Paramą numatyta teikti ūkiams, kurių ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra nuo 8 tūkst. eurų iki 50 tūkst. eurų. Paramos suma projektui negali viršyti 50 tūkst. eurų.

Žemės ūkio ministerijos informacija

Vartotojų ratas

Dr. Artūras Stimbirys, Veterinarijos akademijos profesorius, Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas

Triušininkystė – viena seniausių gyvulininkystės šakų. Triušiena pasaulyje labai vertinama, deja,  mūsų šalyje triušiena nėra tokia populiari, kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje. Taigi prieš pradedant auginti triušius reikėtų gerai pagalvoti, kaip jie bus realizuojami, ir kartu su ferma auginti vartotojų ratą. Mažesnius kiekius galima parduoti ūkininkų turgeliuose, internetu. Jei planuojama pramoninė gamyba, reikės orientuotis į prekybos tinklus. Tada teks įsirengti savo skerdyklą, pasirūpinti reikiamais dokumentais.

Įtikinėjant vartotoją verta nurodyti triušienos privalumus. Ši mėsa lengvai pasisavinama, joje yra mažai cholesterolio, nemažai mineralinių medžiagų, visaverčių baltymų. Be to, triušių riebalų biologinė vertė aukštesnė už kitų gyvūnų, nes juose nesočiųjų ir sočiųjų riebalų rūgščių santykis yra tinkamesnis žmogui. Triušiena turi daug žmogaus organizmui reikalingų ir naudingų nesočiųjų, ypač omega–3, riebalų rūgščių. Ši mėsa ypač naudinga vaikams, pagyvenusiems žmonėms, ligoniams, nėščioms moterims.

Verslo pradžia

Triušių auginimo naujokams rekomenduojama pradėti nuo 5–10 patelių bei 2 patinų ir pamažu didinti bandą. Tokiu būdu įgyjama patirties ir nerizikuojama didesnėmis investicijomis.

Kai kurių specialistų manymu, praverstų mažiausiai trejų metų mėgėjiška ar samdomo darbo patirtis prieš pačiam pradedant rimtesnį verslą.

Vietos rinkoje veislinį triušį galima įsigyti už 30 ar 40 eurų (užsienyje jie maždaug dvigubai brangesni). Tad pradinės investicijos į triušius sudarytų apie 500 eurų, dar apie 500 eurų reikėtų įrangai.

Ilgaausiai yra vislūs ir greitai bręsta. Patelės per metus atveda 4 vadas po 7–8 jauniklius. Triušiai gali atsivesti ir iki 10–12 jauniklių, tačiau to nereikėtų siekti, nes tokį kiekį patelei sunku išmaitinti, mažyliai prasčiau auga, visi neišgyvena.

Siekiant stabilių pajamų reikia laikyti ne mažiau kaip 500–1 000 triušių.

Didinant bandą patelių patartina prisiauginti fermoje, o patinus pirkti. Vieną kitą patiną, siekiant išvengti giminingo veisimo, geriausia būtų atsivežti iš užsienio.

Nepatyrusiems augintojams patinus geriau pirkti Čekijoje, o ne Vokietijoje. Vokiečiai garsėja savo triušiais, gerai juos prižiūri ir šeria. Tokius ilgaausius atsivežus į mūsų fermas ir nesudarius jiems gerų laikymo ir šėrimo sąlygų, ir geriausi triušiai gali pradėti sirgti, prastai augti. Čekijoje triušiai auginami panašiai kaip pas mus.

Triušius reikėtų pirkti iš žinomų bandų, nes galima įsigyti nežinomos kilmės ar sergantį gyvūnėlį, kuris užkrės kitus. Atsivežus ilgaausį iš parodos ar kito šeimininko, jį būtina karantinuoti – iki mėnesio palaikyti atskirai nuo kitų ir stebėti, ar niekuo neserga.

Populiariausios veislės: Belgijos milžinai, Vienos mėlynieji, Prancūzų avinai, Burgundijos, Kalifornijos, Naujosios Zelandijos baltieji, reksai ir kiti.

Pateles veislei geriausia laikyti 3–4 metus, o patinus – 4–5 metus.

Laikymo sąlygos

Vienam triušiui reikia apie 0,5 kv. m. Jei viename narve bus 8 triušiai, reikės 4 kv. m dydžio narvo.

Rekomenduojamas vidutinio stambumo triušių narvo ilgis turėtų būti 80 cm, plotis – 60 cm,  aukštis – 50–60 cm, kad ilgaausis narve galėtų atsistojęs išsitiesti.

Narvus galima užsisakyti arba pasidaryti ūkyje. Rengiant patiems galima sutaupyti, panaudoti nebrangias medžiagas.

Pramoninei gamybai tinkamiausi narvai, kurių dugnas pagamintas iš vielos tinklo. Tokiuose narvuose lengviau tvarkytis, nereikia kreikti, mėšlas nubyra į apačią. Tačiau tokios narvo grindys netiks stambiųjų veislių triušiams, nes jie nusitrins kojas.

Triušius galima laikyti tiek lauke, tiek patalpose, bet reikia įvertinti, kad jiems kenkia skersvėjai ir drėgmė.

Triušidėje būtina laikytis higienos reikalavimų, ji turi būti gerai ventiliuojama arba dažnai vėdinama, gertuvėse reikia nuolat keisti vandenį.

Narvus reikia valyti ir dezinfekuoti, ypač kruopščiai, kai išplinta užkratas.

Šėrimas

Triušius reikėtų šerti maždaug tuo pačiu metu. Suaugusius ilgaausius patartina šerti du kartus per parą, triušingas ir žindančias pateles, prieauglį iki 3 mėnesių – iki trijų kartų per parą.

Jauniklius patartina duoti kombinuotųjų pašarų, kurių sudėtyje yra vaistų, apsaugančių nuo žarnyno ligos – kokcidiozės. Be to, taip šeriamas prieauglis greičiau auga. Vėliau galima šerti tik grūdais ir kitais pašarais.

Kombinuotieji pašarai su vaistais nuo kokcidiozės netinka suaugusiems triušiams, nes jiems ši liga nepavojinga.

Triušiams reikia ir šieno bei žolės, tik ši neturėtų būti pakaitusi. Be to, reikia atidžiai rinktis žolę, nes kai kurie augalai nuodingi. Galima šerti šakniavaisiais ir kitomis daržo gėrybėmis ir taip sumažinti sąnaudas. Taip šeriant pailgėja triušių augimo laikas, bet būna sveikesnė mėsa.

Atlikti tyrimai parodė, kad šienu ir žole šeriamų gyvūnų mėsa turi daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių.

Veislinių triušių nereikėtų perpenėti.

Ligos

Jos atbaido daug triušių augintojų, nes gali per trumpą laiką išguldyti visą fermą. Norint to išvengti, reikia laiku ir laikantis rekomendacijų gyvūnus vakcinuoti.

Skiepyti reikia nuo virusinės hemoraginės ligos (triušių maro) ir miksomatozės.

Triušių augintojus į neviltį veda miksomatozė, nes ji sunkiai prognozuojama, net ir paskiepyti triušiai gali susirgti. Pagrindiniai šios ligos platintojai – uodai. Vakcinuojant reikia griežtai laikytis instrukcijų.

Skiepai apsaugo nuo triušių maro. Teigiama, kad Prancūzijoje išsivystė triušių maro atmaina, nuo kurios vakcinavimas jau nepadeda. Mūsų augintojai kol kas problemų neturi, jie vakcinuoja čekiška vakcina, o prancūzai naudoja amerikietišką vakciną.

Jauniklius išguldo žarnyno liga kokcidiozė.  Ji pavojinga iki 3 mėnesių triušiams. Nuo šios ligos galima apsisaugoti prieauglį šeriant kombinuotaisiais pašarais, kurių sudėtyje yra vaistų nuo kokcidiozės.

Mūsų gamintojai gamina tokius pašarus, tačiau bėda ta, kad ilgainiui priprantama prie to paties preparato ir jis nebeveikia. Kitų šalių gamintojai jį keičia.

Išplitus šiai ligai būtina kas savaitę valyti ir dezinfekuoti narvus.

Trumpa verslo analizė

Stipriosios pusės:

nedidelės pradinės investicijos;

greita apyvarta;

kol kas maža konkurencija;

išskirtinės vertės produktas.

Silpnosios pusės:

produktas brangus, todėl orientuotas į didesnių miestų rinką;

neprognozuojamos ligos gali išguldyti visą fermą;

nėra susiformavęs nuolatinis vartotojų ratas;

reikia daug įdirbio norint išlaikyti ir didinti paklausą;

menka kombinuotųjų pašarų įvairovė;

nėra tiesioginės ES paramos.

Grėsmės:

naujos ligos;

augantis patogenų atsparumas vaistams ir skiepams;

dėl patirties stokos ir klaidų galimos didelės netektys;

biurokratiniai trukdžiai norint įsirengti skerdyklą ir perdirbimo cechą.

Galimybės:

gaminti ekologišką produkciją;

perdirbti žaliavą ir tiekti įvairesnius produktus;

kooperuotis ir padidinti realizavimo galimybes;

įsitvirtinti rinkoje, kol menka konkurencija.

Lietuvoje auginamų triušių skaičius, vnt.

2012 m. 98 076

2013 m. 99 455

2014 m. 102 668

2015 m. 120 541

2016 m. 124 975

Triušių supirkimo kiekiai, gyvasis svoris, kg

2012 m.         1 380

2013 m.         338

2014 m.         954

2015 m.         757

Supirkimo kainos, gyvasis svoris, EUR/t

2012 m. 1 841,61

2013 m. 1 849,97

2014 m. 1 881,32

2015 m. 1 877,15

Statistikos departamentas