Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tremtinio užrašai liudija žiaurią tikrovę

1944-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo represijos. Vien 1946-aisiais buvo ištremta per 500 šeimų, daugiau nei 16 tūkst. žmonių išvežta į lagerius. Kančių kelią nuėjo ir Vlado Jankaus (1923–1999), buvusio „Šiaulių krašto“ darbuotojo, šeima. 1951 metais jį su žmona Stase, pirmagimiu keturių mėnesių sūnumi, senais uošviais suvarė į gyvulinius vagonus ir ištrėmė į šaltuosius kraštus. Tėvo užrašų fragmentus sūnūs rado tarp dokumentų po jo mirties. Šį autentišką liudijimą Gedulo ir vilties dieną siūlome perskaityti ir „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams.

Atsisveikinimas

Jie atėjo 1951 metų spalio 2-ąją auštant. Grubiai pasibeldė automatais, rankose laikė pistoletus. Mačiau tarp jų ir pažįstamų veidų. Išsitraukė raštus, norėdami parodyti, kad viskas teisėta, – esą jie ne grobikai, yra sprendimas išvežti mus į Sibirą. Atėmė viską, ką turėjome, teleido pasiimti keletą maišelių... Visą tragiškumą pajutome įdienojus, kai vadinamosiomis palutarkomis, apsupti kareivių ir stribų, paskutinį kartą traukėme iš mažens pažįstamomis vietomis.

Ta akimirka, kai paskutinį kartą stovėjome prie gimtojo namo slenksčio, buvo be galo klaiki. Ar galėjome įsivaizduoti, kad gali pasaulyje būti tokia valdžia, kuri, atsiuntusi Skaudvilės pašlemėką – stribą, viską atimtų ir išvežtų į šaltus kraštus mirčiai.

Tauragėje vagonai jau buvo pusiau pripildyti, o vis vežė ir vežė tremiamuosius. Spalio 3 dienos rytą pajudėjome. Buvo graži saulėta diena, žmonės kasė bulves, mums mojavo. Žinojo, koks krovinys dunda į rytus, į nežinią, kiek sudaužytų likimų veža perpildyti vagonai. Traukinys riedėjo, trūkčiojo, žviegė posūkiuose.

Pirmoji auka

Išvertė mus Krasnojarsko krašte, Nazarove. Susidėjome maišelius ir atsisėdome ant jų. Su vaikais leido užeiti į klubą, o kiti liko lauke. Buvo šalta, snigo. Broniukas susirgo jau traukinyje. Čia dar daugiau liga komplikavosi. Gydytojų nebuvo. Vakare įsitaisėme klube kampelyje, mantą palikę kieme, nes viduje tilpo tik vaikai, moterys ir seniai. Kitos dienos vakarą mus paėmė 30 kilometrų nuo miesto esančio kolchozo pirmininkas. Naktį privežė prie namo, matėme daug šunų, bet jie nepuolė, nelojo, tik lakstė aplink. Kai paskyrė mums kambarį, susinešėme savo turtą. Naktį Stasė pažadino mane – Broniukas merdėjo. Ryte atgijo kaimas. Vietiniai nesisveikino, jie tik žiūrėjo į mus, tarpuvartėse stovėdami. Pirmąsyk išvydome tokį skurdą. Vyrai apšepę, moterys pageltusios.

Sūnelį palaidojome netolimose kaimo kapinėse.

Sibiro žiema buvo pikta, žvarbi. Su vėju ir šalčiais. Šio metų laikas nė čia niekas nelaukia. Ilgais vakarais kurendavome krosnį žaliais žagarais, jie šnypšdavo, spragsėdavo. Gerų malkų neturėjome. Jei palikdavai vandenį stiklinėje, ryte rasdavai ledą. Ir taip reikėjo gyventi su mažais vaikais.

Vieno iš kaimų Sibiro platybėse realybė - skurdas, purvas ir nykuma.

Gyvenimas Posevnajoje

Posevnaja buvo ne tokia jau baisi. Per karą visus vyrus paėmė į kariuomenę ir beveik visi jie žuvo, neliko kam darbus dirbti. Mane ir kitus jaunesnius vyrus išsiuntė mokytis traktorininko specialybės. Pavasarį mums davė pačius blogiausius senus traktorius.

Mes labai stebėjomės, kad vietos gyventojai daug šneka, bet mažai dirba. Mėgdavo lošti kortomis „durnių“, šokti „pliasovają“. Išeiginiai jų drabužiai – „fufaikos“, gatvių pavadinimai – arba Lenino, arba Stalino.

Sviestas ir sūris čia buvo nežinomi produktai. Kaip ir dešra, rūkyti lašiniai ar kumpis. Bulves sodindavo su kastuvais. Mėšlu netręšdavo – atseit, kas gali valgyti mėšlu tręštas bulves. Moterys vilną, atlikusią nuo prievolių, verpdavo verpstukais, ratelių čia nebuvo. Mezgdavo tik vąšeliu, siuvėjų nebuvo, todėl nieko nesiūdavo: ką parduotuvėje nusipirkdavo, tą sunešiodavo. Nei austi, nei siuvinėti, nei kitokių rankdarbių moterys nemokėjo. Laimė, atsivežėme siuvamąją mašiną, todėl Stasė pradėjo siūti. Darbo atsirado sočiai – tik dirbk. Rusės už pasiūtus drabužius prinešdavo maisto. Lietuviai keisdavo rūbus ir kitus daiktus į maistą, man teko atsiskirti su paltu, laikrodžiu.

Būdavo kaime ir linksmybių. Šeštadieniais kūrendavo pirtis, atveždavo filmų. Tada visi, kad ir kur dirbtų – laukuose ar miškuose, verždavosi į namus. Filmai dažniausiai būdavo kariniai. Paskui juos aptarinėdavo kelias dienas. Visi džiaugdavosi: „Ot kak naši dajut“ („Štai kaip mūsiškiai duoda“). Per šventes savaitę švęsdavo, gerdavo eidami būriu nuo vieno namo prie kito. Visi labai keikdavosi. Kitas net pasigirdavo: mano vaikas jau pasako du žodžius: „mama“ ir „bl..d“.

Vergų darbas

Didžiuliai, neišmatuojami Sibiro turtai, neįžengiami miškai. O kokia čia žemė – juoda, rišli, sunki. Net mėšlo į ją dėti nereikia. Vasarą laukuose žydi pasakiško grožio gėlės – laukinės lelijos dideliais apvaliais oranžiniais žiedais, mėlynos ir geltonos plačiažiedės, daugybė mums nematytų. Čia anksčiau gyventa turtingų ūkininkų. Juos išbuožino, ištrėmė ir niekas apie juos niekada jokios žinios nėra gavęs. Mums kurį laiką taip pat teko gyventi dideliame išbuožinto ir išvežto ruso name.

Sovietų imperijoje buvo išnaudojami ir vaikai.

Sibire, Sereulyje, statėme namą. Stasė susirado darbą – matuodavo traktorininkų atliktų darbų plotus, juos apskaitydavo. Darbas nelengvas, atsakingas. Turėjo arklį, dviejų ratų vežimaitį. Taip ir važinėdavosi po laukus. Uošvis dirbo staliaus dirbtuvėse. Pasidarė lengviau gyventi. Vasaros čia būdavo karštos, danguje nė debesėlio. Traktorius taip įkaisdavo, kad prie jo būdavo neįmanoma prisiliesti. Sėdi viduje juodas nuo dulkių, o traktorius dar pučia dvokiančius dūmus. Nuodija, net galva svaigsta. Laukai dideli, vagos begalinės. Pervažiuoji kartą – jokios žymės. Kaip ir visas gyvenimas čia. Naktis atgaivina, o rytoj vėl tas pat. Nematyti vergui prošvaisčių.

Staigi, trumpa Sibiro vasara. Rugpjūčio vidury jau pirmosios šalnos pasirodydavo... Rudenį prasidėdavo „uborka“ (javapjūtė). Mobilizuodavo iš miestų žmones, kad padėtų imti derlių. – Supildavo didžiausias krūvas kviečių. Kol suveždavo, taip ir būdavo po atviru dangumi, lyjant lietui. Krūvos viršus net sužaliuodavo. P.S.

V.Jankaus prisiminimų išliko tik tiek. Kodėl jų nebaigė, artimieji nežino. Visą gyvenimą buvo kuklus, nesidalijo, kad rašo apie išgyvenimus tremtyje. Sibire šeima susilaukė dar trijų sūnų. Jankams iš tremties buvo leista grįžti 1958 metais, bet nebuvo, kur grįžti: nei būtinos registracijos, nei namų. Tik 1965 metais, padedami giminių, jie vėl pradėjo gyvenimą Lietuvoje. 1990 metais buvo reabilituoti.

Sibiras.-Misku-ukio-darbininkes.

Skaičiai ir faktai

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo ištremta 17 500 žmonių, tarp jų 5 060 vaikų. Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte. Iš ten ištremtieji 1942 m.buvo perkelti prie Laptevų jūros, kuri didžiąją metų dalį būna sukaustyta ledo. Į Lietuvą iš čia grįžo tik vos daugiau nei 5 proc. žmonių.

1945–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 118 tūkst. žmonių, iš jų 32 tūkst. vaikų. 1944–1953 m. 186 tūkst. Lietuvos piliečių buvo suimti ir įkalinti. Dauguma jų buvo pasmerkti vergiškam darbui sovietiniuose GULAG'o lageriuose.

Iš viso per 1940–1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir GULAG'o lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 tūkst. žmonių (Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenys).

 

 

 

Rekomenduojami video