Kaip pasikeis Amerikos ir Europos bendradarbiavimas prie Jungtinių Valstijų vairo stojus Donaldui Trumpui?

Netikėti sprendimai

Šis klausimas itin rūpi ne tik Europos šalių vadovams, politiniam elitui, bet ir daugeliui žmonių, nes jau pirmoji D.Trumpo darbo Baltuosiuose rūmuose savaitė patvirtino, kad kai kurie netikėti naujojo JAV prezidento sprendimai gali tiesiogiai atsiliepti paprastiems žmonėms. Vienas iš pavyzdžių – D.Trumpo nurodymas sugriežtinti užsieniečių įvažiavimo į JAV procedūras ir trims mėnesiams sustabdyti Jungtinių Valstijų ambasadų ir konsulatų septyniose musulmoniškose šalyse išduotų vizų galiojimą. Iškart, kai tik buvo pasirašytas šis įsakas, šimtams į JAV susiruošusių vykti žmonių (kai kurie jau buvo kelyje, o kai kurie – jau ir atsidūrę Amerikos teritorijoje) teko keisti planus: Jungtinių Valstijų imigracijos tarnybos nurodymu jie arba buvo sulaikyti, arba grąžinti atgal į namus, arba iš oro uostų išleisti tik po ilgai trukusių apklausų. Tie, kurie dar tik ruošėsi skristi į JAV, buvo paprasčiausiai neįleisti į lėtuvus, nors turėjo ir bilietus, ir galiojančias vizas.

Būtų naivu manyti, kad su tokių JAV prezidento sprendimų pasekmėmis nesusidurs ir ES šalių gyventojai. Netgi jau susidūrė: kai kurie Irako, Irano, Sudano, Sirijos ir kitų šalių piliečiai, kuriems laikinai uždrausta įvažiuoti į Ameriką, turi ir antrąją vienos ar kitos ES valstybės pilietybę. Taigi, paaiškėjo, kad JAV valdžia jau dabar neįsileidžia kai kurių ES piliečių. Tiesa, šią problemą pažadėta greitai išspręsti, bet tai dar nereiškia, kad europiečiams nekils kitų.

Sausio viduryje D.Trumpas, duodamas interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ ir britų leidiniui „Times of London“, užsiminė, kad įvažiavimo į JAV apribojimai gali būti pritaikyti ir Europos šalių piliečiams. JAV prezidentas savo inicijuotą „ekstremalaus tikrinimo“ tvarką aiškino siekiu apsisaugoti nuo teroro aktus rengiančių islamistų, tačiau, paklaustas, ar tokia praktika bus taikoma ir Europos valstybių piliečiams, šios galimybės nepaneigė. „Taip galėtų būti. Bet mes pažiūrėsime“, – atsakė jis.

Braškantis tiltas

Nesunku suprasti, kodėl prieš kelias dienas vykęs Didžiosios Britanijos premjerės Theresos May vizitas į Jungtines Valstijas sukėlė tokį susidomėjimą. Ji tapo pirmąja užsienio valstybės vadove, susitikusia su pareigas pradėjusiu eiti JAV prezidentu D.Trumpu. Europoje šis vizitas buvo stebimas itin akylai, nes ES ir NATO sostinėse rimtą nerimą buvo sukėlę ne kartą rinkimų kampanijos metu D.Trumpo kartoti žodžiai apie NATO, ES, „Brexit“ referendumą ir santykius su Rusija. Jis priekaištavo turtingoms NATO narėms, kad jos finansinę saugumo užtikrinimo naštą paliko nešti Amerikai, prognozavo, kad iš ES išstos dar daugiau valstybių, aiškiai leido suprasti, kad jam tas pat, išliks ES ar subyrės, vėliau „Brexit“ referendumo pasekmes pavadino „puikiu dalyku“.

Tokie naujosios Vašingtono administracijos signalai negalėjo nekelti rūpesčio Europos politikams, kurie kone 70 metų trunkančią transatlantinę partnerystę tarp Europos ir Amerikos laikė tvirta, stabilia ir iš esmės nekintama. Politinis, ekonominis ir gynybinis Europos sostinių ir Vašingtono bendradarbiavimas NATO, ES ir kitų tarptautinių organizacijų lygiu po Antrojo pasaulinio karo prikėlė Vakarų Europą iš griuvėsių, užtikrino taiką ir ilgalaikę gerovę. Iki šiol buvo sunku įsivaizduoti, kad dėl kokių nors priežasčių transatlantinių santykių tiltas imtų pavojingai linguoti ar net vietomis įlūžtų. Tačiau, atrodo, geopolitinių bangų užgrūdinti šio tilto poliai ėmė garsiai braškėti energingai į priekį pajudėjus D.Trumpo politikai „Pirmiausia – Amerika!“

Didžiosios Britanijos premjerei T.May, iki kovo pabaigos oficialiai pradėsiančiai skyrybų su ES procesą, labai svarbu užsitikrinti kuo geresnius santykius su D.Trumpo administracija ir pasiekti šaliai palankų susitarimą dėl dvišalės prekybos. Nors formaliai derėtis dėl to Londonas negali, kol nėra pasibaigęs atsiskyrimo nuo ES procesas, po skyrybų įtvirtintas britams itin palankus prekybos režimas su Amerika būtų labai svarbus T.May pasiekimas.

Ragino likti lydere

Jai taip pat buvo labai svarbu įtikinti D.Trumpą išlaikyti tvirtą NATO aljansą, kuris vienintelis gali atgrasyti Rusiją nuo agresyvių užmačių Rytų Europoje, tariamoje savo įtakos sferoje nuo Sovietų Sąjungos laikų. V.Putinas akivaizdžiai norėtų susitarti su D.Trumpu dėl įtakos zonų Europoje ir pasaulyje pasidalijimo. ES sostinės būgštauja, kad D.Trumpui požiūris į užsienio politiką kaip į verslo sandorių sudarinėjimą siekiant didžiausios galimos naudos gali pasirodyti vienintelis teisingas.

Vizito JAV metu T.May padarė ne vieną NATO sąjungininkams Europoje svarbų pareiškimą: Filadelfijoje susitikusi su JAV Atstovų rūmus ir Senatą kontroliuojančios Respublikonų partijos vadovybe, Didžiosios Britanijos premjerė paragino nenutraukti sutarties su Iranu dėl jo branduolinės programos, ginti su Rusija besiribojančias valstybes ir remti NATO bei kitas stabilumą užtikrinančias tarptautines organizacijas. Ji taip pat kvietė Kongreso valdančiąją daugumą neatsisakyti Amerikos kaip pasaulio lyderės vaidmens ir pabrėžė, kad istorinė Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų partnerystė ne tik padėjo laimėti karus, įveikti rimtus sunkumus, bet ir „sukurti modernų pasaulį“. Pasak jos, abi šalys yra prisiėmusios atsakomybę padėti kitoms eiti pirmyn. „Juk kai kiti atsitraukia pamatę, kad mes žengtelėjome atgal, tai yra blogai Amerikai, tai blogai Didžiajai Britanijai, tai blogai visam pasauliui“, – sakė T.May.

R.Reagano pavyzdys

Vizito metu D.Trumpas savo ruožtu stengėsi pabrėžti „ypatingus“ amerikiečių ir britų santykius. Taip juos apibūdino buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis, Antrojo pasaulinio karo metais labai glaudžiai bendradarbiavęs su tuometiniu JAV prezidentu Franklinu D.Rooseveltu. W.Churchillis padėjo daug pastangų, kad JAV vadovas atsisakytų izoliacionistinės politikos ir aktyviai paremtų Didžiąją Britaniją, tuo metu vienintelę kovojusią su nacistine Vokietija. Ši parama ilgainiui peraugo į plačią antihitlerinę koaliciją, sutriuškinusią A.Hitlerio Trečiąjį reichą.

D.Trumpas su Didžiąja Britanija susijęs ne tik asmeniniais ryšiais (jo motina yra škotė) – čia jo šeimai priklauso du prašmatnūs golfo kurortai. Be to, T.May vizito metu jis aiškiai norėjo pabrėžti artimą Vašingtono ir Londono politinį ryšį, tokį, koks buvo užmegztas tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reagano ir tuometinės Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher. D.Trumpas ne kartą yra prisipažinęs sekantis R.Reagano, kuris buvo padaręs Ameriką didžią, kai perlaužė ekonominį Sovietų Sąjungos nugarkaulį jai nepakeliamomis karinėmis išlaidomis ir taip laimėjo Šaltąjį karą, pavyzdžiu. Buvo matyti, kad jam šis T.May vizitas yra labai simbolinis, keliantis asociacijų su R.Reagano įvaizdžiu.

Tačiau, ko gero, ir vizito rezultatai yra daugiau simboliniai: be skambių žodžių apie tvirtą abiejų šalių partnerystę, T.May vargais negalais pavyko išgauti viešą D.Trumpo patvirtinimą, kad šis „100 proc. yra už NATO“. JAV prezidentas šiuos T.May žodžius patvirtino galvos linktelėjimu ir trumpu „Taip.“ Galima tik spėlioti, ar D.Trumpas pasinaudos jam duotu T.May patarimu nepasikliauti V.Putinu. Ji delikačiai priminė R.Reagano posakį bendraujant su M.Gorbačiovu: „Pasitikėk, bet tikrink.“ Tad, iš visko sprendžiant, Londonas ir Vašingtonas ir toliau šoks transatlantinį tango, bet ar šokių aikštelėje ir taip pat gerai jausis kitos Europos sostinės, ne visai aišku.