Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tikra meilė, tikras maistas ir tikras alus

Iš gausybės ginčų apie tikrą meilę peršasi išvada – spręskite patys! O kaip dėl tikro maisto? Irgi spręsti patiems? Iš pradžių vieni mokslininkai kuria maisto priedus, vėliau kiti mokslininkai metų metus pluša tirdami, ar tie priedai netampa vėžio ir kitų ligų priežastimi. Tikrus maisto produktus keičia perdirbti pakaitalai. Neliečiami tik produktų vardai.

Kokių tik papildų, konservantų, skonio stipriklių, dažiklių ir kitokių „iklių“ nėra sukurta, esą kad būtų skaniau, o iš tiesų pelningiau. Europos, JAV ir kitų šalių biurokratams apie maisto produktus teko sukurti daugybę raštų ir reglamentų, kad paaiškintų, kas yra kas ir pateisintų vardą – vienintelį dalyką, dėl kurio žmonės tuos produktus perka: pieną – dėl pieno, sviestą – dėl sviesto, sultis – dėl sulčių, alų – dėl alaus.

Reikalavimas ant pakuočių rašyti sudėtį padėties iš esmės nekeičia. Gamintojai įsigudrina ją parašyti taip, kad nesimatytų. Sudėtyje vardijami medžiagų pavadinimai, kurie žmogui, jei jis nėra chemikas ar biochemikas, nieko nesako.

Leidžia nenurodyti sudėties

Visgi yra produktų, kurių sudėties išsiaiškinti neįmanoma. Vienas iš tokių produktų – alus, kurio vartojimą oficiali valdžia oficialiai smerkia, bet kurį vartoja nemažai gyventojų, turinčių oficialią teisę gauti tai, už ką moka pinigus, šiuo atveju – už alų. Gaminant ir parduodant gėrimus, kurių alkoholio koncentracija tūrio procentais didesnė kaip 1,2 proc., pagal Europos taisykles neprivaloma nurodyti sudedamųjų dalių, nebent specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta kitaip.

Lietuvoje galiojančiame alaus reglamente pagal naudojamas žaliavas ir gamybos ypatumus alus skirstomas į kelias kategorijas. Sudedamąsias dalis privaloma nurodyti tik ženklinant specialios technologijos, kvietinį, aromatizuotą, nealkoholinį alų ir alaus kokteilius. Aludariai, laikydamiesi reikalavimo informuoti alergiškus žmones apie sudėtį, privalo įrašyti medžiagas, sukeliančias alergiją. Aluje tai paprastai būna miežiai, ryžiai, kukurūzai ar kitų grūdų produktai.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos maisto produktų inspektoriaus Jono Valutos, gamintojai privalo nurodyti, kurios kategorijos alų parduoda. Tačiau realybėje yra kitaip – dažniausiai visi gėrimai vadinami alumi.

Užrašai apie sudėtį etiketėse sunkiai įskaitomi ("Valstiečio archyvo nuotr.)

„Tikras, klasikinis alus gaminamas iš vandens, salyklo (daigintų miežių), apynių ir mielių. Žinoma, kiekvienas gali dėti kokius tik nori priedus, bet tada nereikėtų tų gėrimų vadinti alumi. Jei alus gaminamas pagal specialią technologiją, tai pagal reglamentą taip jį reikėtų ir vadinti, ir išvardyti sudedamąsias dalis“, – sakė Lietuvos Mažųjų aludarių asociacijos vadovė Lina Šileikienė.

Manipuliuoja pavadinimu „tradicinis“

Vienas seniausių teisės aktų, reglamentuojančių maisto kokybę, buvo priimtas dar XVI a. Vokietijoje. Tai alaus grynumo įstatymas, pagal kurį alui virti buvo leidžiama naudoti tik miežių salyklą, apynius ir vandenį. Įstatymas kito ir vėlesnėse jo versijose leista naudoti kviečių salyklą bei mieles. Oficialiai šis dokumentas šiandien negalioja, bet jo laikytis iki šiol – kiekvieno gero vokiečių aludario garbės reikalas. Pasak L.Šileikienės, Lietuvos mažieji aludariai šios tradicijos laikosi, todėl gali ramia sąžine sakyti, kad gamina tradicinį alų tradiciniu būdu. „Žmogui, turinčiam bent minimalių žinių apie alaus gamybą, daugelio gėrimų etiketėje perskaičius net ir labai skurdžią informaciją apie sudėtį, iš karto aišku, kad nuo tradicijų nutolta toli toli... Tačiau įsigudrina rašyti taip, kad būtų sunku įskaityti (ant blizgaus paviršiaus, įmantrių dekoro raštų fone, mažomis raidelėmis ir pan.), nors alaus reglamente teigiama, kad privaloma informacija apie maistą turi būti žymima gerai matomoje vietoje taip, kad ji būtų lengvai matoma, aiškiai įskaitoma. Ji jokiu būdu neturi būti paslėpta, neryški, užgožta arba uždengta kitais įrašais ar piešiniais, kita įterpta medžiaga. Principas paprastas: norite tradicinio – imkite! Nesvarbu, kaip ir iš ko pagaminta, svarbu garsiai ir dažnai kartoti, kad alus tradicinis, o lengvatikių visada atsiras“, – kalbėjo Mažųjų aludarių asociacijos vadovė.

Užrašai apie sudėtį etiketėse sunkiai įskaitomi ("Valstiečio archyvo nuotr.)

Prideda cukraus, vitamino C ir angliarūgštės

Pasak J.Valutos, jei galutiniame gaminyje, kuriam privaloma nurodyti sudedamųjų dalių sąrašą, pridėta cukraus ar angliarūgštės, jas privalu nurodyti sudedamųjų dalių sąraše. Alaus gamybos procese naudojamos papildomos medžiagos, apie kurias gamintojai dažnai nutyli, nes jų esą nebelieka galutiniame gaminyje. Alaus gamybos technologai pasakojo, kad dideliais kiekiais verdant alų daryklose, mielių veikimui pagreitinti dedama nemažai cukrus. Beje, alaus reglamentas tai leidžia: „...į misą gali būti pridėta cukrų“.

Askorbo arba pieno rūgštis naudojama taip pat mielių darbui palengvinti ir kaip konservantas. Pasak „Vilniaus alaus“ technologės Erikos Perednienės, tos medžiagos niekur neišnyksta. Verdant alų tradiciniu būdu, angliarūgštė susiformuoja natūraliai. Gaminant pagreitintu būdu, jos tenka pridėti. Alaus misa, ekstraktyvių medžiagų tirpalas, skiedžiama gazuotu vandeniu. Apie askorbo rūgštį alaus sudėtyje etiketėje rašo tik „Gubernija“, o naudoja daugelis. Apie angliarūgštę niekas nekalba.

Alaus kokteilį vadina aukščiausios rūšies alumi

Vilkmergės „Kriek’o“ gamintojai, ko gero, ir patys nebežino, ką jie pagamino. Priekinėje etiketėje rašo, kad tai – aukščiausios rūšies alus, o galinėje atskleidžia sudėtį, iš kurios matyti, jog tai – alaus kokteilis. Jie teigia, kad alus išvirtas pagal senąsias belgiško „Kriek’o“ gamybos receptūras ir technologijas. Galima būtų patikėti, jei tai būtų lambikas, alus su „laukinėmis“ mielėmis, o ne elis, aukštutinės fermentacijos alus, kaip teigia patys gamintojai. Tradicinis belgiškas „Kriek’as“ yra lambikas. Jis keletą mėnesių brandinamas su vyšniomis su kauliukais. Fermentacijos pabaigoje vyšniose esančio cukraus nebelieka, o aluje jaučiamas vyšnių skonis be saldumo.

Užrašai apie sudėtį etiketėse sunkiai įskaitomi ("Valstiečio archyvo nuotr.)

Panašią istoriją apie savo „Kriek’ą“ pasakoja ir Vilkmergės aludariai, bet paskaičius etiketę tampa aišku, kad tai tėra graži pasaka. Jo sudetyje – cukraus sirupas, vyšnių sultys, karminas, kalio sorbatas, amoniakinė karamele... medžiagos, tirinčios savo E skaičių. Maža to, amoniakinė karamelė (E150C) – dažiklis, plačiai naudojamas „Coca-cola“, „Pepsi“ ir kituose gėrimuose. JAV vartotojus ginanti asociacija „The Center for Science in the Public Interest“ teigia, kad jis gali sukelti vėžį ir reikalauja JAV Valstybinę maisto ir vaistų federaciją uždrausti šių medžiagų vartojimą ar bent sugriežtinti produktų, kuriuose jos yra, ženklinimą.

 

Kęstutis Brazauskas

 

Rekomenduojami video