Kaip teroristinių išpuolių baimė ir nerimas dėl plūstančių pabėgėlių šiemet gali pakeisti ES politiką?

Metų iššūkiai

Prieš Kalėdas pačiame Berlyno centre kalėdinėje mugėje įvykdytas teroro aktas dar kartą priminė, kokios pažeidžiamos yra demokratinės valstybės, kovoje su teroristais negalinčios naudotis visomis priemonėmis, kurių nesibodi imtis autokratiniai režimai. Visi supranta, kad iš esmės neįmanoma užkirsti kelio  teroristiniams išpuoliams, nukreiptiems prieš civilius gyventojus masinėse susibūrimo vietose. Tačiau sulig kiekviena teroristų ataka visuomenėje stiprėjantis nerimas gali tapti svarbiu politiniu veiksniu: keliose politiškai ir ekonomiškai įtakingose ES valstybėse šiemet vyks nacionaliniai rinkimai. Jie gali iš esmės pakeisti politinių jėgų išsidėstymą ir į vieną ar kitą pusę smarkiai suktelėti visos Europos Sąjungos politikos vairą.

Politikos apžvalgininkai sutartinai vardija svarbiausius 2017-ųjų iššūkius Europoje: tai terorizmas, migracijos krizė ir politinių nuotaikų radikalėjimas. Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad visi jie yra daugiau ar mažiau susiję, o galimiems sprendimams šių metų Europos politinė darbotvarkė palieka nedaug laiko.

Rinkimų kalendorius

Vasario 12 d. vyks Vokietijos prezidento rinkimai. Vienas iš daugiausia šansų turinčių pretendentų – dabartinis šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris, garsėjantis savo simpatijomis Rusijai bei Kinijai ir ne kartą kritikuotas už tai, kad teikia pirmenybę Vokietijos verslo interesams, o ne žmogaus teisėms. Šiais metais vokiečiai rinks ir naują šalies parlamentą. Jo rinkimų data dar nepaskirta, anksčiausiai jie galėtų vykti rugpjūčio pabaigoje, vėliausiai – spalio pabaigoje. Kaip juose seksis dabartinės kanclerės Angelos Merkel vadovaujamai Krikščionių demokratų partijai, galima tik spėlioti. Optimizmo neprideda faktas, kad pernai ji labai prastai pasirodė vakarinėse šalies žemėse vykusiuose regioniniuose rinkimuose. Antai praėjusį rugsėjį A.Merkel partija patyrė istorinį pralaimėjimą Berlyno žemės parlamento rinkimuose. Tuo tarpu juose gerai pasirodė dešiniojo populistinio judėjimo „Alternatyva Vokietijai“ kandidatai, griežtai kritikavę kanclerės imigracijos politiką. A.Merkel pakvietus pabėgėlius iš karo niokojamos Sirijos vykti į Vokietiją, vien pernai į ją atvažiavo daugiau nei milijonas žmonių, ir toli gražu ne vien iš Sirijos. Skelbiama, kad Berlynas priėmė mažiausiai 70 tūkst. atvykėlių. Manoma, kad būtent su tuo susijęs prastas krikščionių demokratų pasirodymas per praėjusius regioninius rinkimus.

Kovo 15 d. nacionaliniai rinkimai vyks Nyderlanduose – bus perrinkti visi 150 Atstovų rūmų narių. Negalima atmesti galimybės, kad juose gerai pasirodys Geerto Wilderso vadovaujama kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija, pasisakanti už šalies išstojimą iš ES. Per praėjusius parlamento rinkimus ji pelnė 10 proc. rinkėjų balsų.

Balandžio 23 d. Prancūzijoje vyks pirmasis šalies prezidento rinkimų ratas. Viena iš kandidačių Prancūzijos prezidento poste pakeisti François Hollande'ą yra Marine Le Pen, kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė, tvirtai pasisakanti prieš imigrantų priėmimo politiką, Šengeno zoną ir narystę Europos Sąjungoje. Naujausios apklausos rodo, kad ši politikė turėtų būti viena iš pirmojo prezidento rinkimų turo lyderių. Netrukus po prezidento rinkimų Prancūzija rinks ir naują šalies parlamentą: pirmasis Nacionalinės asamblėjos rinkimų turas vyks birželio 11 dieną. Niekas kol kas nežino, kaip rinkėjai šį kartą įvertins M.Le Pen vadovaujamą „Nacionalinį frontą“, kurio sėkmė 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose sukėlė šoką ne tik pačioje Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Šios partijos atstovai gavo beveik 25 proc. rinkėjų balsų, jiems Europos Parlamente atiteko 24 vietos iš Prancūzijai skirtų 74. Kraštutiniai dešinieji labai gerai pasirodė ir per 2015 m. pabaigoje Prancūzijoje vykusius vietinės valdžios rinkimus, jie laimėjo 6 iš 13 regionų.

Radikalizmo pavojai

Politikos apžvalgininkai perspėja, kad šiemet politikos ir visuomenės saugumo problemų tarpusavio ryšys gali itin sustiprėti. Tuo suinteresuotos išorinės jėgos siekia susilpninti, suskaldyti, o jei pavyks, tai ir išardyti Europos Sąjungą. Europos saugumo problemas nagrinėjantis Lenkijos leidinys „Defence24“ būgštauja, kad nauji teroristų grupuotės „Islamo valstybė“ išpuoliai Europos šalyse šiemet gali dar labiau sustiprinti radikalias nuotaikas. Nuosaikūs politiniai lyderiai, nesiūlantys staigių ir ryžtingų pokyčių kovoje su terorizmu ar imigracinėje politikoje, artėjant rinkimams gali prarasti pasitikėjimą ir populiarumą. Rinkėjų balsai, pasak leidinio, gali atitekti tiems politikams, kurie griežtai pasisako už izoliacionizmą, nesikišimą sprendžiant su saugumu susijusias problemas už pačios Europos ribų, atsargius veiksmus tarptautinių konfliktų zonose.

Tikėtina, kad Vakarų Europoje vis labiau įsivyraus radikalios nuotaikos: galimi nauji teroro aktai prancūzus, vokiečius ar belgus verstų svarstyti, ar tikrai jų vyriausybės daro viską, kad sumažintų išpuolių grėsmę. Jei valdžios pastangos atrodys per mažos, neišvengiamai didės visuomenės spaudimas imtis naujų, gerokai griežtesnių priemonių. Laikas parodys, ar europiečiai turės tiek kantrybės, kad nepasiduotų radikalų raginimams iš esmės keisti įstatymus ir liktų ištikimi įprastinėms vertybėms bei demokratijos standartams. Nekelia abejonių „Islamo valstybės“ ir kitų panašių teroristinių organizacijų tikslas įvaryti pleištą tarp pagrindinės gyventojų dalies ir musulmonų mažumos: pavykus tai padaryti, dalis musulmonų taip pat radikalizuosis ir papildys „Islamo valstybės“ teroristų gretas.

Kyšo interesų eresus

Ilgalaikėmis politinėmis permainomis ES šalyse yra suinteresuotos ir kai kurios kaimyninės šalys, pirmiausia Rusija ir Turkija, teigia „Defence24“. Po Krymo aneksijos su Vakarų sankcijomis susidūrusi Rusija neabejotinai norėtų, kad ES politika šiuo požiūriu pasikeistų. Sankcijos Rusijai vis tęsiamos daugiausia tik įtakingosios Vokietijos kanclerės A.Merkel pastangomis. Jeigu jos partija pralaimėtų parlamento rinkimus, ši kliūtis būtų pašalinta, ir Kremliui galbūt pavyktų grįžti prie išsiilgtos „šrioderizacijos“ politikos. Tada turbūt svarbiausioms ES sostinėms neberūpėtų, kad Minsko taikos susitarimų dėl padėties Rytų Ukrainoje įgyvendinimas liktų nukeltas į neapibrėžtą ateitį.

Tai, kad Maskva remia ir kraštutinių dešiniųjų, ir kairiųjų judėjimus Vakarų Europos šalyse, seniai nėra naujiena. Prieš dvejus metus vienas Rusijos bankas suteikė dabartinės kandidatės į Prancūzijos prezidentus M.Le Pen partijai 11 mln. dolerių paskolą. „Defence24“ apžvalgininkai daro prielaidą, kad Rusija artėjant šių metų rinkimams Vokietijoje ir Prancūzijoje gali prisidėti prie bandymų destabilizuoti Europos saugumo situaciją. Tokia prielaida grindžiama argumentu, kad radikalūs šių svarbiausių ES valstybių užsienio politikos pokyčiai atitiktų ilgalaikius Rusijos interesus.

Negalima nekreipti dėmesio, kad panašių tikslų gali siekti ir vis daugiau diktatoriškų bruožų įgyjantis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Užpernai itin paaštrėjusią pabėgėlių krizę Europoje pavyko suvaldyti tik dėl ES susitarimo su Turkija. Anksčiau dvišaliuose santykiuose prašytojo vaidmuo atitekdavo narystės ES siekusiai Turkijai, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prašytoja tapo ES, o Turkija bet kada panorėjusi vėl gali atkelti vartus į Vokietiją, Austriją, Švediją ir kitas turtingas ES šalis plūstantiems migrantams. Artėjant rinkimams Vakarų Europoje, gali tapti įmanomi bet kokie scenarijai: iš Turkijos į Graikiją gali plūstelėti naujas pabėgėlių srautas. Jei taip nutiktų iš tiesų, tūkstančiai naujų migrantų dar labiau pakaitintų aistras Prancūzijoje ir Vokietijoje ir pridėtų radikaliosioms partijoms nemažai rinkėjų balsų. O jei atsižvelgtume į sąmokslo teoriją, kad dėl naujo ES politikos kurso Rusija ir Turkija savo pastangas gali suvienyti, turbūt drąsiai galėtume prognozuoti šiemet Europą supurtysiančius itin stiprius politinius žemės drebėjimus.