LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kalvarijos savivaldybės žemdirbių šventės „Kai derlius aruoduos“ bendrakiemyje buvo galima prisiminti senuosius amatus – moterys raugė kopūstus, mušė sviestą, verpė siūlus, o du vyriškiai rišo šluotas. „Kaimo žmonėms senąjį šluotų rišimo amatą jau reikia priminti – retas kuris temoka“, –tikino Tarprubežių laisvalaikio salės renginių organizatorius Vitas Botyrius, rišti šluotas pramokęs iš savo tėčio, kuris labai gerai išmanė šį amatą.
Tinka ne bet kokie beržai
Susirišti ūkišką šluotą iš beržo šakelių nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tą patvirtino ir abu šluotų rišimo amatą žemdirbių šventėje rodę vyrai – V.Botyrius ir J.Sinkevičius. Po nemažos pertraukos V.Botyriui buvo nelengva prisiminti šluotų rišimo įgūdžius,tad iki žemdirbių šventės, per kurią ir surengė šluotų rišimo edukaciją, jam pačiam teko porą savaičių mokytis iššio amato žinovų.
Prieš imdamasis užduoties,iš nagingų kaimo meistrų Vitas sužinojo, kad šluotoms tinka tik vyriškos giminės beržai.Pasak V.Botyriaus, vyriškos giminės beržo šakos „žiūri“ į viršų, o moteriškos – į apačią. Be to, moteriškos giminės beržo šakos labai plonos ir ilgos, o vyriško stiprios ir trumpesnės. „Šluotoms rišti tinka ne visi beržai,ne bet kokią šaką paimsi, tad važiavau ieškoti vyriškos giminės beržų“, – pasakojo šluotų rišėjas.
Jo teigimu, žmonės, su kuriais pabendravo, atkreipė dėmesį, kad labai svarbu, kuo ir kaip suriši šluotos kotą. Vitas sužinojo, kad šiuolaikiškesni šluotų rišėjai šluotų kotą užtraukia „užtrauktukais“ – laidams surišti skirtais dirželiais, tarytum jau būtų patobulinę technologiją. Tačiau pagal seniausias tradicijas Suvalkijoje (ir ne tik),šluotos kotas būdavo tvirtinamas užsukant natūralia žaliava –puode pašutintomis žilvičių vytelėmis. Pastarųjų Vitas nenaudojo, nusipirko vielos. Norint parodyti šį amatą, jam prireikė grąžto, plaktuko, vinies, peilio ir žirklių. Tiesa, vinies taip ir nepanaudojo.
Šluotų mažėja, bet jos paklausios
Kitas šluotų rišėjas J.Sinkevičius teigė senojo šluotų rišimo amato išmokęs iš savo 1925 metais gimusio tėčio, kurio, deja, neturi nuo 1980 metų. Jo tėtis prižiūrėdavo arklius,o sūnus jam pagelbėdavo. Arklių fermoje dažnai prireikdavo šluotos apsišluoti, tad vyrai patys jų susirišdavo.
J.Sinkevičiaus teigimu, kuo ilgesnė šluota, tuo smagiau šluoti.
„Taip iš tėčio ir išmokau rišti šluotas. Tada patys kaimo žmonės jas rišdavo, ne taip kaip dabar– viską perka nuėję į turgų ar parduotuvę“, – pasakojo J.Sinkevičius.
Savo krašte jis dar sutinka žmonių, mokančių surišti šluotą. Petras Krušinskas iš Juodelių kaimo riša šluotas ir dviračiu vežioja jas po kaimus, siūlydamas pirkti. Tačiau vietos gyventojai labai pasigenda šluotų rišėjo profesionalo Juozo Grabausko šluotų. Jau anapilin iškeliavęs auksinių rankų meistras mokėjo jas surišti kaip niekas kitas.„J.Grabauskas buvo profesionalas, gyveno šalia Akmenynų kaimo. Jis buvo žinomas kaip visų šluotų rišėjas. Jo surištą šluotą būdavo malonu laikyti rankoje“, –kalbėjo J.Sinkevičius.
Žmonės prisimena, kad J.Grabausko šluota ilgai tarnaudavo –sudildavo iki ražo, bet nepasileisdavo, nes vyras ją suverždavo pernerdamas „kitkiniudratu“, o šluotos kotas būdavo labai plonas. „Rišėjas Juozas beržo šakutes peiliu skeldavo per pusę, kad šluota nebūtų labai stora. Šluotos kotas būdavo plonas, malonus suimti rankomis, o pati šluotos galva likdavo didelė“, –pamena J.Sinkevičius.
Kas norėdavo ilgesnės, rišėjas į šluotą įtvirtindavo metro ilgio medinį kotą, kad po darbų strėnų neskaudėtų. Tokių šluotų paprastai prašydavo fermų darbuotojai, kurie noriai iš jo pirkdavo, nes šluotos būdavo stiprios, patvarios. J.Sinkevičiaus pastebėjimu, dabar šluotas pakeitė statybinių ir ūkinių prekių parduotuvėse pardavinėjami neblogai šluojantys platūs, aštrūs sintetiniai ar metaliniai šepečiai, tačiau jam kaimo sodyboje nepamainoma senoviška beržinė šluota.
„Nauja šluota galima pašluoti gryčią, o kai centimetrą ar pusantro nudyla, tada jau galima šluoti bet kur, net ir nelygioje vietoje“, –sakė jis. Jeigu šluota jau atitarnavo, o pats neturi laiko susirišti, J.Sinkevičius nusiperka šluotą pas rišėjus. Vitas pastebi, kad tokių, kokias siūlydavo profesionalas J.Grabauskas, retai kuris suriša.
„Kai dar pats ūkininkavau, atsirasdavo, kas rišdavo ir siūlydavo šluotas, bet nepirkdavau, nes jos būdavo nepatogios. Jie griebia, griebia, pririša, kad būtų daug šakų šlavimui, bet kotas per storas, neina suimti į ranką, tai kokia ten šluota“, – pastebėjo kalvarijietis.
Už kokybišką šluotą Kalvarijos turguje dabar prašoma 2,5 euro, o už šiaip sau – 2 eurų.Tvirtos šluotos per savaitę nesudroši, ji atitarnauja kelis mėnesius ar net metus.
Po šluotų rišimo pamokos V.Botyrius neatsigina norinčių įsigyti jo surištų šluotų.
Atkūrė šluotų rišimo amatą
Žemdirbių šventėje V.Botyrius ir J.Sinkevičius atkartojo šluotų rišimo amatą. Išvydę pamoką,šventės dalyviai labai susidomėjo,Vitas net neatsigynė šluotų užsakymų. Pasak V.Botyriaus, lengva nebuvo, bet susidomėjimas šluotomis pranoko jo lūkesčius, tuo jis labai džiaugiasi. Po šventės praėjus ne vienai savaitei žmonės virtualioje erdvėje teiraujasi, kur galėtų nusipirkti Vito ar Juozo surištų stiprių šluotų.„Net nepažįstu tų žmonių, kuriems labai parūpo šluotos. Jie skambina, rašo, klausia, ar būtų galima šluotų pas mane įsigyti“, –susidomėjimu stebėjosi ir džiaugėsi V.Botyrius.
Per šventę surištos šluotos buvo greitai pasidalintos – vieną pasiėmė Kalvarijos kultūros centro darbuotojai, o kitas išsinešė šventės dalyviai. Norinčių įsigyti šluotų buvo tiek, kad Vitas net nespėjo jų rišti, tad jam į pagalbą atėjo kalvarijietis J.Sinkevičius. „Jis irgi moka rišti šluotas.Vieną kitą surišo, padėjo man“, –pagalbininką gyrė Vitas ir pridūrė,jog labai svarbu šluotas gerai suveržti, kad nesubyrėtų, ilgai tarnautų.
Neliko abejonės, kad šiais technologijų laikais kaimo žmogaus buityje vis dar reikalingos beržinės šluotos. Anksčiau kiekvienuose namuose prie durų kampe būdavo laikoma beržinė šluota, kuri tarsi papuošdavo namus.
Nedaug meistrų liko
Ne tik Tarprubežių kaime dar yra žmonių, sugebančių rišti šluotas. V.Botyrius žino ir daugiau vyrų, turinčių geras rankas, bet vienų sveikata pašlijusi, o kai kam degtinė savo padarė. „Vienas rišdavo ir pardavinėdavo, man pačiam atnešdavo, tai pasiimdavau laisvalaikio salės teritorijai apsišluoti, bet girdėjau, kad jis patyrė insultą ar infarktą ir apleido šį amatą. Būdavo gerai, kai pasiūlydavo. Mažėja žmonių, kurie dar tam jėgų ir noro turėtų. Man atrodo, kad po 10 metų išviso jų nebebus“, – savo nuomonę dėstė V.Botyrius.
Jo teigimu, jei kas dar ir susiriša šluotų, tai per koronavirusą bijo eiti į turgų, nes uždarbis per menkas, o rizika – didžiulė. „Pažiūrėkite bet kuriame turguje. Šluotos gali ir neberasti. Ne taip, kaip anksčiau. Šluotų Kalvarijos turguje būdavo siūloma daug, net dydį galėjai pasirinkti“, –gerus laikus pamena tarprubežietis.
