Ukmergės rajone, Juodausių kaime, esanti Rimanto ir Ritos Zinkevičių sodyba traukia kiekvieno prašalaičio dėmesį. Dažnas smalsuolis čia sustoja ne tik akis paganyti, bet ir pabendrauti su šeimininkais. Šiais metais tautodailininkas R.Zinkevičius žada atidaryti muziejų ir sulaukti dar daugiau svečių.

Prikėlė naujam gyvenimui

Į savo močiutės (tėvelio mamos) gimtinę R.Zinkevičius grįžo prieš 27 metus. Tuo metu tautodailininkas puoselėjo mintį čia įsirengti dirbtuves, tačiau vėliau ant senų sodybos pamatų surentė ir naują namą. „Čia buvo dviejų galų senovinė siaura gryčia, per vidurį – priemenė. Dabar buvusią sodybą primena tik atvaizdas, likęs nutapytame paveiksle... Namą pastatėme iš naujo, palikome tik keturias senosios trobos sienas“, – pasakojo tautodailininkas. Zinkevičių šeima Juodausių kaime apsigyveno 1995 m. ir iki šių dienų tebegražina sodybą. Seniausias sodybos elementas – Neptūnas, įsitaisęs šalia tvenkinio, kuriame gyvena karosai. „Šiai ąžuolinei skulptūrai – fontanui – 40 metų. Neptūną padariau dar jaunystėje ir atsigabenau į sodybą. Neptūnas apaugęs samanomis, jį reikia restauruoti: nutrinti vieliniu šepečiu ir švitriniu popieriumi, vėliau impregnuoti bei nudažyti“, – kalbėjo R.Zinkevičius. Ties tvenkiniu sutūpę vėžliai, kuriuose paslėpti vandens siurblio jungikliai. Savo vietą sodyboje atrado koplytstulpis, žibintai, vilkas, kiti drožiniai. Rimantas džiaugėsi anūkų džiaugsmui sukonstravęs sūpynes, artimųjų pabendravimui – lauko pavėsinę, metalo darbams nukaldinti – kalvę. Praėjusiais metais sodyba pasipuošė iš senos tuščiavidurės liepos pagamintu vėjo malūnu. Dabar R.Zinkevičius pluša įrenginėdamas erdvią patalpą, kurioje bus jo darbų muziejus. „Po laiptais „pasodinau“ save tarsi rūpintojėlį, o galerija bus antrame aukšte. Netrukus sudėliosiu savo darbus, kurie jau nebetelpa kambaryje“, – savo sumanymus vardijo drožėjas.

Viskas savo vietose

Ant Zinkevičių sodybos ir dirbtuvių sienų iškabinti senoviniai rakandai: geldos, šukos linams šukuoti, audimo ir žvejybos įrankių elementai, kiti daiktai. Dauguma jų – iš senosios sodybos palėpės, dalis įsigyta. Pasak Rimanto, dabartinės jo dirbtuvės įrengtos buvusiame tvartelyje, klojime ir daržinėje. Visuose pastatuose atlikta nauja apdaila. „Ankščiau giminės ir karvytę, ir paršiuką išaugindavo. Žmona laikė vištas, tačiau šeškai jas išpjovė, todėl dabar nieko neaugina. Prižiūrime tik du katinus ir du šunis“, – atviravo R.Zinkevičius. Tautodailininkas pasakojo, kad jo tėvas ūkininkavo, turėjo technikos. „Turime savo miško, tad mums labai praverčia traktorius, likęs nuo tėvelio ūkininkavimo laikų“, – paminėjo Rimantas.

Rita Zinkevičienė sodyboje prižiūri gėlynus, gražina aplinką, darbuojasi darže ir šiltnamiuose. Ji mena tuos laikus, kai sodyboje buvo tik vyšnių sodelis, krūmai ir daržas. „Kai mes viską išlyginome ir pasėjome žolę, kaimo žmonės replikavo, kad reikia ne žolę, o bulves auginti. O kai nusipirkome benzininę žoliapjovę ir pradėjome pjauti žolę, išgirdome patarimų, kad žolę reikia džiovinti ir gyvulius šerti. Dabar žoliapjovės kaime – ne naujiena, kaip ir pievelės. Nerasime nė vieno žmogaus, kuris po langais bulves augintų“, – šypsojosi Rita. Iki šiol sodyboje puoselėjamos buvusių šeimininkių gėlės: lelijos, narcizai,

Kūrybos kelias

Šeštąją dešimtį skaičiuojantis R.Zinkevičius meistrauti mėgo nuo pat mažens. Dar vaikystėje jo rankose gimdavo įvairūs dirbiniai iš molio, mediniai švilpukai, žaislai. Rimantas svajojo tapti keramiku, tačiau pasuko medžio drožėjo keliu.

Daugiau nei 40 metų jis dalyvauja tautodailininkų rengiamose parodose, sukūrė daugiau nei 200 monumentalių skulptūrų, kryžių. Jo darbai puošia ne tik Ukmergės, bet ir daugelį mūsų šalies bei užsienio miestų, kaimų sodybas. R.Zinkevičiui suteiktas liaudies meistro vardas, du kartus jis yra tapęs Lietuvos kultūros centro rengiamo konkurso „Aukso vainikas“ laureatu, pelnęs kitų garbingų apdovanojimų. Už Vengrijos Kiskunmajsa mieste sukurtas ir pastatytas skulptūras ukmergiškiui suteiktas šio miesto garbės piliečio vardas.

Kalbėdamas apie namuose įkurdintą savo darbų muziejų, R.Zinkevičius prisiminė pirmą jame pastatytą skulptūrėlę. „Vieną skulptūrą kambario viduryje pastačiau 1995 m. ir pagalvojau, kada aš jį užpildysiu. Jei kelių darbų nebūčiau pardavęs Lietuvos nacionaliniam muziejui, jie jau seniai nebūtų tilpę į kambarį“, – sakė R.Zinkevičius ir pridūrė, kad jis nelinkęs pardavinėti savo darbų iš sukauptos kolekcijos.

Tautodailininko muziejuje glaudžiasi angelai, rūpintojėliai, pasakų veikėjai, autoriaus fantazijos herojai. Visi darbai alsuoja šiluma, skleidžia meilę. R.Zinkevičių pakalbinome apie angelų kolekciją, pagamintą iš įvairios medienos : lietuviškos obels, beržo, pušies, ąžuolo, vengriško kaštono, platano, vokiško skroblo, maumedžio ir kt. „Pirmas angelas gimė po Australijoje gyvenančios dukros Justinos aplankymo. Tada lagamine vietoje suvenyrų atsivežiau balzaminės karpažolės gabalą ir išdrožiau angelą. Taip atsirado daugiau nei 30 angelų, kurie skiriasi ne tik spalva, bet ir svoriu“, – pasakojo R.Zinkevičius. Vienas angelas išdrožtas iš ąžuolo, rasto Šventosios upės dugne. Šis medis labai senas. Norėdamas sužinoti jo amžių, autorius gabalėlį medienos nunešė į Geologijos instituto laboratoriją. Ištyrę medieną, mokslininkai nustatė, kad medžiui yra 1880 m. Pasak R.Zinkevičiaus, drožti iš tokios medienos ypač malonu. Norėdami prisiliesti prie senovės, kai kurie lankytojai prašo nors mažos šio ąžuolo skiedrelės.