Mokslo pažanga skuba į priekį septynmyliais žingsniais. Ką mums žada naujausi atradimai medicinos srityje?

Kokie svarbiausi žingsniai į priekį pernai buvo žengti medicinos moksle? Į šį klausimą pabandė atsakyti JAV žurnalo „New Yorker“ apžvalgininkai, išnagrinėję ir fundamentinių medicinos bei biologijos tyrimų atradimus, ir svarbių klinikinių tyrimų išvadas. Tokie tyrimai, pasak jų, gali iš esmės pakeisti mūsų požiūrį į dabartinės medicinos problemas ir taikomą gydymą. Ekspertai atrinko kelis, jų manymu, svarbiausius praėjusių metų medicinos mokslo pasaulio įvykius, kurie darys poveikį ir artimiausioje ateityje.

Proveržis gydant vėžį

Lėtinė limfoleukozė, arba limfodenozė, – gana paplitęs vėžio tipas, dažniausiai besitaikantis į vyresnio amžiaus žmones, tačiau juo serga ir jauni pacientai. Pirminės šios navikinės kraujo gamybos organų ligos stadijos raida paprastai būna lėta, tačiau vėliau ji gali paspartėti ir sukelti mirtimi pasibaigiantį organizmo išsekimą: liga pažeidžia kepenis, blužnį ir kaulų čiulpus, todėl blokuojama normali kraujo ląstelių gamyba. Klasikinis lėtinės limfoleukozės gydymo būdas paremtas vėžio ląstelių nuodijimu tam tikromis cheminėmis medžiagomis, paprastai tam naudojamas chlorambucilas. Šio preparato efektyvumas yra gana ribotas, jo poveikis dažniausiai netrunka ilgiau nei metus.

Per praėjusį dešimtmetį mokslininkai toli pažengė į priekį tyrinėdami, kaip organizmo ląstelės bendrauja vienos su kitomis, kaip jos gauna išorinius signalus ir molekulių kaskadais perduoda juos audinių vidaus ląstelėms. Tyrėjų teigimu, jei būtų išmokta daryti joms poveikį, įvairių ligų gydymą būtų galima paversti labiau specifišku ir ne tokiu toksišku. Praėjusių metų gruodį grupė onkologų žurnale „New England Journal of Medicine“ paskelbė straipsnį, kuriame aptarė tokios strategijos gydant lėtinę limfoleukozę sėkmę. Mokslininkai nustatė, kad preparatas ibrutinibas, veikiantis signalinę molekulę BTK, leidžia pasiekti įspūdingą chroniška limfoleukoze sergančių pacientų remisiją, t. y. ligos atoslūgį. Maža to: šio preparato efektas išlikdavo dar ilgai po klinikinių tyrimų pabaigos. Daugelio tipų vėžį gydyti sudėtinga todėl, kad augliai naudoja labai plačias komunikacijos sistemas: jei uždarytas vienas kanalas, „pranešimai“ toliau perdavinėjami kitais, o tai leidžia vėžiui plisti. Tačiau kartais, kaip ir ibrutinibo naudojimo atveju, suardžius vidinius tokios sistemos ryšius galima pasiekti ūmaus paciento būklės pagerėjimo.

Kardiopulmoninė reanimacija peržengė ligoninių ribas

Tai, kas nutiko viename iš sporto klubų, Jungtinėse Valstijose pasitaiko gana dažnai: vienas besimankštinantis klubo narys pastebėjo, kad gretimoje patalpoje nuo dviračio treniruoklio nuslydo ir ant grindų susmuko vidutinio amžiaus vyras. Jam iškart buvo suteikta pagalba: prišokęs klubo narys ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą. Tai išvydęs treneris nuskubėjo atnešti defibriliatoriaus. Laimė, automatinius išorinius defibriliatorius, gelbstinčius gyvybę staiga sustojus širdiai, JAV jau turi nemažai sporto klubų. Po trijų iškrovų vyrui buvo tęsiamas išorinis širdies masažas, kol atvyko greitoji pagalba ir išvežė jį į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad dėl užsikimšusios kairiosios koronarinės arterijos jį buvo ištikęs platus infarktas. Pasak medikų, tokio tipo infarktai laikomi itin pavojingais, nes jie pažeidžia didelę širdies raumens dalį, o tai paprastai baigiasi mirtimi. Tačiau šis vyras pasveiko ir vėl lanko tą patį sporto klubą.

2015 m. Švedijos mokslininkai paskelbė tyrimo, kaip kardiopulmoninės reanimacijos metodai, taikomi iki atvykstant greitajai pagalbai, atsiliepia pacientų išgijimo ir gydymo efektyvumo statistikai, rezultatus. Jie buvo paskelbti medicinos žurnale „New England Journal of Medicine“. Paaiškėjo, kad jei pagalbą staiga susmukusiam žmogui pradėjęs teikti praeivis atlieka išorinį širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą iki atvykstant medikams, išgyvenusių pacientų dalis, praėjus 30 dienų, siekia 10,5 proc. Tačiau jei tokia pirminė pagalba nesuteikiama, šis skaičius sumažėja iki 4 proc. Praėjusį birželį Medicinos institutas rekomendavo sukurti nacionalinę stebėjimo sistemą, kuri skatintų išmokyti visus norinčiuosius kardiopulmoninės reanimacijos metodų. Tačiau specialistai perspėja, kad tokiais atvejais nereikėtų pasikliauti tik laimingu atsitiktinumu: pavyzdžiui, būtų galima pasitelkti išmaniuosius telefonus, kurie praneštų šalimais esantiems žmonėms, kad jums būtina pirmoji pagalba dar iki atvykstant medikams. Specialios išmaniesiems telefonams skirtos programėlės galėtų tapti tais pagalbininkais, kurie leistų padidinti gyvybę gelbstinčio susitikimo su pirmąją pagalbą mokančiu suteikti žmogumi tikimybę.

ŽIV plitimo tempų mažinimas

Dar iki paskutiniojo XX a. dešimtmečio pabaigos mokslininkai sukūrė daugiau nei dešimtį įvairiausių preparatų nuo virusų. Kai buvo pradėti naudoti jų deriniai, vadinamieji farmakologiniai kokteiliai, žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) užsikrėtusių asmenų mirtingumo lygis gerokai sumažėjo. Tačiau ŽIV profilaktikos problema iki šiol išlieka labai opi: žmonės labai nenoriai keičia savo įpročius, nors ir žino, kad šis virusas perduodamas per nesaugius lytinius santykius.

Pernai Saint-Louiso ligoninėje Paryžiuje buvo atliktas drąsus klinikinis tyrimas, kuriam vadovavo profesorius Jeanas-Michelis Molina. Mokslininkai norėjo įvertinti antivirusinių preparatų vartojimo prieš pat nesaugų lytinį aktą ir netrukus po jo efektyvumą. Šiame tyrime dalyvavo apie 400 žmonių. Po 9 mėnesių buvo užfiksuota 14 naujų užsikrėtimo ŽIV atvejų placebo grupėje (200 žmonių, kuriems buvo duodamos tabletės be jokio farmakologinio poveikio) ir tik 2 užsikrėtimo atvejai tų eksperimento dalyvių, kurie vartojo antivirusinius preparatus, grupėje. Šis klinikinis tyrimas tapo milžinišku žingsniu į priekį siekiant pritaikyti terapinio įsikišimo metodus prie realios žmonių elgsenos. Tikėtina, kad jo rezultatai padės sukurti ŽIV plitimo stabdymo strategiją.

Genomo tyrimų pamokos

Kai šio amžiaus pradžioje buvo iššifruotas žmogaus genomas, kai kurie mokslininkai prognozavo, kad šis laimėjimas pagaliau leis nugalėti daugelį sunkių ligų. Tačiau, kaip ir kitų atradimų atveju, praktinio jo pritaikymo būdai pasirodė esantys visiškai nenuspėjami. Mokslininkų neabejotinai laukia nauji atradimai medicinos srityje, tačiau su kokiomis ligomis jie bus susiję? Prieš devynerius metus Vašingtono universiteto Sent Lujyje Medicinos mokyklos (JAV) mokslininkai pranešė nustatę, kad šeimos su tam tikromis geno PCSK9 variacijomis pasižymi labai žemu „blogojo“ cholesterolio lygiu. Dėl šio ypatumo tokiems žmonėms itin retai išsivysto širdies vainikinių arterijų aterosklerozė, kai dėl besikaupiančio cholesterolio ir kitų medžiagų vyksta arterijų standėjimo ir siaurėjimo procesas. Anksčiau mokslininkai didžiausią dėmesį skyrė bandymams blokuoti žalingų genų mutacijų pasireiškimą. Tačiau pernai Jungtinių Valstijų maisto ir vaistų administracija (FDA) įteisino preparato, imituojančio apsauginės geno PCSK9 mutacijos veikimą, naudojimą. Taigi žmonės su dideliu cholesterolio kiekiu kraujyje jau gali naudotis šios apsauginės genetinės atmainos teikiamas privalumais.

Placebo jėga

Ne vieną medicina besidomintį skaitytoją stebina placebo – bet kokios gydymui naudojamos neveiklios medžiagos – vartojimo efektas. Vienas geriausių placebo efekto specialistų Harvardo medicinos mokyklos profesorius Tedas J. Kaptchukas sukūrė plačią jo tyrimų programą subūręs įvairiausių sričių mokslininkus – nuo antropologų iki genetikų. Pernai jis su savo kolegomis paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, kad didesnį ar mažesnį placebo poveikį žmonėms gali lemti jų genetiniai ypatumai. Tam tikri genai valdo molekules, kurios formuoja mūsų nuotaiką ir elgesio ypatumus. Taip pat praėjusiais metais profesorius T.J.Kaptchukas paskelbė straipsnį, skirtą placebo, kurį anksčiau gydytojai skirdavo nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams, vartojimo etikos problemoms aptarti. Mokslininkas ir jo kolegos pabrėžia, kad placebo efektas kyla ne tik prarijus neveiklią tabletę iš ligoniui paduotos vaistų dėžutės, bet ir dėl pasitikėjimą keliančio artimo gydytojo ir paciento bendravimo.