Lenkijos pieno perdirbėjams trūksta pieno – jie žaliavos ieško Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Augant konkurencijai rinkoje ir Lietuvos perdirbėjai šiek tiek kilstelėjo pieno supirkimo kainas. Lenkijos perdirbėjams parduodantys pieną suvalkiečiai sako, kad bendradarbiauti su kaimynais nesunku, o ir kainų politika priimtinesnė.

Lenkų pienavežės lietuvišką pieną gabena net iki Gižycko, kuris nuo Šakių rajono yra nutolęs per porą šimtų kilometrų. Suvalkiečiai pieną į kaimyninę šalį tiekia jau penkerius metus – kasdien po 40 tonų.

Pieno tiekimo sutartys sudaromas metams; kiekvieno mėnesio 20 dieną jau yra žinoma, kiek kitą mėnesį bus mokama už žaliavą.

O į Lenkijos pienininkų viliones, šiuo metu itin pagausėjusias, pasak pienininkų, Lietuvos perdirbėjai turėtų reaguoti.

„ tikrai reaguoja. Mes tą patys jaučiam. Nes vos tik lenkai ar pareikalauja pieno, ar šiek tiek kilsteli kainą, viskas keičiasi – tada ir pas mus pritrūksta pieno. Tegul šiai dienai bus 30 euro centų ir visi bus patenkinti“, – sakė žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ vadovas Algimantas Glikas.

Pasak stambių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių vadovų, jeigu Lietuvos perdirbėjai nedidins pieno supirkimo kainų – jos šiuo metu nuo 17 iki 23 centų, – žemdirbiai parduos pieną tiems, kas pasiūlys mokėti daugiau.

„Konkurencija visada yra gerai. Kuo daugiau supirkėjų – tai ir kainos susireguliuotų. Nes ir dabar, kiek žinau, kai lenkai pradėjo važinėt, jau Lietuvoj perdirbėjai irgi pradėjo kelti pieno supirkimo kainą“, – kalbėjo Šakių rajono ūkininkas Ramūnas Kaunas.

Tuo metu Punsko valsčiuje Pristavonių kaime ūkininkaujantis Darius Radzevičus sako, kad beveik visi valsčiaus ūkininkai pieną priduoda Lenkijos Grajevo pieno perdirbimo gamyklai. O pieninės, surenkančios pieną, akcininkai – visi ūkininkai.

„Pieninės atstovaujamos akcininkų. Kiekvieną mėnesį jie nustato kainas, kurias mes gaunam. Individualiai kiekvienas neturi jokios įtakos“, – situaciją nupasakojo pieno ūkio savininkas iš Punsko valsčiaus Darius Radzevičius.

„Lenkijoje gamyklos yra kooperatinės, ten valdybose yra patys perdirbėjai, pas juos lengviau sprendžiasi įvairūs klausimai. Ir dėl kainų, jie gal šiai dienai ir negauna tos kainos, bet metų pabaigoje, susivedus rezultatus, jam išmokami dividendai. Jų sistema – kitokia, bet gera“, – teigė žemės ūkio kooperatyvo vadovas A. Glikas.

Pasak žemdirbių, pieno sektorius nuostolingas tik jiems. Tuo metu perdirbėjai skaičiuoja pelną. Pavyzdžiui, vienos didžiausių pieno perdirbimo įmonių – Marijampolės pieno konservai –grynasis pelnas pernai siekė pustrečio milijono eurų.

Rūta Lankininkaitė