Kuo daugiau užsienio investicijų pritraukti užsimoję politikai kartais pamiršta tikrąją jų kainą šalies nacionaliniam saugumui.

Be verslo logikos

Suomijos žiniasklaidoje suskambo pavojaus varpai: šalies saugumo policija, oficialiai vadinama saugumo žvalgybos tarnyba (Suojelupoliisi, arba SUPO), paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad užsieniečių šioje šalyje įsigytas nekilnojamasis turtas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Šią ataskaitą SUPO parengė Suomijos parlamento sudarytos valstybinės komisijos prašymu. Didžiausias dėmesys joje skirtas Rusijos piliečių ir juridinių asmenų sandoriams žemės sklypams įvairiose šalies vietose įsigyti. Tokie sandoriai Suomijos nekilnojamojo turto rinkoje tapo įprasti nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, tačiau tik dabar apsižiūrėta, kad kai kurių investuotojų iš Rusijos veiksmai „gali padėti daryti poveikį valstybei krizinėse situacijose“.

Kaip visuomet, suomiai yra itin diplomatiški, kai kalba pasisuka apie santykius su rytine jų kaimyne. Tačiau už atsargių SUPO analitikų frazių apie Rusijos piliečių ar asmenų, turinčių dvigubą Suomijos ir Rusijos pilietybę, valdomą nekilnojamąjį turtą slepiasi akivaizdus nerimas. SUPO ataskaitoje teigiama, kad kai kurių iš pažiūros niekuo neišsiskiriančių nekilnojamojo turto sandorių neįmanoma paaiškinti įprastine verslo logika, kai investuotojas siekia ekonominės naudos ar ieško patrauklios vietos įsikurti. Panagrinėjus Suomijos žemėlapį, kuriame pavaizduoti investuotojų iš Rusijos per du dešimtmečius įsigyti žemės sklypai, aiškiai matyti, kad neretai „investuotojus“ labiausiai domina teritorijos šalia įvairių kariniu požiūriu strategiškai svarbių objektų, kurie karinio konflikto atveju galėtų būti pirmiausia užimti. Pasak Suomijos spaudos, SUPO pateikti faktai verčia atmesti sutapimo tikimybę.

Staigmenos žemėlapyje

SUPO ataskaitoje konstatuojama, kad daugelis su Rusija vienaip ar kitaip susijusių nekilnojamojo turto sandorių sudaryti siekiant įsigyti žemės sklypų, esančių netoli svarbiausių infrastruktūros ir gynybiniams objektų: karinio jūrų laivyno, sausumos ir karinių oro pajėgų bazių, radiolokacijos stočių, kariuomenės arsenalų, skrydžių valdymo sistemų objektų. Pasak leidinio „Iltalehti“, savininkų iš Rusijos valdas galima rasti ir prie svarbių transporto mazgų, elektros tiekimo bei telekomunikacijų infrastruktūros objektų. Mažiausiai keturios po 2006 metų Suomijos valdžios parduotų nebenaudotų jūros pakrantės ir sausumos pasienio užkardų teritorijų perėjo į rusų rankas.

Suomijos spauda teigia, kad nematoma kažkieno ranka jau prieš dešimtmetį pradėjo kantriai kirsti „langą“ į strategiškai svarbų farvaterį Turku archipelage. Suomijos bendrovė „Airiston Helmi“, naudodama dalį rusiško kapitalo, seniai supirkinėja salas šalia vedančio į atvirą jūrą farvaterio. Iš šių salų galima stebėti ir prireikus blokuoti jūrų transportą į Turku ir Nantalio uostus pietvakarinėje Suomijos dalyje. Įtartina ir tai, kad ši bendrovė nusipirko keletą senų Suomijos karinio jūrų laivyno nurašytų laivų ir nepaiso valdžios reikalavimų pakeisti jų pavadinimus bei spalvą. Iki šiol buvę karo laivai plaukioja su Suomijos gynybos pajėgų atpažinimo ženklais. Taip pat įvairių klausimų kelia sraigtasparnių aikštelių statyba „Airiston Helmi“ priklausančiose salų teritorijose.

2009 metais vienas verslininkas iš Ukrainos Kemijo saloje, kuri yra antroji pagal dydį Suomijoje, nusipirko keletą žemės sklypų šalia karinio šios šalies jūrų laivyno laivų statyklos. Šie sklypai iki šiol neužstatyti. Verslininkas aiškina pardavęs savo bendrovę, kuriai priklauso šie sklypai, ir dabar nežinąs, kas valdo šį nekilnojamąjį turtą.

Pastogė „mandagiems žmonėms“?

Suomių žurnalistai pastebėjo ir daugiau keistenybių. Antai Varkauso municipalitete gyvenanti iš Rusijos atvykusi šeima 2008 metais nusipirko žemės sklypą. Jis atsitiktinai yra šalia poligono, kuriame pratybas rengia Suomijos kariuomenė. Iš kur butą nuomojanti ir iš bedarbių pašalpų gyvenanti rusų šeima gavo pinigų sklypui įsigyti, neaišku. Galima tik spėlioti, kam jai ši valda apskritai reikalinga. Centrinėje šalies dalyje esančio Sarijervio miesto apylinkėse vienas Rusijos pilietis yra įsigijęs kelis žemės sklypus. Keisčiausias jo pirkinys – sklypas miško viduryje, Kolkanlacho kaime. Galima būtų spėti, kad savininkas šią vietą pasirinko sužavėtas suomiško gamtos ir ramybės, tačiau lyg tyčia kaimynystėje stūkso vieni svarbiausių Suomijos radijo ryšių bokštų. Pasak SUPO atstovų, šie bokštai naudojami šalies saugumui itin svarbiai informacijai perduoti. 2008-aisiais valdos savininkas pastatė joje gamybinės paskirties pastatą, kuriame įrengta teritorijos stebėjimo ir apsaugos sistema. Nuo to laiko jokios gamybinės veiklos požymių šiame pastate nebuvo pastebėta.

Pasižvalgius po kai kurių Suomijos karinių aerodromų apylinkes taip pat visai nesunku rasti privačių asmenų iš Rusijos nuosavybę. Pasak Suomijos žiniasklaidos, rusų nekilnojamojo turto yra prie pat Kuopijo, Pirkalos, Kauhavos, Kuorevesio ir Rovaniemio aerodromų.

Nors kai kurie Suomijos ekspertai siūlo žiniasklaidai neskubėti daryti išvadų, susilaikyti sunku, tuo labiau kad vienas po kito aiškėja faktai apie galimus Rusijos Trojos arklius šalies teritorijoje. Juos pristačiusi „Iltalehti“ redakcija paskelbė, kad Rusija Suomijoje pirko nekilnojamojo turto savo kareiviams. Tai aiški užuomina į Krymo aneksijos operaciją, kai tarsi iš po žemių išdygę rusų kariškiai be skiriamųjų ženklų, švelniai Rusijos spaudos praminti mandagiais žmonėmis, ėmė kontroliuoti svarbiausius Krymo gynybos ir infrastruktūros objektus. Niekas negali pasakyti, bent jau viešai, ar su Rusijos piliečiais ir įmonėmis susiję nekilnojamojo turto objektai Suomijoje nėra naudojami žvalgybai ar galimoms diversantų operacijoms. Nemaža jų dalis priklauso ir dvigubą pilietybę turintiems asmenims, kurie pagal Rusijos įstatymus privalo teikti pagalbą rusų žvalgybai. Taigi, reikia būti labai naiviam, kad skubėtum džiaugtis tokiomis užsienio investicijomis. Regis, bent jau Suomijos gynybos ministras Jussi Niinistö nėra toks naivus: jis neseniai pareiškė, kad SUPO ataskaitą reikia vertinti rimtai, nors esą šiuo metu konkrečių grėsmių šalies saugumui nėra. Anot politiko, stiprinti valstybės saugumą būtina įvairiais būdais, vienas iš jų – peržiūrėti įstatymus. Galbūt tai aiški užuomina, kad Trojos arkliai suomių žemėje ganysis nebeilgai?