LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kas trečias gyventojas vandenį semia iš šachtinio šulinio. Nors gerai žinoma, kad tokio vandens kokybė nėra geriausia, šulinių valymu ir priežiūra susirūpinama tik ištikus bėdai – išdžiūvus vandeniui ar susinešus dumblui. Netinkamai pasirinkę gręžimo įmonę nemažai bėdų galime prisišaukti ir vandens gręžinyje.
Didžioji dalis šulinių užteršti
Šachtinių šulinių tyrimus reguliariai atliekanti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos profesorė Laima Česonienė atvira: mūsų šachtiniai šuliniai ne tik blogai prižiūrimi, bet ir įrengti nesilaikant saugaus atstumo iki taršos šaltinio.
Ankstesnių metų tyrimas parodė, kad tik kas penktas šulinys atitiko visus įrengimo reikalavimus. „Reikia pripažinti, kad šulinių neįsirengiame tobulai. Gerai pastatytame šulinyje gruntinis vanduo turėtų sunktis tik per dugną, bet daugeliu atvejų paviršinis vanduo skverbiasi per šonus. Net jeigu šulinys įrengtas nepriekaištingai, jį vis tiek reikėtų reguliariai valyti, nes mūsų gruntinis vanduo toli gražu ne idealios kokybės. Net 80 proc. Lietuvos šachtinių šulinių yra užteršti organinėmis atliekomis. Šulinių niekada nemokėjome prižiūrėti. Mums atrodo, kad pavasarį įbersime druskos ir visos problemos išsispręs savaime. Pavasarį mikrobiologinė tarša pati didžiausia, nes vandens lygis aukštas. Druska (natrio chloridas) šiek tiek dezinfekuoja, bet to nepakanka“, – atidžiau šulinius prižiūrėti ragina L.Česonienė, pridurdama, kad nepriklausomai nuo to, šulinys įrengtas tvarkingai ar ne, jį rekomenduojama valyti kartą per metus.
Gėlės prie šulinio – prastas sumanymas
Šachtinių šulinių ir jų vandens kokybę analizavusi VDU ŽŪA profesorė pastebi, kad taršos šaltiniai yra keli: neteisingai įrengtas šulinys ir įnešami nešvarumai, nepaisomi apsauginės zonos reikalavimai. Į neuždengtą, skylėtą šulinį ne tik priteka daugiau paviršinio vandens, bet ir prikrenta lapų, vėjo atneštų šiukšlių, taip pat į jį gali įkristi graužikai, smulkūs naminiai gyvūnai, kurie pūdami užteršia šulinį. Tokiais atvejais būtina išpumpuoti vandenį ir dezinfekuoti šulinį. Dėl to valyti šulinį derėtų periodiškai net ir tada, kai nėra akivaizdžios grėsmės sveikatai. Maža to, kartais nesusimąstome, kad mums įprasti sodybos atributai yra potencialūs taršos šaltiniai geriamajam vandeniui. Mokslininkė primena rekomendacijas: daržas, šiltnamis, gėlynas neturėtų būti arčiau nei 10 metrų iki šulinio, o gyvenamasis namas – ne arčiau kaip 7 metrai. „Atvažiavusi į sodybas gana dažnai pastebiu, kad prie šulinių žydi gėlynai. Tręšti žemes galima tik tuo atveju, jeigu atstumas nuo šulinio bus bent 7 metrai“, – atsakingiau įvertinti apsaugos zoną siūlo mokslininkė.
Mitai apie nitratus
Netinkama šulinių priežiūra atnešė ir nepageidaujamų rezultatų. Net 98 proc. šachtinių šulinių vandenyje aptinkama nitratų, o 80 proc. šulinių vandenyje užfiksuota per aukšta permanganato koncentracija.
Nors vis dar gajus mitas, kad nitratai išgaruos užvirinus vandenį, L.Česonienė tai griežtai paneigia – nitratų koncentracija tik dar labiau padidės, nes dalis vandens išgaruos, o jie liks. Taigi, nitratai nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. „Neramina tai, kad nemažoje dalyje šachtinių šulinių randame ir nitritų. Jie itin toksiški. Taip dažniausiai atsitinka, kai šuliniai statomi per arti dirbamų laukų“, – įsitikinusi mokslininkė.
VDU ŽŪA profesorė Gražina Žibienė aiškina, kad nitratai žmogaus organizme virsta į nitritus, ir tada pasireiškia kenksmingas nitritų poveikis. „Todėl šachtinių šulinių vandens kokybę specialistai turi įvertinti vandens kokybės tyrimo laboratorijose. Neatliekant tyrimų sunku nuspėti, ar jame yra nitratų, nes užterštas vanduo neturi specifinio skonio, spalvos ar kvapo“, – įspėja mokslininkė.
Jos teigimu, norint pašalinti organines medžiagas ir nitratus, iš geriamojo vandens reikia panaikinti taršos šaltinį. Jei to nepavyksta padaryti, reikia naudoti specialius filtrus, montuojamus prieš vandens ėmimo čiaupus.
Valo tik bėdai prispyrus
Šulinių statymu ir valymu besiverčiantis Andrejus Grigorijevas sako, kad šuliniai remontuojami ir valomi tik prispyrus bėdai, kai vandens paprasčiausiai nelieka arba yra tiek, kad siurblys jo nepasiekia. Pasak vyriškio, jeigu šulinius žmonės valytų kasmet, kaip rekomenduojama, meistrai vos spėtų suktis. Dažniausiai juos kviečiasi į pagalbą vasarą, rudenį, žiemą. „Pavasarį užsakymų mažiau, nes vandens lyg ir netrūksta. Daugiausiai žemių pribyra per nesandarias siūles tarp žiedų. Valymas netrunka ilgai, paprastai išvalome per dieną. Pirmiausia išsiurbiame vandenį, o paskui vienas leidžiasi žemyn į šachtą, kasame dumblo sąnašas ir keliame į viršų“, – pasakoja A.Grigorijevas aiškindamas, kad pirmąjį vandenį po išvalymo vertėtų išsiurbti ir naudoti tik antrąjį vandenį.
Iš šulinio ištrauktą dumblą galima panaudoti kaip trąšą. Tačiau prieš ją išpilant į dirvą reikėtų įsitikinti, kad dumble nėra susikaupusių kietųjų dalelių.
Gręžinių įrengimo klaidos
Gręžtiniuose šuliniuose vandens kokybė geresnė, nes vanduo imamas iš gilesnių (60–200 metrų gylio) vandeningųjų sluoksnių, kurie paprastai yra tarp dviejų vandeniui nelaidžių sluoksnių. Visgi ir gręžiniuose esama nemažai problemų. G.Žibienės nuomone, gręžinio ir jo vandens kokybė labai priklauso nuo gręžėjų darbo.
„Kiek teko susidurti, pirma klaida, daroma norint įrengti gręžinį, yra samdymas įmonių, kurios neturi patirties ir tinkamų specialistų. Toks pasirinkimas vėliau atsigręžia prieš pačius naudotojus, nes jie vėliau neprisišaukia šių įmonių, jei įvyksta gedimas dar garantiniu laikotarpiu. Naudodamiesi leidimo rengti gręžinius neturinčių įmonių paslaugomis, žmonės labai nukenčia. Pavyzdžiui, pasitaiko, kad vietoje filtro užmaunama kaproninė kojinė, netinkamai užsandarinamos gręžinio žiotys (tada yra tikimybė, kad į požeminį vandenį pateks teršalų), nepateikiami visi privalomi duomenys apie gręžinio gylį, vandeningą sluoksnį, sluoksnio našumą, neteisingai nustatomi gręžinio vandens lygiai (statinis ir dinaminis), nepateikiami garantiniai dokumentai ir kt.“ – dėsto VDU ŽŪA mokslininkė.
Anot jos, pasitaiko, kad iš karto po gręžinio įrengimo vandenyje atsiranda smėlio. Tokiu atveju gali būti, kad klaidą padarė gręžinio įrengimo įmonė, parinkdama vandeningą sluoksnį, kuriame smėlis yra per smulkus. Kita priežastis gali būti ta, kad gręžinio įrengimo metu buvo pažeistas gręžinio filtras.
Gręžinyje neliko vandens – kodėl?
Eksploatuojant gręžtinius šulinius, paprastai valymas atliekamas pastebėjus, kad pasikeitė išgaunamo vandens kokybė, vandenyje aptinkama smėlio, išgaunama mažiau vandens nei numatyta arba jo iš vis nėra. Pasak G.Žibienės, vandens gręžinyje gali nelikti ir todėl, kad gręžinys įrengtas nenašiame sluoksnyje arba netoliese yra keli nauji šuliniai, kurie gali pažeminti vandens lygį vandeningame sluoksnyje. Kita priežastis, kodėl gali nebūti vandens – gręžinys naudojamas po pertraukos. Tada tikėtina, kad gręžinys uždumblėjo, t .y. užsikimšo filtro, pro kurį į gręžinį įteka vanduo, akutės: „Tokiu atveju reikia kreiptis į specialistus, kurie įrengė gręžinį. Jokiu būdu negalima remontuoti gręžinio patiems. Specialistai atliks vaizdo apžiūrą gedimo priežasčiai nustatyti. Neseniai įrengtų gręžinių eksploatacijos atnaujinimui gali tekti atlikti gręžinio valymą slėginiu vandeniu, plauti specialiais reagentais ar naudoti hidrosmūgį.“
Dar vienas atvejis, kada gali tekti valyti ar remontuoti gręžinį – geležies bakterijos, patekusios į gręžinį. Šios bakterijos auga sluoksnis po sluoksnio, ant vamzdžio susidaro gliti masė, kuri nesunkiai nuvaloma, šia mase gali apaugti siurblys, dėl ko sumažėja jo veikimo efektyvumas. Mokslininkės teigimu, jei valymas nepadeda, kartais prireikia keisti siurblį. Ištirpusi geležis, skirtingai nuo geležies bakterijų, dažniausiai iškrenta nuosėdomis, kurios iš karto būna kietos ir sunkiai nuvalomos. „Sunku pasakyti, kada gali būti pastebėti anksčiau išvardinti įvykiai – nepraėjus nei metams po gręžinio įrengimo, ar po 5–10 metų po gręžinio įrengimo. Todėl svarbu samdyti patikimas įmones, vykdančias gręžinių įrengimo darbus“, – įsitikinusi G.Žibienė.
