Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sugrįžome kitokie

 Paradoksalu, tačiau pirmąją moksleivių ekspediciją po lietuvių tremties vietas Sibire, Irkutsko srityje, organizavo komjaunimo Centro komitetas. Tai buvo 1989 metai. Dar neatkurta nepriklausomybė, dar tik daugiatūkstantinių mitingų laikotarpis... Per 60 moksleivių iš įvairių Lietuvos kampelių, plius vadovai ir mobili spaudos grupė, kuriai priklausiau ir aš (tuomet dirbau „Šeimos“ žurnale), pasipuošę tautinėmis trispalvėmis kepuraitėmis (kiek drąsos turėjo ekspedicijos generalinis vadovas Arvydas Kalėda!), pabirome po vadinamąją lietuvių mirties zoną – Irkutską, Angarską, Svirską, Zimą bei aplinkinius rajonus...

Atsakymas – po 29 metų

Šį rudenį (spalio 23 d.) bemaž visi ekspedicijos dalyviai po 29 metų pirmąkart susitiko Tuskulėnų rimties parke prisiminti šios ekspedicijos. Žaibiškai, vos per vieną mėnesį, visus mus surankiojo bene energingiausia ekspedicijos dalyvė – Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė.

Grimztu mintimis į 1989-uosius. Į akimirkas, kai visų mylimas, labiausiai patyręs keliautojas, fotomenininkas bei rašytojas Antanas Sadeckas prieš išsiskiriant tarsi apibendrino ypatingą vasaros įvykį, retoriškai paklausdamas moksleivių: „Įdomu, ar šioje kelionėje atradote patys save? Ar grįžę perteiksite bendraamžiams tai, ką išgyvenote, ar gebėsite įamžinti išblaškytos tautos skausmą, ar jumyse ilgam išliks romantinė atminimo dvasia?“

Į šiuos klausimus ir buvo atsakyta per susitikimą. Tuomet moksleiviai, o dabar rimti įvairių profesijų atstovai vienas per kitą liudijo tą pačią tiesą: iš kelionės sugrįžome tarsi visai kitokie žmonės, kitokie stovėjome Baltijos kelyje, kitokie pasitikome Kovo 11-ąją...

Žygeiviams anuo metu buvo ne daugiau kaip 17 metų (toli nuo Lietuvos, laikai neramūs, atkalbinėjo ir tėvai, ir draugai), kai kuriems vadovams – vos per dvidešimt. Apie Sibiro platybes – nepravažiuojamus kelius, taigą, galbūt nedraugiškus veidus – žinių nedaug. Tik begalinis noras prisiliesti prie tremtinių istorijų, kai kuriems – gal net surasti savo artimųjų kapus ir bent menka dalelyte išgyventi tai, ką jie išgyveno. Gyvenome kaip turistai – palapinėse (paprastai į 10 vietų „trobą“ suvirsdavo dvigubai daugiau), susiskirstę į keturias grupes, „šukavome“ gyvenvietes, taigą, ieškodami lietuviškų kapaviečių, o radę kaip mokėdami jas tvarkėme bei „inventorizavome“ – užsirašinėjome lietuviškas pavardes. Bet svarbiausia – ieškojome kur ne kur dar tebegyvenančių lietuvių ar jų palikuonių.

Paradoksalu, tačiau pirmąją moksleivių ekspediciją po lietuvių tremties vietas Sibire, Irkutsko srityje, organizavo komjaunimo CK. Tai buvo 1989 metai. Asmeninio archyvo nuotr.

Grįžo su kryžiumi

Toji kelionė ir sukrėtė, ir sulipdė visus į stiprų kumštį. Na, ar galėjo kuris nors iš mūsų likti abejingas knygnešio Juozo Akelaičio likimui? Ne per skambu pasakyti – žmogus gyvenimą atidavė, kad lietuviškas žodis gyventų. Ir du kartus buvo nubaustas tremtimi. Pirmąkart – caro (1903) už švietėjišką veiklą, antrąkart – Stalino (1949) už pažangaus ūkio sukūrimą. Abu kartus į tą pačią Manzurką! Kažin ar trėmimų istorijoje yra dar bent vienas toks atvejis? 1949-aisiais, vos po kelių mėnesių, jis ir užgeso.

Ekspedicijos metu mus pasitikusi vietinė gyventoja Marija, kaimynė, puikiai pažinojusi Akelaičius. Ji akimis perbėgo visų veidus – bene atvažiavę kas iš Akelaičių... Girdėjusi, kad lietuviai atvyksta, apsižvalgo, ar tebėra savi kauburėliai, išsikasa... Senukas Akelaitis vis ant trobos slenksčio sėdėjęs, į besileidžiančią saulę žiūrėjęs, apie Lietuvą pasakojęs. Regis, net jo palaikai šaukiasi gimtosios žemės. Netrukus po mūsų ekspedicijos, 1990 metais, jo palaikai ir buvo pargabenti į Lietuvą. O tuomet, 1989-aisiais, sprendėme nuvirtusio kryžiaus likimą – negalėjome jo lyg niekur nieko palikti, jis mums buvo tapęs visų tremtinių kančių simboliu. Ekspedicijos vadovas A.Kalėda mūsų susitikime po 29 metų, prisiminęs kryžių, pajuokavo: „...ir mes, du komunistai – aš ir Antanas, užsivertę 70 kg sveriantį maumedžio kryžių ant pečių, grįžome į Lietuvą – lėktuvu, traukiniu. Įdomu tai, kad niekas nesustabdė...“

Ekspedicijos dalyviai į Vilnių grįžo netuščiomis – parsivežė nuvirtusį J.Akelaičio kapo kryžių, tapusį visų tremtinių kančių simboliu. Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar šis kryžius, kelerius metus globotas knygnešio dukros Laimos Akelaitytės, yra vienas iš Marijampolės tremties muziejaus eksponatų. Iškilaus sūduvio kapo istorijos pabaigą galima pavadinti sėkminga – palaikai ir net kryžius sugrįžo į Lietuvą. Vis dėlto, kiek tokių lietuviškų kapų istorijų negrįžtamai numarino laikas? Kartu ir lietuviškų kryžių istorijų.

Iš mūsų ekspedicijos tik keli žmonės – energingasis A.Sadeckas, šią vasarą minėsiantis savo 90-metį, ir antrosios grupės vadovas,deja, jau šviesaus atminimo Rimantas Kazlėnas, dar ne kartą vyko į panašias ekspedicijas. Šiuo tikslu 1989 metais įsikūrusi „Lemties“ organizacija organizavo daugiau kaip 30 ekspedicijų.

„Deja, bėgant metams, blėsta patriotinis lietuvių entuziazmas, – apgailestavo A.Sadeckas. – Sunku rasti rėmėjų ekspedicijoms. Vis dėlto pėsti ir važiuoti kasmet lankėmės Sibiro miestuose, sunkiai pasiekiamose taigos ir tundros gyvenvietėse, esamose ir išnykusiose. Buvusiose kirtavietėse, buvusių lagerių griuvėsių arba jų pėdsakų vietose. Visur ieškojome lietuvių tremties ir kalinimo vietų, o šalia jų – kapinių ar jų buvimo pėdsakų. Mažai tų kapinių belikę. Jas, jose esančius kryžius ir kapus naikino ir tebenaikina visagalis laikas, gaisrai ir žmonės. Per jas tiesiami keliai, ant jų statomi miestai, jas mindžioja neganomi gyvuliai. Sibiro kryžiai ir antkapiai – nebaigta tyrinėti ir rašyti knyga...“

Ta pati grupė – po 29 metų... Asmeninio archyvo nuotr.

Stebino nenoras grįžti

Centriniame Chazane, buvusiame tremtinių paskirstymo punkte, aptikome bene didžiausias lietuvių kapines. Ir lietuvišką šnektą išgirdome. Jonas Kazlauskas iš Tytuvėnų, išvežtas 1948-aisiais, susirado mus kapinėse. Vaizdžiai pasakojo, kaip juos iš Irkutsko visą mėnesį vilko rogėmis, prikabintomis prie traktorių (kasmet taip po siuntą, o įsismaginę net po Stalino mirties „atvarė papildymą“), kaip pirmieji tremtiniai nuo kovo mėnesio šlapdribos spietėsi po žemomis stoginėmis, paskubomis suręstomis iš lentų... Štai kodėl kapinėse ištisos kryžių, datuotų 1948–1949 metais, alėjos. Chazane bemaž vieni žemaičiai apsigyveno, todėl ir kryžiai žemaitiški – masyvūs, 3–5 metrų aukščio. Jų autoriai – vadinamieji dievdirbiai, nykiomis žiemos naktimis, aukodami poilsį, pjovė, obliavo, kalė. Matyt, ne vien tradicijos lėmė tą stebėtiną kryžių aukštį – lietuviai visada veržėsi į saulę. Arba, kaip jau po kelių dešimtmečių vykusiame susitikime viena iš vadovių, Danutė Krapaveckaitė, paspėliojo: „Žmonės gal todėl statė aukštus kryžius, kad mes juos iš tolo pamatytume.“

Žemaičių statyti kryžiai – masyvūs, 3–5 metrų aukščio. Asmeninio archyvo nuotr.

Nestebino tai, kad sutikti lietuviai nejautė pykčio nei Stalino režisūrai, nei juos į išvežamųjų sąrašus įtraukusiems kaimynams. Labiau gal stebino nenoras grįžti. Dėl vaikų, šeimas Sibire sukūrusių, anūkus jau nikolajais ar dmitrijais šaukiančių, dėl kapų – nei vežti, nei palikti, dėl metų, kurių per daug naujam gyvenimui pradėti, pagaliau – dėl sukaupto gero. Prisidėjo dar ir nemenkas krislas baimės – prievarta išgautas jų pačių parašas, kad negrįš Lietuvon.

Šioje vis dar lietuviškumu dvelkiančioje vietovėje, kurią kirto platus, medžiais apsodintas kelias, o abiejose kelio pusėse stovėjo masyvūs lietuvių statyti namai, pavyko pabendrauti su lietuve Vanda Valiūte. Prisimindama ją, regiu ir Sofiją Bučnienę iš netolimo Zimos miesto. Abi atkaklios, stiprios, be galo darbščios žemaitės („...lietuvis bet kaip nedirbs“). Iš tikrųjų, net vildamiesi grįžti į gimtinę, lietuviai statė namus, veisė sodus, augino gyvulius. „Jau, rodos, gana,– skaičiavo Sofija, tenykščių žmonių Zose vadinama,– pilna ganykla karvių, tvarte – kiaulių, kieme – žąsų, ančių, vištų, kaimynai net spėja mane milijoniere tapus, bet su gyvulėliais, žiūrėk, ir dienos greičiau bėga, ir vienatvė akių nebado. Pailsėsiu, kai atgulsiu šalia savo Petriuko...“ Ko gero, jau ir ilsisi ponia Zosė, nes, kai bendravome, buvo garbaus amžiaus.

Gido po Zimą – barakinio stiliaus miestą (aplink vien aplūžę, ilgi, žemi barakai) – ieškoti nereikėjo, juo tapo vienas iš ekspedicijos vadovų – Juozas Žilys, 1949-aisiais mažas berniukas, drauge su trimis sesutėmis ir broliuku čia leidęs vaikystę. Juos išvežė vienus, be tėvų, kurie vėliau patys prisijungė (kiek daug pavyzdžių, kai šeimos nariai išvykdavo į artimųjų tremties vietas, kad drauge dalytųsi sunkia dalia). Ekspedicijos metu Juozas įsiprašė į Zimos archyvą irperžiūrėjo tremties metų dokumentus – neaptiko nei savo, nei kitų lietuvių pavardžių tremtinių sąrašuose, nors spėjama, kad vien šiame mieste bei apylinkėse būta iki 3 tūkst. lietuvių...

Tarp ekspedicijos dalyvių buvo ir žurnalistų grupė. Antra iš kairės – šių eilučių autorė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ramu, kai sugrįžta negrįžusieji...

Netoli barakų sutikome ką tik su dideliais cinkuotais lagaminais atkeliavusius Feliciją ir Valentiną Žeknius iš Radviliškio. Mus atpažino iš trispalvių kepuraičių. Pasirodo, susirašinėję su Zose, žinoję, kad trys jiems brangūs kapai išliko, kitą rytą imsis darbo. Kai susirinkome jų palaikyti, duobė buvo bemaž atkasta.

Prisimenu, tuoj po ekspedicijos užsirašiau: „Virpančiomis rankomis Valentinas vis braukė šluotele drėgną smėlį nuo aptręšusių lentų. Tarsi glostė, tarsi nesiryžo kelti. Tėvas... Jeigu anksčiau neturėjau savo nuomonės dėl palaikų pervežimo, tai dabar turiu: nenorėčiau, kad taip mane, po kaulelį... Net visus surankiojus, dar labai daug manęs liktų svetimoje žemėje. Jausčiausi padalyta.“ Bet vėliau, žvelgdama į kolegų užfiksuotus vaizdus prie Laptevų jūros – smėlyje besivoliojančias žmonių kaukoles, ėmiau mąstyti priešingai: ramu, kai sugrįžta negrįžusieji...

Visus mus palietė Sibiras – tremties ir atšiaurios gamtos simbolis. Vis dėlto ekspedicijos prisiminimai šviesūs: kuris iš mūsų galėtų užmiršti vakaro pokalbius, dainas prie laužo, gardžią vadovės Felicijos Kazlėnienės išvirtą sriubą? Kuris galėtų užmiršti tą nenusakomą bendrumo jausmą, na, kad ir šiuos vaizdus, pažertus vieno dalyvio: „Ilsėjomės po darbų, virš mūsų – toks aukštas dangus, tokia ramybė aplink, ir čia pat – prisirpusių žemuogių pievelė, gaubiama saulės... Gera daryti teisingus darbus!“

Rekomenduojami video