Kolekcininkė Janina Likaitė-Galdikienė tikina, kad jos norą savo kieme surinkti gražiausius, įdomiausius naminius paukščius nulėmė gimimo data – ji gimė Gaidžio metais, taigi 2017-ieji turėtų būti jai sėkmingi (oficialiai Raudojo Gaidžio metai prasidės sausio 28 d.).

Su paukščiais nuo mažens

Daugiau nei trisdešimt metų iš Kupiškio rajono kilusi Janina gyvena Klaipėdos krašte. „Kai atvykau į Klaipėdą mokytis, nė nemaniau, kad liksiu Žemaitijoje visam gyvenimui. Pamažu pamilau lygumas, drėgną ir beveik visada vėjuotą orą. Taigi, baigusi studijas pasilikau čia dirbti ir gyventi“, – pasakojo pašnekovė. Ji džiaugėsi, kad prieš dvidešimt dvejus metus abu su vyru nusprendė įsigyti sodybą ir įsikurti kaime. To sprendimo nė vienas iš jų nesigaili iki šiol.

„Miesto šurmulys visai netraukia. Džiugina širdį gamta ir savas kiemas. Nėra nieko smagiau, kai vasaros rytą pažadina gaidžio giesmė, – šypsojosi Janina. – Nuo mažumės mane traukė paukščiai. Pamenu, vaikystėje tėvai augino įvairiausių veislių žąsų, kalakutų, vištų. Su vyru dažnai pasijuokiame, kad paklusau likimui. Kadangi gimiau Gaidžio metais, negaliu gyventi be gaidžio ir vištų pulko savame kieme.“

Vyras palaiko

Veisliniais naminiais sparnuočiais ji susidomėjo prieš kokius 8–10 metų. Pirmiausia nusipirko mažųjų kochinchinų ir patarškų, dažniausiai vadinamų perlinėmis vištomis arba pentardomis.

„Jei vyras nepadėtų, būtų sunku rūpintis didžiuliu paukščių pulku. Jis gamina voljerus, narvelius vištoms ir triušiams, nes turime ne tik paukščių, bet ir keletą švelniakailių triušiukų. Kaip kitaip, juk bičiuliaujamės su žinoma Klaipėdos krašte triušių augintoja Renata Budrevičiūte, kuri turi gausią šių gyvūnų kolekciją“, – sakė Janina. Moteris prisipažino, kad abu su vyru serga „paukščių liga”, nes šis užsiėmimas atneša daugiau išlaidų nei pajamų. Didžiausia nauda – kiaušiniai. Parduotuvėje pirktų skonį jie jau pamiršo.

Į laisvę nesiveržia

Paklausta, kokie paukščiai iš turimų jai mieliausi, paukščių augintoja tikino, kad negali atsispirti povų ir balandžių žavesiui. „Vaikystėje abi su sese gaudydavome balandžius, parsinešdavome į namus ir bandydavome auginti. Dažniausiai jie išskrisdavo, grįždavo į laisvę“, – prisiminimais dalijosi Janina. Užtat dabar ji gali būti rami. Visi jos laikomi paukščiai į laisvę nesiveržia, džiugina ne tik šeimininkus, bet ir sodybos lankytojus. „Dažniausiai pas mus užsuka kolegos paukštininkai, draugai, giminaičiai. Daug lankytojų sulaukiame ir iš miesto. Ant asfalto augę vaikai negali atsistebėti, kad vištos yra ne tik rudos, kad jos būna ir į delnus telpančios, ir sunkiai pakeliamos“, – sakė kolekcininkė. Ji negalėtų išskirti kurios nors vienos vištų veislės ar paukščių rūšies, labiausiai traukiančios atvykusiuosius į jų sodybą. Pasak moters, kiekvienas paukštis yra savaip gražus, įdomus ir įsimenantis.

Tarsi geras vyras

„Lankytojai dažnai paklausia, kam reikalingas gaidys? Ogi, veislei pratęsti, paaiškinu aš. Juk be gaidžio nebūtų viščiukų. Aišku, vištos deda kiaušinius ir be gaidžio pagalbos, bet gaidžio draugijoje joms ir linksmiau, ir saugiau. Gaidys – kiemo šeimininkas, tvarkdarys. Jis visą laiką vedžiojasi vištas, rūpinasi jomis. Radęs skanesnį grūdą kviečia lesti, o pajutęs pavojų iškart perspėja, kad jo „haremas“ spėtų pasislėpti. Galima būtų teigti, kad gaidys elgiasi kaip geras, rūpestingas ir protingas vyras. Beje, gaidys be vištų gali gyventi, bet labai jau nuobodus tuomet būna jo gyvenimas“, – juokėsi Janina. Anot jos, žmonėms apskritai trūksta informacijos apie sparnuočius. Jie dažnai teiraujasi, ar veislinės vištos deda kiaušinius. „Visi paukščiai deda kiaušinius, nesvarbu, ar tai višta, povas, gandras ar gegutė“, – sakė ūkininkė.

Paslapties neišduos

Janina prisipažino visą laiką svajojusi apie povų porelę. „Kiek besižvalgiau, niekaip nerasdavau tinkamų. Vis dėlto prieš dvejus metus mūsų sodyboje atsirado šių gražuolių porelė. Praėjusią vasarą povė, jau pripratusi prie naujų namų, sukrovė lizdą ir jame padėjo net šešis kiaušinius. Labai rūpestingai visą laiką juos perėjo, patinas visą tą laiką nesitraukė nuo patelės. Tokio rūpinimosi ir meilės rezultatas – po mėnesio išsiritę penki poviukai“, – pasakojo Janina. Ji sakė nežinanti paslapties, kodėl povė perėjo savo dėtį. Teigiama, kad šios paukštės , būdamos nelaisvėje, net gūžtos nesuka, esą jų kiaušinius reikia kišti kalakutėms perėti. „Manau, šią paslaptį žino tik patys paukščiai. Jei galėtų, pasakytų, tačiau akivaizdu, kad jie jos neišduos“, – linksmai pridūrė pašnekovė.

Patarė neskubėti

Viščiukus Galdikai perina patys. Namuose turi tris Rusijoje pagamintus paprasčiausius inkubatorius. „Viename inkubatoriuje telpa 100 vištos kiaušinių, o putpelių – daug daugiau, net nežinau skaičiaus, – sakė Janina. – Gaila, bet ne visada pavyksta sėkmingai išperinti viščiukus. Būna visko – dingsta elektra ar dar kokių bėdų nutinka.“ Norintiesiems įsigyti inkubatorių ji patarė neskubėti, pirmiausia apsispręsti, ar tikrai jo reikia. Juk viščiukų gali išperinti ir vištos. Tada jie daug stipresni, geriau ritasi. Ne paslaptis, kad gerai peri kalakutės.

Ataka iš dangaus

Didžiausi paukščių priešai – lapės, benamiai šunys ar kiti niekdariai. Janina sakė, kad jie kol kas gyvena ramiai. Teritorija aptverta, tad nelauktų svečių nebūna. „Lapės ar laukiniai šunys neužklysta. Kieme turime porą savo šunų, tai, matyt, prisibijo. Tiesa, sulaukėme atakos iš dangaus – nenaudėlis vanagas nugvelbė porą balandžių“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad turi gerus kaimynus. Kol kas nė vienas jų dėl skardžiabalsių gyvų ryto žadintuvų Galdikams nesiskundė.

Išrinko nugalėtoju

Janina pasidžiaugė, kad praėjusį pavasarį viename Klaipėdos prekybos centre vykusioje paukščių ir triušių parodoje jos bramų veislės gaidys pelnė pirmą vietą. „Gavome taurę ir diplomą. Jis buvo pripažintas gražiausiu parodos paukščiu“, – neslėpė pasididžiavimo kolekcininkė. Ji priminė, kad bramai yra kilę iš Indijos ir Kinijos. Suaugęs šios veislės gaidys sveria apie 5 kg, višta – 3,5–4,5kg. Bramai dideli, bet taikaus būdo, puikiai sugyvena su kitais paukščiais. Aukštai neskraido. Bramų veislės višta per metus padeda 120–140 kiaušinių. Kai pasiteiravome, kokios veislės vištos lepiausios, Janina atsakė, kad daugiausia vargo su turkų sultonėmis.

Veislių įvairovė

Visi Galdikų paukščiai vasarą gyvena lauko voljeruose. Kiekviena veislė atskirai. Atėjus žiemai, šeimininkai juos perkelia į šiltą ūkinį pastatą. Jame per šalčius visada būna 10 laipsnių šilumos.

„Paukščius lesiname kviečiais, miežiais, avižomis, kukurūzais. Viską traiškome arba malame. Duodame daržovių – morkų, obuolių, kopūstų, moliūgų, patarkuojame runkelių“, – vardijo pašnekovė. Pasak jos, kad vištos jaustųsi patogiai, reikia erdvių voljerų. Tada jos ramiai „ganosi“, kasinėja žemę, ieško vabaliukų. Galdikų ūkyje yra apie 300 įvairių paukščių. Daugiausiai yra įvairių veislių vištų, kurių pavadinimai skamba gana egzotiškai – bramai, orpingtonai, šilkaplunksniai, didieji ir mažieji kochinchinai, Kemper-Zulė, sultonės, sidabrinai ir auksiniai brakeliai, olandų kuoduotosios , zundhaimeriai, lakenvelderiai, Hamburgo, Tiuringijos, mažieji viandotai, maranai. Atvažiavus į sodybą akį traukia ir ausytieji, sidabriniai, auksiniai, kaukaziniai fazanai, voljeruose burkuojantys poviniai balandžiai ir gražuoliai kingai. Kieme krypuoja mandarininės ir karolininės antytės.