Dėl kalinimo sąlygų ir kalinių teisių pažeidimų Lietuva yra pralaimėjusi ne vieną bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Štai ir šiomis dienomis EŽTT paskelbė, kad Lietuva pažeidė nuteistojo teises, kai jam, kalinčiam Pravieniškių pataisos namuose, buvo uždrausta susirasti informaciją apie studijas, pasinaudojant internetu.

Sužinojo išėjęs į laisvę

Kad laimėjo bylą, buvęs Pravieniškių kalinys Henrikas Jankovskis sužinojo jau laisvėje. Atlikęs bausmę už nužudymą, iš Pravieniškių jis buvo išleistas 2013 metų gegužę. O jo incidentas dėl interneto su administracija įvyko 2006-aisiais. Tiesa, EŽTT, konstatavęs, kad pažeidimo būta, nepatenkino H. Jankovskio prašymo priteisti jam 30 000 eurų kaip neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjai nusprendė, kad šiuo atveju pakanka pažeidimo konstatavimo.

Šios istorijos pradžia buvo tokia – H. Jankovskis raštu kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją su prašymu pateikti informaciją apie galimybes siekti aukštojo mokslo neakivaizdiniu būdu. Ministerija jam pranešė, jog jį dominanti informacija yra prieinama internete. Kalinys kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, o vėliau – ir į Kalėjimų departamentą prašydamas, kad jam būtų leista naudotis internetu pataisos namuose. Gavęs neigiamą atsakymą H. Jankovskis su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, o vėliau ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Tačiau jo skundai buvo atmesti – teismai nustatė, jog teisė nuteistiesiems naudotis internetu nėra numatyta jokiame teisės akte. Atvirkščiai, Bausmių vykdymo kodeksas nustato draudžiamų daiktų ir reikmenų sąrašą, kuriuo numatytas draudimas nuteistiesiems naudotis ryšio priemonėmis. Anot teismų, tokį draudimą pateisina siekis vykdyti nusikaltimų prevenciją.

Naudosis ribotai

Tuomet kalinys kreipėsi į Strasbūro teismą. Šis teismas, kaip įprasta, Lietuvos Vyriausybei pateikė klausimą, ar draudžiant pareiškėjui naudotis internetu, buvo ribojama jo teisė gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o jei taip, ar toks ribojimas buvo numatytas įstatymu ir ar jis būtinas.

Kalinio bylą išnagrinėję septyni EŽTT teisėjai paskelbė, kad tokie sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nes prieiga prie interneto vis plačiau suvokiama kaip žmogaus teisė. „Pažymėtina, kad Lietuvos pareigūnai netgi nesvarstė galimybes suteikti ieškovui ribotą arba kontroliuojamą prieigą prie šio konkretaus tinklapio, administruojamo valstybės institucijos, kuris vargu ar galėjo kelti pavojų saugumui“, – rašoma teismo sprendime.

Kol kas ir po šio teismo sprendimo situacija įkalinimo įstaigose lieka panaši. Pataisos namų teritorijose, kur laikomi laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys, laisvas ryšio priemonių (mobiliųjų telefonų, interneto ir kt.) turėjimas ir naudojimas yra draudžiamas teisės aktais. Kaip „Akistatai“ paaiškino Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Stankevičius, šiuo metu tokia situacija, kuri buvo iškilusi su H. Jankovskiu 2006 metais, nekiltų, nes nuteistieji turi galimybę naudotis internetu, kuris yra bibliotekose. Stebint pareigūnams kaliniai gali susipažinti su aktualiais teisės aktais, prisijungti prie kai kurių svetainių. Tie, kurie mokosi, irgi gali naudotis internetu, tačiau tik prižiūrint pareigūnams.

Stankevičius sakė neseniai lankęsis Norvegijos įkalinimo įstaigose, kur tvarka gan panaši. Ten internetu galima naudotis nustatytomis valandomis, tačiau irgi prižiūrint pareigūnams.

Kalėjimų departamentas pranešė, kad iki 2017 metų balandžio 20 dienos planuoja parengti įkalinimo įstaigoms naudojimosi ribotu internetu tvarką, nustatyti vienodą leistinų nuteistiesiems ir suimtiesiems lankyti interneto svetainių sąrašą.

Skundžiasi kaliniai

EŽTT yra įkurtas pagal 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Nuo 1998 metų jis tapo nuolat veikiančia tarptautine teismine institucija, kuri nagrinėja fizinių asmenų skundus, kuriuose teigiama, kad pažeistos jų teisės ar laisvės. Lietuvos Respublikoje Europos žmogaus teisių konvencija įsigaliojo 1995 metų birželio 20 dieną. EŽTT priima skundus tik tuo atveju, jei išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, o nuo galutinio sprendimo nėra praėję 6 mėnesiai, skundas nėra anonimiškas ir analogiško skundo nenagrinėja kita tarptautinė institucija.

Strasbūrui kaliniai skundėsi dėl netinkamo elgesio ir žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių bei Šiaulių tardymo izoliatoriuose, Vilniaus, Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Dauguma jų teigė, kad jie buvo laikomi perpildytose kamerose, o sanitarinės ir higienos sąlygos neatitiko vidaus teisės aktų reikalavimų. Kamerose kaupėsi drėgmė, sienos apaugusios pelėsiais, o patalpos – nepakankamai šildomos ir vėdinamos. Bėgant laikui dėl tokių sąlygų pablogėjo jų sveikatos būklė, be to, jie kentė nuolatinį stresą ir nemigą. Kai kurie pareiškėjai peticijose taip pat skundėsi, jog nerūkantys suimtieji kamerose buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais.

Nuo 2002-ųjų Lietuva dėl kalinimo sąlygų EŽTT yra pralaimėjusi 7 bylas, atlygino 62 000 eurų priteistos neturtinės žalos.

O iš viso Strasbūro teisme Lietuva pralaimėjo 103 bylas. 25 bylose teismas priėmė sprendimus, kuriais pripažinta, kad Lietuva nepažeidė pareiškėjo teisių ir laisvių, 57 bylose teismas priėmė nutarimus, pripažindamas peticijas nepriimtinomis, 12 bylų klausimas išspręstas taikiu susitarimu. Dar dėl 32 peticijų teismas priėmė nutarimus išbraukti jas iš bylų sąrašo. Šiuo metu EŽTT nagrinėja dar 101 bylą.

Apžvelgiant jau išnagrinėtas bylas, matyti, kad daug jų Lietuva pralaimėjo dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso, dėl teisės į teisingą teismą, dėl kardomojo kalinimo pratęsimo procedūrų pažeidimo ir dėl blogų įkalinimo sąlygų.

Laimėjo po mirties

Pirmoji byla, kurią Lietuva pralaimėjo 2000-ais metais, buvo dėl prevencinio sulaikymo teisėtumo. Deja, bylą laimėjęs Panevėžio verslininkas Juozas Jėčius to jau nesužinojo, nes sprendimas buvo paskelbtas verslininkui mirus. Todėl pinigai buvo išmokėti jo našlei.

Istorija prasidėjo tuomet, kai 1994 metais Panevėžyje buvo pavogtas J. Jėčiaus mersedesas. Netrukus nustatyta, kad tai padarė vienas telšiškis. Panevėžio policininkai parsivežė jį iš Telšių, tačiau tą patį vakarą perdavė suinteresuotiems asmenims. Pastarieji, bandydami išgauti informaciją apie automobilį, vyrą žiauriai sumušė, o vėliau sugrąžino policijos žinion. Po poros dienų telšietis mirė. Iš pradžių buvo įtariama, kad telšiečio sumušimą organizavo verslininkas J. Jėčius, tačiau įrodymų prieš jį nebuvo, todėl nuteisti buvo tik policininkai, perdavę įtariamą vagį suinteresuotiems asmenims.

Prokurorai pasiryžo įrodyti, kad J. Jėčius yra kaltas nusikaltimo organizavimu, tad jį suėmė. Verslininkas praleido už grotų 15 mėnesių, ten prarado sveikatą, susirgo nepagydoma liga. Prokurorams nepavykus surinkti J. Jėčiaus kaltės įrodymų, vyras buvo išteisintas ir paleistas. Tačiau niekas J. Jėčiaus neatsiprašė ir jokios kompensacijos dėl neteisėto įkalinimo nesumokėjo. Todėl žmogus ir kreipėsi į teismą.

EŽTT nustatė, kad byloje esantys įrodymai nebuvo „pakankami“ ir „svarbūs” pateisinti tolesnį asmens sulaikymą ir konstatavo, kad pažeisti Konvencijos straipsniai dėl nepagrįstų sulaikymo terminų ir dėl to, kad pareiškėjui buvo atimta teisė ginčyti jo sulaikymo pratęsimą, kreipiantis į teismą dėl sulaikymo teisėtumo patikrinimo.

Teismas tą kartą buvo pakankamai dosnus ir J. Jėčiui priteisė 60 000 litų (17 391 eurų) neturtinei žalai ir 40 000 litų (11 594 eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Atlygino advokatui

Vėliau EŽTT priteisiamos sumos žymiai sumažėjo. Pavyzdžiui, Henriko Daktaro byloje, kuris irgi yra laimėjęs prieš Lietuvą, Strasbūro teismas priteisė Lietuvai tik apmokėti advokato paslaugas.

Dabar iki gyvos galvos kalėti nuteistas H. Daktaras EŽTT jam palankų nuosprendį sužinojo 2000 metais. Pradžia buvo tokia: H. Daktaras automatais ginkluoto policininkų būrio buvo sulaikytas, kai pakviestas pasikalbėti atėjo į prokuratūrą. Po sulaikymo buvo kalbama, kad H. Daktaras kaltinamas dainininkės Dž. Butkutės sumušimu. Tačiau vėliau šis kaltinimas žlugo, buvo pateikiama vis naujų, nes nuostata nebepaleisti H. Daktaro laisvėn buvo gelžbetoninė. Galiausiai firmos „Agora“ apsaugos vadas davė parodymus apie tai, kad H. Daktaras tarpininkavo išsiperkant vogtą automobilį. Taip kaunietį pavyko 6 metams patupdyti už grotų.

Teisėsaugininkai nenurimo ir toliau kūrė garsiajam kauniečiui kaltinimus. Parodymus prieš H. Daktarą davė buvę nusikaltėliai broliai Čepai. Tačiau bylai pasiekus teismą paaiškėjo, jog Čepų parodymai yra prieštaringi, o kitų įrodymų nėra, todėl bylą teko nutraukti. H. Daktaro advokatai Vytautas Sviderskis ir Ričardas Girdziušas Strasbūro teismui pateikė 9 nuostatas, pagal kurias, jų manymu, buvo pažeistos kauniečio teisės. Teismas pripažino tik dvi iš jų – Aukščiausiasis Teismas H. Daktaro atžvilgiu nebuvo nešališkas, o prokuroras dar iki teismo pažeidė kauniečio nekaltumo prezumpciją, pavadinęs jį nusikaltėliu.

Nuogas prieš moterį

Nedidelę sumą prisiteisė ir Juozas Valašinas, kuris už ginklų grobimą buvo gavęs 10 metų laisvės atėmimo. Jam buvo priteista 6000 litų (1739 eurų) neturtinės žalos atlyginimas bei 1 693 litų (490 eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Atlikdamas bausmę Pravieniškių sustiprinto režimo kolonijoje J. Valašinas tapo organizacijos, kovojančios už kalinių teises, „Tikslas“ pirmininku. Jis Strasbūrui skundėsi dėl pačių įvairiausių priežasčių, tačiau teismas pripažino nagrinėtinomis tik dvi – korespondencijos slaptumo pažeidimas ir žeminantis elgesys.

Tikrinti jo skundo į tuometinę Pravieniškių antrojojo sustiprinto režimo pataisos darbų koloniją buvo atvykusi teismo delegacija iš Strasbūro. J. Valašino skundas dėl bendrųjų įkalinimo sąlygų Pravieniškių kolonijoje buvo atmestas, tačiau teisėjai nusprendė, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

1998 metų gegužės 7 dieną atliekant kratą J. Valašiniui buvo liepta nuogai nusirengti moters – kalėjimo pareigūnės – akivaizdoje, taip pat jam buvo liepta tupėti, maistas, kuris jam buvo perduotas, buvo sargybos tikrinamas nemūvint pirštinių.

Teismas nustatė, kad buvo pažeista ir teisė į korespondencijos slaptumą, nors pripažino, kad „kalinių korespondencijos cenzūravimas Lietuvoje turi teisinį pagrindą“.

Per maža kamera

Ko gero, rekordiškai didelės sumos kreipdamasis į Strasbūro teismą prašė Vytautas Karalevičius. Jis reikalavo didelio turtinės žalos atlyginimo tiek sau, tiek savo verslo partneriams – 85 milijonus JAV dolerių bei 22 190 692,80 litus (6 432 084 eurus). Tačiau EŽTT, nenustatęs priežastinio ryšio tarp reikalaujamos sumos bei Konvencijos pažeidimų, atmetė pareiškėjo reikalavimus. V. Karalevičius taip pat reikalavo 10 000 200 eurų neturtinės žalos atlyginimui, tačiau teismas, vertindamas teisingumo pagrindais, priteisė 12 000 eurų. Pareiškėjo reikalaujama 83 368 eurų suma teisinių išlaidų ir kaštų atlyginimui taip pat buvo pripažinta nepagrįsta, kadangi jis pats sau atstovavo teisme. Teismas atlygino tik pagrįstas ir būtinas išlaidas ir priteisė 1 000 eurų kompensaciją.

Strasbūro teismas konstatavo, kad V. Karalevičius nepateisinamai ilgai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, teisėsaugai tiriant jo baudžiamąją bylą dėl galimų finansinių nusikaltimų. EŽTT pripažino, kad kalinimo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu, kuris draudžia bet kokį nežmonišką ar žeminantį elgesį bei kankinimus. Strasbūro teismo požiūriu, pati izoliatoriaus aplinka ir higienos normų pažeidimai jau buvo žeminantis elgesys su suimtuoju.

Karalevičius daugiau nei 3 metus ir vieną mėnesį praleido šiame izoliatoriuje, o didesnę dalį to laiko – mažesnėje nei 2 kvadratinių metrų kameroje. Dar pusantrų metų pareiškėjas praleido 1,5 kvadratinio metro erdvėje – iš viso 16 kvadratinių metrų kameroje su dešimčia kitų žmonių, su kuriais jis kartu turėjo praleisti visą dieną: valgyti, miegoti, naudotis tualetu ir pan. EŽTT pripažino, kad tokios kalinimo sąlygos pačios savaime nėra suderinamos su Žmogaus teisių konvencija.

Strasbūro teismas taip pat nutarė, kad V. Karalevičiaus suėmimas 84 dienoms 1997 metais buvo nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu, saugančiu laisvę ir neliečiamybę. Trečiasis pažeidimas – kad buvo cenzūruojamas pareiškėjo susirašinėjimas su EŽTT.

Sumos mažėja

Ir kiti, tikėjęsi, kad Strasbūro teisėjai leis jiems užsidirbti iš Lietuvos biudžeto, buvo nuvilti. Ypač tie, kurie bylinėjosi dėl kalinimo sąlygų.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei Vilniaus 2-uosiuse pataisos namuose skundęsis baltarusis Valerijus Savenkovas prašė jam priteisti 2 milijonų eurų neturtinės žalos atlyginimo. EŽTT priteisė tik 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimui ir 500 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms atlyginti.

Skundą dėl sąlygų Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstą. Vis dėlto, spręsdamas dėl bylos esmės, teismas pripažino, jog sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime žemino žmogaus orumą. Dviem kaliniams kameroje čia teko vienas kvadratinis metras ploto, nuteistieji tokioje ankštoje patalpoje dar ir rūkė.

Baltarusis buvo nusivylęs tokiu sprendimu, nes tikėjosi, kad Strasbūro teisėjai pripažins pažeistą teisę į teisingą teismą, teisę į veiksmingą advokato pagalbą, taip pat teisę nebūti diskriminuojamam.

Dėl žeminančių orumą laikymo sąlygų Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje A. Kasperovičius prašė 210 000 litų (60 869 eurų) neturtinei žalai atlyginti. EŽTT nusprendė, kad 3 000 eurų yra teisingas atlygis.

Dėl netinkamo elgesio ir žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių bei Šiaulių tardymo izoliatoriuose, Vilniaus, Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje skundęsi 7 kaliniai prašė jiems priteisti po keliasdešim tūkstančių, tačiau teismas priteisė tik po kelis tūkstančius erų. Daugiausiai – 10 000 eurų – Alytaus pataisos namuose kalėjusiam Romanui Ivanenkovui.

Tik faktai

 Jankovskis į Pravieniškes pateko už tai, kad 1990-ųjų balandžio 9-osios vakarą Vilniuje, savo bute, nužudė Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto penktakursę Egintą G. (23 m.). Eginta buvo besiruošianti už Henriko ištekėti, tačiau persigalvojo.

Kai dėl Egintos mirties buvo iškelta baudžiamoji byla, įtariamuoju, o vėliau ir kaltinamuoju tapęs H. Jankovskis savo kaltę kategoriškai neigė. Jis tuomet tvirtino, neva Egintą buvo trumpam palikęs savo bute, o pats išlėkęs susitikti su draugu. Kai abu į butą sugrįžę, Egintą radę kraujo klane leisgyvę. Mediko išsilavinimą turįs H. Jankovskis tuomet dievagojosi nežinia kieno sunkiai sužalotą draugę dar bandęs gaivinti, deja, nepavykę. Anuomet tokios bylos (kai kaltininkas atsakomybėn patraukiamas pagal LR BK 105 straipsnį – už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis) būdavo nagrinėjamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT). Ir štai 1991 metų vasario 1 dieną tuometinis LAT teisėjas, dabartinis Seimo narys Stasys Šedbaras sužadėtinės nužudymu kaltintą H. Jankovskį išteisino. Tokio sprendimo motyvas – trūksta įrodymų, kad kaltės nepripažįstantis teisiamasis tikrai nužudė merginą.

Šio teismo nutartis buvo galutinė ir neskundžiama, tačiau nužudytosios tėvams toks nuosprendis buvo daugiau negu netikėtas. Su visa bylos medžiaga detaliai susipažinę merginos artimieji buvo tvirtai įsitikinę, kad tai H. Jankovskio darbas. Jei H. Jankovskis išteisintas – tai kodėl nenustatyta, kas tai padarė? Egintos motina nusprendė imtis visų įmanomų priemonių, kad teisėsauga dar kartą išnagrinėtų visas bylos aplinkybes, nustatytų dukters žudiką ir jį griežtai nubaustų. Teisybės moteriškei prisiėjo ieškoti ištisą dešimtmetį!

1999 metų pradžioje, Generalinė prokuratūra priėmė nutarimą Egintos nužudymo bylą atnaujinti ir perduoti toliau tirti miesto apylinkės prokuratūrai.

Nelengva užduotis buvo pavesta atlikti jaunam, tačiau aukštos kvalifikacijos prokurorui T. Čepelioniui. Netrukus buvo rastas asmuo, kuris patvirtino iš paties H. Jankovskio lūpų girdėjęs žodžius, kad draugę per kilusį tarpusavio konfliktą nužudęs pats Henrikas! Šis liudytojas byloje buvo įslaptintas. Per tyrimą buvo rasta ir daugiau įrodymų, kad Egintą galėjo nužudyti ne kas kitas, o jos sužadėtinis. Nors H. Jankovskis ir toliau atkakliai save gynė, baigus tyrimą byla iškeliavo į Vilniaus apygardos teismą (VAT).

Galų gale pasibaigus teisminiams ginčams, gavęs paskutinįjį žodį teisiamasis H. Jankovskis ramiai pareiškė merginos nenužudęs ir paprašė, kad teismas jį išteisintų. Kaltinimą palaikęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Dainius Baraniūnas tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis (itin žiauriai) kaltinamam teisiamajam paprašė skirti 12 metų nelaisvės. VAT 2002 metų balandžio pabaigoje tiek ir skyrė – H. Jankovskis buvo pripažintas kaltu ir pasiųstas į sustiprinto režimo pataisos darbų koloniją.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ