Jei Žemaitės gatve skubėdami biržiečiai pakeltų akis į dangų, gali būti maloniai nustebinti. Čia dažnai skraido ir gražiai vartaliojasi įvairiaspalviai balandžiai. Jie skrenda taip aukštai, kad beveik pasislepia už debesų. Vėliau jie suka ratus ir leidžiasi ant vieno ūkinio pastato stogo.

Balandis ar višta?

Balandžių šeimininkas - 68 metų Gytis Kukelka. Jis yra vienas iš nedaugelio Biržų rajone šių paukščių augintojų, kurie jų nelaiko uždarytų. Tą daryti tenka tik žiemą, kai mažai gatvėse laukinių karvelių, todėl naminius paukštelius greit pačiumpa vanagai.

Kitu metų laiku paukščiai būriuojasi ant šeimos ūkinio pastato stogo. Tiesa, dėl tokio laikymo būdo neišvengiama nuostolių, bet žmogus sako neįsivaizduojantis paukščių nelaisvėje.

Vanagai paukščius nebūtinai pagauna – juos išvaiko, o sugrįžti ne visi sugeba, ypač jaunikliai. Pokalbio metu, vyras džiaugėsi, kad atsirado balandis, vanago išvaikytas prieš dvi dienas.

G. Kukelka sako, kad balandžių auginimas nėra daug investicijų reikalaujantis užsiėmimas. Trisdešimčiai balandžių keliems mėnesiams reikia dviejų maišų kviečių ir vandens. Ir, aišku, nuolatinio žmogaus rūpesčio bei stebėjimo, kad neužpultų žiurkės ar kiti kenkėjai.

Paukščių augintojas skaitė, kad įžymusis boksininkas Tysonas laiko apie tūkstantį balandžių. Jų turėjo ir garsusis kalinys Daktaras. Taigi, balandininkų visokių yra... Šie paukščiai daug kuo žavi.

G. Kukelka sako, kad jam itin džiugu balandžius stebėti, matyti, kaip jie peri vaikus. O kaip malonu vasaros dienomis klausytis jų burkavimo...

Kaimynė iš vyro juokiasi – siūlo atsisėsti ant krėslo, kad nereikėtų užvertus galvos paukščių stebėti. O jis negali nežiūrėti, kai jie taip gražiai ore vartosi. Dar kaimynai pasijuokia, kad geriau vištas laikytų – jos nors kiaušinius dėtų. Pasak balandžių augintojo, daug kas nesupranta, kad galima užsiimti ne tik tuo, kas teiktų finansinės naudos... Čia nauda kitokia – emocinė, psichologinė...

Ko reikia, jei nori laikyti balandžius? Vyras juokiasi, kad pirmiausia kaimynų ir šeimos narių sutikimo. Jo kaimynai šiam pomėgiui neprieštarauja. O štai šeimininko žmona Rima kitokios nuomonės. Bėda ta, kad pavasarį, kai dygsta daržai, balandžiai nulesa menkiausius daigelius. Kaimynų neliečia, tik savo skabo.

Žmogus bandė pirkti paukščiams vitaminų, galvojo, kad jiems kokių nors medžiagų trūksta. Bet jie vis vien lesė daigelius – kaip didžiausią delikatesą. Tad šeimininkams tenka lysves uždangstyti, kad paukščiai daigų nepasiektų.

Vaikai į užsienius neišskrido

Balandžius G. Kukelka laikyti pradėjo dar vaikystėje, kai tėtis leido sukalti laktas namų palėpėje. Paukščius laikė vyresni vaikai ir buvo garbės reikalas jų turėti.

Vėliau, kai Gytis vedė ir gimė vaikai, paukščiams laiko nebebuvo. Tačiau prieš bene dvidešimtį metų jų vėl įsigijo.

Šiandien į paukščius akis kelia ne tik Gytis ir Rima Kukelkos, bet ir suaugę jų sūnūs bei dvi anūkės.

Šiauliuose gyvenančio sūnaus Vytauto, Lietuvos kariuomenės karininko, vestuvėms tėvas buvo dovanojęs balandžius. Juos pora paleido į laisvę kaip darnos ir meilės simbolį.

Smagu ir tai, kad šalia Suosto bažnyčios jaunavedžių paleisti paukščiai sugrįžo į namus.

Balandžius G. Kukelka tikisi dovanoti ir kito sūnaus - Vilniuje gyvenančio Kęstučio - artėjančioms vestuvėms.

Pora džiaugiasi, kad jų sūnūs neišskrido toli už jūrų marių, liko Lietuvoje. O Šiauliuose gyvenantis Vytautas vis kalba norintis sugrįžti į Biržus, kurie jam esantys mieli. Tėvai viliasi, kad taip ir atsitiks.

G. Kukelka prisiminė istoriją, kai sykį Astravo teritorijoje po vestuvių buvo likę keliasdešimt baltų povinių balandžių, kurie nesigaudo aplinkoje ir toli neskrenda. Pašnekovui atrodo, kad taip palikti paukščius nepasirūpinant jų likimu yra mažų mažiausiai neatsakinga.

Tiesa, paskutiniu metu vestuvininkai balandžių nebeprašo.

Paukščiai – kaip žmonės

Gytis Kukelka laiko trisdešimt boinų veislės balandžių. Jie gali pakilti labai aukštai ir ore vartosi. Poviniai balandžiai labai gražūs, bet toli neskraido, o kur nors išvežti neberanda kelio į namus. Bandė biržietis laikyti ir pašto karvelius, bet jie aukštai neskraido ir nesivarto.

Neseniai jis buvo įsigijęs turkų taklų veislės balandžių. Bet šie aukštai neskrido. Negana to, senieji žmogaus balandžiai pradėjo sekti naujokų pavyzdžiu - irgi aukštai nebekilti. Todėl jis nutarė naujokų atsisakyti.

Žmogus sako, kad paukštis jam gražus ne tik išvaizda. Pasak jo, kai ore gražiai balandis „dirba“, tampa gražus.

Balandžių gyvenimas, anot juos stebinčio ir auginančio vyro, yra labai panašūs į žmonių. Jie kaip žmonės ir myli, ir pešasi, ir nekenčia. Ir būna gražūs, kai dirba.

Prisimena Gytis suporavęs du balandžius. Išperėjus vaikus vanagas nusinešė patelę. Patinėlis užaugino vaikus. Kai šie pradėjo patys lesti, vieną rytą šeimininkas rado jį lizde negyvą...

G. Kukelka pasakoja, kad vieni balandžiai kaip ir žmonės savo vaikus žiūri, kiti - nelabai. Kai kuriems mažavaikiams tenka padėti ir svetimų balandžiukų, kad užaugintų. Užaugina...

Vyras sako dažnai poruojantis geriausius balandžius, kad gerus vaikus atsivestų. Bet pasitaiko, kad tie vaikai nebūna panašūs į tėvus. Ir dėl lizdo balandžiai kovoja, ir dėl vieno patinėlio kelios patelės mušasi...

Gerą knygą kaip ir paukštį rasti sunku

G. Kukelka sako laukiantis artėjančio žvejybos sezono. Jis apgailestauja, kad Apaščios upėje sumažėjo žuvų. Seniau žvejų meškerės buvo paprastos, iš lazdyno, o žuvų pilna. O dabar meškerės brangiausios – o žuvies nėra. Tiesa, užkimba lydekos, kuojos, ešeriai, vienas kitas lynas.

Gytis ir jo žmona Rima mėgsta skaityti knygas. Jas iš bibliotekos į namus tempia didelėse kuprinėse. Juokauja, kad gerą knygą sudėtinga rasti - kaip ir gerą filmą ar paukštį, šunį... Ar kaimyną…

Tiesa, dėl kaimynų jie nesiskundžia, visi gyvena draugiškai. Vieni juos sušelpia geru vandeniu, nes pačių šulinyje itin daug nitratų. O kaimynai pas Kukelkas gali gėrėtis gražiu vaizdu į upę – šeimos namas ant jos kranto.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"