Žemdirbiai nepaliauja ginčytis: pastaraisiais metais mokamos didesnės išmokos už pirmuosius 30 ha – parama smulkiems šeimos ūkiams ar neracionalus europinių pinigų švaistymas? Juolab kad į šiuos ginčus žibalo vis šliukšteli politikai.

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) raginimą ir toliau smulkius ūkius remti didesnėmis išmokomis ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) patvirtinimą, kad tokia schema išliks ir 2017 m. įvairių žemdirbių savivaldos organizacijų atstovai sutinka nevienareikšmiškai. Tačiau ir tokio rėmimo šalininkai, ir priešininkai sutaria, kad politikai dabar labiausiai stengiasi dėl rinkėjų balsų.

Stiprina ar retina?

„Padidinsime išmokas, sumažinsime įmokas, atgaivinsime kaimą, sugrąžinsime emigrantus...“ – tokių ir panašių burtažodžių magiją skleidžia rinkimams į Seimą besiruošiantys įvairių partijų vyrai ir moterys. O daugelio žemdirbių neapleidžia slogios mintys, kad prošvaisčių tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės sektoriuose teks ilgai laukti, todėl ūkininkų, ypač smulkiųjų, gretos netolimoje ateityje gali būti dar labiau praretintos.

Politikai trimituoja, kad už pirmuosius 30 ha mokamos didesnės išmokos sustiprina smulkius ūkius, kurių Lietuvoje vis dar dauguma. „Mūsų šalyje beveik 90 proc. ūkių, gaunančių tiesiogines išmokas, nesiekia 30 ha, todėl ši išmokų sistema yra naudinga absoliučiai daugumai, t. y. beveik 116 tūkst. tiesioginės paramos gavėjų“, – teigiama KRK išplatintame spaudos pranešime.

Po ilgų ir karštų ginčų mokėti didesnes išmokas už pirmuosius 30 ha buvo nuspręsta nuo 2014 m. Tam atriekta 15 proc. tiesioginių išmokų voko. Patvirtinus tokią schemą, mažiausiems ūkiams išmokos už vieną hektarą padidėjo 50 eurų, tiems, kurie dirba apie 60 ha, jos liko beveik nepakitusios, o viršijus šią ribą jos sumažėjo. Kuo daugiau hektarų dirbama, tuo tiesioginė išmoka, perskaičiavus hektarui, mažėja.

Didesnės išmokos sukiršino

Jau tuomet žemės ūkio prekinės produkcijos gamintojai perspėjo, kad už pirmuosius hektarus mokama didesnė parama priveis daugiau vadinamųjų sofos ūkininkų. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Plungės skyriaus vadovas Marijus Kaktys pabrėžė, kad tiesioginės išmokos – ne socialinė pašalpa. Remti pirmuosius 30 hektarų, neatsižvelgiant į tai, gamina tas ūkis ar ne žemės ūkio produkciją, neracionalu ir nenaudinga.

Dabar aiškėja, kad susipynė dar didesnis problemų kamuolys. Smulkieji ūkininkai skundžiasi, kad žemės savininkai padidino žemės nuomos kainas arba patys ėmė deklaruoti pievas ir ganyklas ir siekti didesnių išmokų. Jie sako tapę „sofininkų“ įkaitais.

„Tai įnešė nesantaikos tarp ūkininkų ir žemės savininkų. Kai tik padidino išmokas, savininkai pakėlė nuomos kainas, pradėjo patys imti išmokas. Vis dėlto būtų teisingiau smulkiuosius ūkininkus remti kitomis priemonėmis, kad jie turėtų kažkokių įpareigojimų. O dabar daug kam didesnės išmokos tenka beveik veltui“, – savo nuomonę išsakė LŪS skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ vadovas Marius Gudaitis.

Alytaus rajone ūkininkaujantis ir per 200 ha dirbantis jaunas vyras teigė, kad jų krašte yra nemažai sofos ūkininkų, kuriems nubyra daugiau išmokų, o prekinės produkcijos gamintojai jų gauna mažiau. „Įvedus didesnes išmokas už pirmuosius hektarus, man parama už hektarą sumažėjo apie 20 eurų“, – skaičiavo jis.

Muilo burbulas?

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis įsitikinęs, kad sofos ūkininkai – tėra išpūstas muilo burbulas, parankus tiek stambiesiems žemvaldžiams, tiek politikams. „Kalbėdami apie sofos ūkininkus, mes negerbiame žmonių nuosavybės. Jei miesto gyventojas turi žemės ir ją tinkamai prižiūri, niekas nedraudžia jam gauti tiesiogines išmokas. Juk Europos Sąjungos žemės ūkio politika tokia, kad ši parama skiriama ne už suartus laukus ir didelius derlius, o už geros agrarinės būklės plotus“, – pareiškė šeimos ūkių interesus ginančios organizacijos galva.

Jo nestebina, kad tiesioginių išmokų siekia ir tokie pareiškėjai, kurie žemės ūkio naudmenas deklaruoja didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Preliminariais šių metų pasėlių deklaravimo duomenimis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose didžiuosiuose miestuose atsirado apie pusantro šimto ūkininkų, kurie šių miestų savivaldybėse deklaravo kone 1 000 ha žemės ūkio naudmenų.

Iš tikrųjų stebėtis nėra ko, nes tokį ūkininkavimą skatina pats Briuselis. ES nurodo, kad aktyvūs ūkininkai – tie, kurie turi žemės ir laikosi geros agrarinės būklės. Išmokos neskiriamos tik už stadionų, geležinkelių, oro uostų ir panašaus pobūdžio žemes.

Toks požiūris į neviltį veda mūsų žemdirbius, kurie gamina pieną, augina gyvulius, kulia grūdus ir neretai pusvelčiui parduoda produkciją. „Žemės ūkio bendrovės kasmet sumoka po 600–700 tūkst. eurų mokesčių, o ką sukuria tie, kurie palaiko gerą agrarinę būklę? Dažnai patriotiškai kalbama, bet nieko nedaroma dėl Lietuvos“, – žemės ūkio politikos grimasomis nenustoja stebėtis Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas, Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis.

Prašo didesnės dalies

V.Juodsnukio manymu, ūkininkams, dirbantiems iki 30 ha, reikėtų dar padidinti išmokas, nes ši parama – vienintelis jų ramstis. Smulkiems ūkiams nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti investicinėmis Kaimo plėtros programos (KPP) priemonėmis, tad jų paguoda – tik tiesiai sąskaitas pasiekiančios išmokos.

Jis ragina mokytis iš Lenkijos, kuri daug labiau rūpinasi smulkiais ūkiais. „Lenkai net 25 proc. pirmojo KPP ramsčio paramos atidavė išmokoms, tad jų smulkieji ūkininkai gauna didesnes išmokas. Mes irgi siūlome taip pasielgti, bet, deja, niekas į tai neatsižvelgia“, – aiškino LŠŪS vadovas.

V.Juodsnukis nesiėmė vertinti, ar šeimos ūkiai efektyviai išnaudoja pastaraisiais metais gautas didesnes išmokas. „Tai būtų sunku padaryti. Apskritai tai – maža parama. Smulkių ūkių ir kaimo neatgaivinsime, jei nebus iš esmės peržiūrėta žemės ūkio politika. Iki šiol mes neturime patvirtintos aiškios žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos, nežinome, kokiomis kryptimis vystyti žemės ūkį. Mums reikia skaičiuoti ne išvežtas grūdų tonas, o rūpintis, kad kaimas galutinai neištuštėtų“, – dėstė šeimos ūkininkų organizacijai atstovaujantis pašnekovas.

Arti šimto žmonių įdarbinusios Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas išklojo savo argumentus: „Kur vyksta gamyba, ten yra ir kaimo gyvybė. Žemės ūkio bendrovės įdarbina dešimtis žmonių, suteikia visas socialines garantijas. Jiems nereikia bėgti į užsienį. Mūsų miestelyje vaikai netelpa į darželį, veikia gimnazija. Nesakau, kad tai tik bendrovės dėka. Bet mes prie to nemažai prisidedame. Argi tai blogai?“

Parama pravalgoma

LŽŪBA prezidentas įsitikinęs, kad didesnių išmokų už pirmuosius 30 ha mokėjimas – neapgalvotas paramos švaistymas. „Šios lėšos turėtų nešti naudą ir valstybei, ir pačiam ūkininkui, o dabar jos daugiausia pravalgomos“, – tiesiai šviesiai kalbėjo P.Puskunigis.

Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovo manymu, Lietuvoje ir stambiems, ir smulkiems ūkiams užtenka vietos po saule. Bėda ta, kad apskritai mūsų žemdirbiai, gaudami mažiausias išmokas ir konkuruodami vienoje rinkoje, yra nustumti į ES užribį. O bendroji žemės ūkio politika ES senbuvių valstybių gamintojams skina kelia į naujokių rinkas. „Jei tokia politika nesikeis, mūsų žemės ūkis nusiris į dugną“, – savo nuogąstavimus išsakė LŽŪBA prezidentas.

Priešingas nuomones išsakę V.Juodsnukis ir P.Puskunigis vis dėlto sutarė, kad dabartinis skambus valdžios pažadas tęsti mokėti didesnes išmokas už pirmuosius hektarus tėra rinkėjų balsų vilionė.

Negali tramdyti

Petras Čimbaras, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Smulkūs ūkiai neturėtų skųstis, nes Lietuvoje pirmiesiems hektarams skirta tiesioginių išmokų voko dalis yra viena didžiausių – 15 proc. Kitos šalys tam numačiusios 7–10 proc. Pas mus labai daug smulkių ūkių, tad juos reikia paremti. Tiesa, oponentai argumentuoja, kad tai – neefektyvi priemonė, nes tie pinigai yra pravalgomi. Jie siūlo šią paramą perkelti į KPP fondą ir taip paremti smulkiuosius. Tačiau suprantame, kad tada prasidės kiti sunkumai: paraiškų rengimo, finansavimo ir pan.

Aišku, kita bėda – sofos ūkininkai. Bet mes negalime jų efektyviai tramdyti, nes Briuselis neleidžia tiesioginių išmokų sieti su gamyba. Kai iš jų buvo reikalaujama laikyti bent kažkiek gyvulių, jiems neapsimokėjo patiems deklaruoti pievų ir ganyklų. Kai tos sąlygos neliko, jie vėl deklaruoja pievas ir siekia išmokų. Blogai, kad žemės savininkai, išnuomodami ją žemdirbiams, nesudaro oficialių nuomos sutarčių. Jei deklaruojant pasėlius būtų reikalaujama pateikti nuomos sutartis, sofos ūkininkai būtų ištraukti į dienos šviesą.

Šienaus du kartus

Antanas Karbauskis, Žemės ūkio ministerijos Išmokų už plotus skyriaus vedėjas

Remiantis pastarųjų 3 metų duomenimis, vadinamųjų sofos ūkininkų deklaruojamas plotas sudaro nuo 70 tūkst. iki 80 tūkst. ha – 2,5–3 proc. visų deklaruojamų žemės ūkio naudmenų. O tarp visų pievas ir ganyklas deklaravusių pareiškėjų jų plotai užima iki 10 proc. Manau, kad ir šiemet sofos ūkininkai deklaruos panašų plotą. Šiemet jiems įvestas griežtesnis reikalavimas – jie privalo du kartus (anksčiau pakako vieno karto) šienauti pievas.

Netiesa, kad lenkai iš tiesioginių išmokų voko labiau remia ūkininkus, dirbančius iki 30 ha. Lietuva tam skiria 15 proc. visų tiesioginių išmokų, o Lenkija – apie 8 proc. Tiesa, lenkai, bene vieninteliai iš mūsų artimų kaimynų, 25 proc. Kaimo plėtros lėšų yra perkėlę į tiesioginių išmokų voką. Latviai ir estai pasielgė atvirkščiai. O Lietuva, kaip žinome, paramos iš vieno bendros žemės ūkio politikos ramsčio į kitą neperkėlinėjo.

Faktai

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro preliminariais duomenimis, šiemet bendras deklaruotas žemės ūkio naudmenų plotas sudaro 2 868 444 ha – beveik 700 ha daugiau nei pernai, o pareiškėjų skaičius – 133 158 (5717 paraiškų mažiau nei pernai).

Ariamosios žemės deklaruota apie 1 900 602 ha – 42 153 ha daugiau nei pernai, daugiamečių ganyklų ir pievų deklaruota 49 134 ha daugiau nei pernai – per 714 311 ha, o ganyklų arba pievų iki 5 m. – apie 188 896 ha (89 130 ha mažiau nei pernai).