Kol centrinė valdžia ir merijos svarsto, kaip įvykdyti Europos Komisijos reikalavimus ir priversti gyventojus jungtis prie vandentiekio ir nuotekų trasų, sodininkai priekaištauja, kad brangiai kainavusi infrastruktūra nutiesta ne ten, kur jos labiausiai reikia. Sodų gyventojai neprisiprašo, kad į sodų bendrijas būtų nutiesti centralizuoti tinklai, tvarkomi keliai ir pan.

Laukia įstatymo pataisų

Vakarietiškos civilizacijos šalyse seniai išgyvendinta žmonių diskriminacija pagal jų rasę, lytį, politines pažiūras, tikėjimo išpažinimą ir pan. Tačiau Lietuvoje iki šiol žmonės diskriminuojami pagal jų gyvenamąją vietą. Tokią mintį dažnai kartojantis Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos atstovas Šiauliuose, sodų bendrijos „Svajonė“ pirmininkas Algirdas Jakštas patikslina, kad turi omenyje sodininkus. Jis patikino, kad tokia tiesa daug kam nepatogi.

Sodų gyventojai, kurių Lietuvoje kasmet vis daugėja, skundžiasi, kad yra ignoruojami savivaldybių, todėl prašo įpareigoti jas rūpintis sodų bendrijų keliais, vandentiekio ir nuotekų trasomis, gatvių apšvietimu ir kitos infrastruktūros kūrimu ir priežiūra.

Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Juozas Ravinis teigė, kad į sodų gyventojų bėdas ilgą laiką niekas nenorėjo gilintis. Tiesa, jis pripažino, kad šiuo metu procesas pajudėjo, Vyriausybėje įvyko ne vienas pasitarimas, kur svarstyti sodininkų rūpesčiai. Yra parengtos Sodininkų bendrijų įstatymo pataisos, tačiau dėl jų priėmimo Seime esą tempiama guma.

Juozas Ravinis

„Sodų teritorijos nebuvo įtraukiamos rengiant savivaldybių teritorijų planavimo bei infrastruktūros plėtros planus, todėl jos nesulaukia jokios paramos infrastruktūrai įrengti, gerinti ar prižiūrėti. Sodininkų bendrijos tam negalėjo prašyti europinės paramos, turbūt daug kam patogiau jų nematyti“, – atstumtųjų sodininkų problemas vardijo J.Ravinis ir pridūrė, kad sodų gyventojai moka visus nustatytus mokesčius, tačiau negali naudotis tomis paslaugomis, už kurių teikimo organizavimą yra atsakingos vietos savivaldybės.

Prašo dėmesio sodams

A.Jakštas suskaičiavo, kad Šiauliuose yra apie 2 800 žmonių, kurie sodų teritorijose yra deklaravę gyvenamąją vietą, tai būtų apie 2,7 proc. visų miestiečių. „Jie, kaip ir kiti gyventojai, moka mokesčius, tačiau savo gyvenamojoje vietoje negali naudotis infrastruktūros paslaugomis. Kodėl jie diskriminuojami? Net indėnų rezervatams skiriamos dotacijos, o sodininkai siunčiami toliau. Per visą nepriklausomybės laikotarpį į sodų bendrijų infrastruktūrą neinvestuotas nė centas. Šiaulių miesto meras Artūras Visockas pokalbiuose su sodininkais leidžia suprasti, kad mes lyg kokios garažų bendrijos, apsitvėrusios tvoromis, turėtume patys tvarkytis su savo problemomis“, – dėl vietos valdžios požiūrio į sodų gyventojus apgailestavo Šiaulių sodų bendrijos „Svajonė“ pirmininkas.

Sodininkai prašo, kad sodų bendrijos būtų integruotos į miesto infrastruktūrą, o Šiaulių miesto savivaldybės biudžete, Miesto infrastruktūros objektų priežiūros, modernizavimo ir plėtros programoje, būtų numatyta 2,7 proc. lėšų sodų infrastruktūros objektams finansuoti.

„Taip būtų atkurtas lygiateisiškumo ir teisingumo principas. Miesto gyventojai juk nemoka papildomai už gatvių asfaltavimą, tai kodėl sodų gyventojams už tai reikia susimokėti?

Nesakau, kad soduose reikia išasfaltuoti visas gatves, bet jų gyventojai turi jausti, kad ir jais adekvačiai rūpinamasi. Tegu biudžete atsiranda eilutė sodams, kad su sodų bendrijų atstovais galima būtų sutarti, kur ir kam padėti – gal reikia kūdrą iškasti, apšvietimo stulpą pastatyti, aikštelę nugreideriuoti ar skaldos atvežti. Svarbu, kad sodai nebūtų visiškai užmiršti“, – bent šiokio tokio dėmesio sodų gyventojams pasigenda šiaulietis.

Jis priminė, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymą savivaldybės neprivalo rūpintis sodų infrastruktūra. O kai nėra įpareigojimų, priversti negali, lieka tik apeliuoti į atsakomybę savo piliečiams. Bet ne kiekvienam savivaldybės vadovui tai rūpi, ypač po rinkimų.

„Norime, kad įstatyme būtų įtvirtinta prievolė savivaldybėms prižiūrėti sodų bendrijų kelius. Jos to purtosi, esą tai bus našta. Bet jeigu žmonės ten kuriasi ir nori gyventi, tai reikia sudaryti sąlygas, o ne juos ignoruoti ir diskriminuoti. Keliai sodų bendrijose priklauso valstybei, tad logiška, kad savivaldybės turi jais rūpintis ir tvarkyti“, – aiškino A.Jakštas.

Abu pašnekovai pripažino, kad yra savivaldybių, kurios sodininkų neignoruoja, tačiau, anot jų, tokias galima būtų suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Tiesė ne ten, kur reikia

Po Europos Komisijos pagrūmojimų dėl netinkamai tvarkomų nuotekų Lietuvoje nemažai sodininkų įširdo, kad europinė parama buvo neapdairiai ištaškyta. „Pritiesė vamzdžių gyvenvietėse, kurios galbūt miršta, bet visiškai užmiršo sodų bendrijas, kurios auga ir kur gyventojų kasmet daugėja“, – savivaldai priekaištavo Šiaulių sodų gyventojų atstovas.

Jis pabrėžė, kad ignoruojant sodų bendrijų gyventojus bus prišauktos ekologinės problemos. „Šiauliuose ypač aktualu tinkamai įrengti vandentiekio ir nuotekų trasas, nes čia gruntiniai vandenys yra labai aukštai. Pavasarį sodai plaukia, tad viskas sunkiasi į gruntinius vandenis ir nuteka į didelius vandens telkinius. Tiksi ekologinė bomba, tik niekas to nenori išgirsti“, – perspėjo Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos atstovas Šiauliuose.

Priekaištai tiekėjams

J.Ravinio manymu, savivaldybės ir vandentiekininkai, norėdami išvengti didelių baudų, bus priversti savo lėšomis padėti gyventojams prisijungti prie nutiestų vandentiekio ir nuotekų trasų.

„Tiesė vamzdžius per gyvenvietes ir vertė patiems primokėti, kad iki namo atvestų. O tai kainuoja 1 000 ir daugiau eurų. Ne vienam mažesnio miestelio gyventojui reikėtų pusę metų nevalgyti, kad sutaupytų tokią sumą. Jie su lauko tualetais ir šuliniais išsiverčia. Kai Lietuva gavo Europos Komisijos įspėjimą, dabar jau savivaldybės ir vandens tiekimo įmonės savo lėšomis padeda žmonėms prisijungti prie paklotų tinklų, kad tik gyventojai pasirašytų sutartis ir naudotųsi paslaugomis“, – dėl neapdairiai įgyvendintų vandentvarkos projektų kritikos negailėjo Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas.

Pasak jo, merijos ir vandens tiekėjai iš karto galėjo įvertinti, kad ir soduose gyvena žmonės, kuriems taip pat reikia civilizuotų patogumų. Daug kur sodų gyventojai rinko pinigus ir savo lėšomis klojo vamzdžius, nors jiems galėjo būti sudarytos galimybės paramos lėšomis įgyvendinti tokius projektus.

J.Ravinis prisiminė, kaip pernai Vyriausybėje įvykusiame pasitarime vandentiekininkų asociacijos atstovams buvo karšiamas kailis dėl neracionaliai panaudotų europinės paramos lėšų. „Tąkart Vyriausybės atstovė klausė, kodėl vandentiekininkai, gavę didžiulę paramą, netiesė infrastruktūros į sodų bendrijas. Paaiškėjo, kad trasos buvo tiesiamos per rugių laukus ar neva pas reikiamus žmones, o sodai buvo aplenkiami. Vandens tiekimo įmonėms atstovaujantys vyrai tada teisinosi, esą ten tiesti nepatogu, gatvės siauros ir kt. Be to, ne vandens tiekėjai, o savivaldybės nusprendžia, kur tuos tinklus tiesti“, – vandentiekininkų pasiteisinimus priminė pašnekovas.

„Pigūs“ pinigai pasibaigė

Bronius Miežutavičius, Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas

Dėl vandentvarkos projektų vandens tiekimo įmonės elgsis taip, kaip bus liepta – tai valstybinės reikšmės klausimas. Nuo 2006-ųjų valstybė orientavo mus investuoti ten, kur jai atrodė reikia, ir mes investavome į kaimus, kur yra daugiau nei 50 gyventojų. Pasirodė, kad prioritetai buvo kitokie. Reikėjo pirmiausia orientuotis į stambias gyvenvietes, o paskui – į kaimus.

Dabar „pigūs“ europiniai pinigai pasibaigė, todėl reikės galvoti, kaip pasiskolinti ir tiesti jungtis stambiose gyvenvietėse ir miestuose. Ar pačios vandens tiekimo įmonės nieko neplanavo? Mes vadovavomės įstatymu, kur buvo akcentuojama vandentvarkos plėtra smulkiose gyvenvietėse. Dabartiniame įstatyme, kurio pataisas mes palaikėme, nurodoma, kad socialiai remtiniems gyventojams prisijungti prie centralizuotų tinklų turėtų padėti valstybė. Vandens tiekėjai trasas tiesia tik iki privačių valdų, o toliau pats teršėjas turi prisijungti, jeigu neįrodo, kad tinkamai tvarko nuotekas.

Į sodų bendrijas yra nutiesta trasų. Mes seniai jau būtume savo paslaugas teikę miestų teritorijose esančioms sodų bendrijoms. Tačiau ten, ypač Vilniuje, yra nemažai problemų, pirmiausia – techninių. Soduose dažnai yra labai siauros gatvelės, nepalikta vietos komunikacijoms tiesti. Jeigu visi sodai būtų normaliai apgyvendinti, būtų paprasčiau. Bet dažnai būna taip, kad žmonėms, kurie nuolat gyvena soduose, vandens tiekėjų paslauga reikalinga, o tiems, kurie soduose būna tik vasarą, šios paslaugos nereikia. Ten, kur žmonės susitaria, susiaurina sklypus ir leidžia tiesti trasas, problemų mažiau. Bet tokių bendrijų nedaug.

Sisteminė netvarka

Artūras Visockas, Šiaulių miesto meras

Sodų bendrijų gatvės ir keliai nėra juridiškai įforminti. Sodų gyventojai kelia gerus klausimus, bet ar bendrijos turi įregistravusios bent vieną gatvę ar kelią, apie kurių priežiūrą jie kalba. Trumpai tariant, Lietuvos soduose šiuo atžvilgiu yra sisteminis „bardakas“. Ir tai reikia sutvarkyti. Bet tvarkantis pagal įstatymus iškyla daug problemų. Pavyzdžiui, pagal Kelių įstatymą kelio sąvoka apima ir šalia einantį griovį, šaligatvį ir kt. Apie tai prabilus soduose žmonės pradės šiauštis, nes bus įlipta į jų darželius. Norint turėti kelią, reikia rengti projektą, tai galima daryti, kai yra įregistruotas žemės sklypas. Nežinau, kiek laiko prireiks, kol sodų bendrijose bus įvesta tokia tvarka.