Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Skrebiškių perlą niekino griaučių liekanos, o dabar kuriama grožio šventovė
Daugybe istorijų apipinta Skrebiškių koplyčia gražėja. Skrebiškiečiai už tai gali būti dėkingi visuomenininkei Marytei Undzėnienei, kuri savo idėjas ir laiką investuoja ateities kartoms. Taip pat ir vieni kitiems. Nes savo rankomis ir lėšomis kruopelytė po kruopelytės atkuria buvusios koplyčios grožį. Tiesa, į paveldosauginį statusą gyventojai žiūri įtariai.
Kraupūs radiniai Marytė Undzėnienė pasakojo, kad koplyčią privaloma išsaugoti ne tik todėl, kad ji istorinė, bet ir kad reikalinga žmonėms šiandien. Pagal turimas žinias, grafų Koscialkovskių šeima iš pradžių įrengė rūsį, kiek vėliau buvo pastatyta ir pati koplyčia. 1847 metais koplyčia buvo jau pašventinta. Dar 2019 metais pati Marytė Undzėnienė surengė talką, kurios metu, padedama dešiniąją ranka tapusio gimnazisto Klaudijaus Ulevičiaus bei šešių pagalbininkų, rūsį sutvarkė. Tada aptiktos 16 kriptų, iš kurių 3 buvo tuščios. [caption id="attachment_112135" align="alignnone" width="1024"]Marytė Undzėnienė – Skrebiškių kaimo aktyvistė, negailinti laiko visuomeninei veiklai. Ž. Katkūnaitės nuotr. Marytė Undzėnienė – Skrebiškių kaimo aktyvistė, negailinti laiko visuomeninei veiklai.
Ž. Katkūnaitės nuotr.[/caption] Vaizdas, kurį prisimena pašnekovė, buvo kraupus. Moteris sakė, neįsivaizduojanti, kaip galima taip išniekinti žmonių kapus. Kaulai tiesiog mėtėsi ant žemės su įvairiomis šiukšlėmis, skardinėmis, buteliais, – prisimena Marytė Undzėnienė. -Tačiau mes viską sutvarkėme, rastus kaulus sudėjome į padovanotą karstą, kurį iškalėme šilku, palaidojome. Manau, padarėme tai pagarbiai ir geriausiai, kaip tik galėjome. Plėšimai greičiausiai vyko apie 1960-1970 metais. Žmonės kadaise yra kalbėję, kad kriptas išplėšė kariai, bet kiti yra pasakoję, kad patys kariai tada džiaugęsi kiekviena diena, kad gali stovėti ant žemės ir vogti jiems nebuvo tikslinga,- pasakojo moteris.

Ilgaamžiškų grindų paslaptis

Kai apsilankėme koplyčioje, darbai buvo pačiame įkarštyje. Sienos ir lubos jau nudažytos. Spalvos parinktos autentiškos. Pagrindiniai freskų motyvai – žemė, horizontas, dangus. Įdomu, kad vietomis yra likusios autentiškos koplyčios grindys, kurioms jau per 170 metų ir vizualiai atrodo puikiai. M. Undzėnienė rodė, kad lentos buvo klojamos tiesiai ant žvyro pabarsčius kalkių. Pašnekovė sakė, kad kaip tik parsivežė lentų ir likusios grindys bus tvarkomos tokia pat technologija – po lentomis pabarstant kalkių. [caption id="attachment_112137" align="alignnone" width="1024"]Po koplyčia yra rūsys su įrengtomis kriptomis, kurios buvo išplėštos. Ž. Katkūnaitės nuotr. Po koplyčia yra rūsys su įrengtomis kriptomis, kurios buvo išplėštos.
Ž. Katkūnaitės nuotr.[/caption]

Altoriaus mįslė

Koplyčią puošė XIX a. pirmoje pusėje įrengtas altorius su paveikslais. Jis čia stovi ir dabar, tačiau autentiškas ar ne, niekas tikras nėra. Pasak Biržų krašto muziejininkų, koplyčios altorius yra saugomas muziejuje, nors Marytė Undzėnienė teigia, kad muziejuje esantis altorius atvežtas iš Skrebiškių dvaro. Remonto metu buvo rastos ir autentiškos vinys. Aiškiai matosi, jog jos rankų darbo, keturkampės. Marytė Undzėnienė mums taip pat parodė ir marmurinę lentą, kuri stovėjo ant altoriaus. Kita jos pusė – medinė. Ant jos užrašytas tekstas, deja, sunkiai suskaitomas, bet matomi metai, lotyniški žodžiai. Iššifruoti tekstą pažadėjo padėti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė. Sunkiau su pastogėje primūrytomis girnapusėmis. Šios ne tik kad yra aukštai ir yra pasiekiamos tik su kopėčiomis, bet ir nesuprantamu tekstu aprašytos. Marytė Undzėnienė pasakojo, kad šiuo klausimu jai bandė pagelbėti sūnus. Užlipęs kopėčiomis paryškino raides. Jos nors ir atrodo aiškios, tačiau sunkiai įskaitomos. [caption id="attachment_112133" align="alignnone" width="1024"]Koplyčios altorius kelia daugiausiai diskusijų. Vieni sako, kad koplyčioje stovi autentiškas, kiti sako, kad jis iškeliavęs į muziejų. Ž. Katkūnaitės nuotr. Koplyčios altorius kelia daugiausiai diskusijų. Vieni sako, kad koplyčioje stovi autentiškas, kiti sako, kad jis iškeliavęs į muziejų.
Ž. Katkūnaitės nuotr.[/caption]

Nenori paveldo statuso

Skrebiškiečiai nenori, kad koplyčia gautų paveldo objekto statusą. Kitaip kiekvienam darbui koplyčioje reikės paveldosaugininkų leidimo, turės būti naudojamos tam tikros medžiagos ir laikomąsi kitų nustatytų reikalavimų. Žinomas ne vienas atvejis, kai tokie objektai apleisti merdi. „Norėčiau, kad iš senovės išlikęs palikimas, kurį saugome ir puoselėjame, išliktų. Būtų smagu, kad ne tik paprastiems gyventojams tai rūpėtų, bet ir tiems, kurių sprendimai kartais gali daug nulemti“,- pasakojo Marytė Undzėnienė. Visos lėšos, kurios yra investuojamos į koplyčią, yra asmeninės, aukojamos žmonių. Tiesa, ne tik skrebiškiečių: dosniai aukoja ir aplinkinių kaimų gyventojai, išvykę kraštiečiai ir tie, kuriems koplyčia yra svarbi.
  Žaneta KATKŪNAITĖ
Rekomenduojami video