Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Skrebiškietė Marytė: „Idėja nieko verta, jei jos neįgyvendini“

Yra kraštų, kuriems pasisekė labiau nei kitiems pirmiausia todėl, kad juose gyvena aktyvūs ir šviesūs žmonės. Viena iš tokių vietų – Papilio seniūnijoje esantys Skrebiškiai.

Čia gyvena ir dirba Biržų kultūros centro Skrebiškių skyriaus meno vadovė 55 metų Marija (įpratusi vadinama Maryte) Undzėnienė. Šios moters veikla, iniciatyvos ir idėjos jau seniai peržengė ne tik kaimo, seniūnijos, bet ir Biržų rajono ribas. Žmonės supranta ir brangina tai, ką jie turi gero ir gražaus. Tad vienas iš šios veiklios ir meniškos moters darbo įvertinimų – „Šiaurės rytų“ rengiamuose „Metų biržiečių“ rinkimuose ji pernai buvo pristatyta „Biržų garbės“ nominacijai, o 2013 - aisiais pelnė „Metų šviesuolės“ titulą.

Laivas „Gimtinė“

Saulėtą rudens dieną su Maryte sėdime ir kalbamės kaimo centre Žolinės proga pastatytame laive. Jo pavadinimas simbolinis – „Gimtinė“.

Laivas pagamintas iš medžio, tvenkinyje augančių nendrių kotų, o vėliava pasiūta iš senovinio drobės audinio.

„Gimtinė“ – tai svajonė, kad laivu iš mūsų krašto žmonės ne tik išplauktų, bet ir parplauktų. Ir gyventojai, ir mūsų vaikai, ir kiti...“ - laivo idėją pristato M. Undzėnienė.

Šis laivas nėra tik statinys. Jame dažnai mėgsta pasėdėti kaimo žmonės ar užbėgti vaikai suvalgyti parduotuvėje pirktų ledų... Tik vėliava pakeliama tuomet, kai nebūna vėjo.

Mintis sukurti laivą Marytei kilo dar praėjusią žiemą. Ji buvo šilta, ledo nepavyko sulaukti, todėl teko pabraidyti po šaltą Papilio tvenkinį ir prisipjauti čia augančių nendrių.

Pavasarį buvo išmontuotas anksčiau šią vietą puošęs pačių kurtas dinozauras ir buvo imtasi laivo statybos.

Marytė sako, kad daug darbo įdėjo jos Vilniuje gyvenantis sūnus Laimis. Jis visą vasarą į kaimą važinėdavo bene kiekvieną savaitgalį. Medienos laivui davė ūkininkai Aloyzas Mikalauskas ir Regimantas Kairys. Marytė medienos atsivežė ir iš tėviškės, kur tėvelis ją kaupė pastogėje.

Laivas apsiūtas 201 nendrių ryšeliu. Juos gaminti padėjo Rapolas Parčiauskas, Klaudijus Ulevičius ir jo mama Jurgita, Antanas Raupys, Danutė Driškevičienė, Agnytė ir Vitas Januševičiai.

Vėliavą pasiuvo Anglininkuose gyvenanti Marytės sesuo Lina Bružienė.

Idėjos nekopijuotos

Marytės seserys – taip pat užsiima kultūrine, visuomenine veikla.

Viena iš seserų – aktyvi Meilūnų kaimo bibliotekininkė, seniūnaitė Sandra Bieliauskienė. Sesė Lina laiko bites, mėgsta rinkti įvairius akmenis. Iš kur tie dvasiniai pamatai, kurie skatina rūpintis aplinkiniais ir puoselėti kultūrą?

Seserys kilusios iš Glūdiškio kaimo, esančio netoli Papilio.

„Sesės nemoka kitaip, aš irgi nemoku“, - sako Marytė.

Skrebiškietei nepatinka kopijuoti idėjas, ji neturi interneto, nemėgsta naudotis kompiuteriu. Visa, kas sugalvojama ir sukuriama, gimsta pačios galvoje.

Marytę žmonės vadina kaimo šviesuole. Kaip ji jaučiasi taip apibūdinama?

„Smagu, kai žmonės atsiliepia ir įvertina. Man labai svarbu gerus darbus daryti. Idėja nieko verta, jei jos neįgyvendini“,- sako ji.

Moteris buvo labai nustebusi, kai ji buvo pristatyta „Šiaurės rytų“ rinkimuose „Biržų garbės“ nominacijai. Dėkinga žmonėms, kurie už ją balsavo, jų balsus priima kaip savo darbo palaikymą.

Ji pati su Sandra šiai nominacijai buvo siūliusi netoliese gyvenantį mokslų daktarą Joną Albertą Naktinį. Ir džiaugėsi, kai jis buvo pripažintas „Metų šviesuoliu“.

„Aš viską darau ne dėl titulo ar garbės, man įdomu padaryti kaimui kažką išskirtinio. Smagu, kai ir kiti moka tuo pasidžiaugti. Kaimeliai šiandien užmiršti, niekam nereikalingi“, - kalba moteris.

Jai pačiai didžiausias pavyzdys ir šviesulys – šviesaus atminimo Nijolė Šatienė.

„Tai buvo veiklus, šiltas, paprastas žmogus. Ji su mirtimi nesuderinama. Ir dabar akimis dažnai ieškau, ar jos kur nėra“, - kalba Marytė.

Kuria patys

Kokie šiandien kaime žmonės? Pašnekovė sako, kad iš pradžių buvo labai pasimetę. Po to linko prie žemės. Tačiau ta karta jau pasitraukė.

Yra jaunimo, kuris norėtų dirbti žemę, bet ji jau išdalyta. Yra ir nusivylusių.

Seniau viskas būdavo vietoje – darželis, biblioteka, mokykla, medicinos punktas. Dabar beliko biblioteka ir kultūros centro padalinys.

O dabar net maršrutiniai autobusai važiuoja tik pirmą ir paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Bet jei žmogui reikia kitomis dienomis? Tenka prašinėti, kad kas pavežtų, ar vykti taksi.

Daugeliui garbaus amžiaus žmonių nėra į ką atsiremti, nes jų vaikai išvykę į užsienį.

Kaime verslą kurti sudėtinga. Vos pradėjus dirbti, verslininkai apkraunami mokesčiais. Aišku, valstybę reikia išlaikyti, bet, Marytės įsitikinimu, žmogui reikia duoti ir starto galimybę.

Pati ji dar laiko dvi karves. Sako suskaičiavusi, kad iš 120 kaimo gyventojų jas belaiko 11 žmonių.

„Laikau karves iš idėjos“, - sako ji. Pieną neša į supirkimo punktelį.

Iš jaunesnių skrebiškiečių daug kas važiuoja dirbti į miestą, tad gyvulių laikyti nebeturi galimybių. O jei kas nedirba, tai iš viso nedirba, ką jau kalbėti apie gyvulio priežiūrą...

Skrebiškietę stebina sunkiai suvokiama žemės ūkio politika. Vieni aiškina, kad žemės ūkio ateitis – smulkieji ir vidutiniai ūkiai, kiti ragina ūkininkus kooperuotis, nes tik tai jų ateitis.

„Mes dabar nebeturime nieko. Tik laikomės ant dalykų, kuriuos patys galime sukurti“,- sako Marytė Undzėnienė.

Paskutinis ir, akivaizdu, šiuo metu didžiausias skrebiškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų kūrinys – atnaujinta Skrebiškių koplyčia, sutvarkytos kriptos ir iškilmingai perlaidoti fundatoriai Koscialkovskiai. Koplyčios tvarkymo darbus remia ne tik kaimo gyventojai, bet ir iš šio krašto kilę žmonės, su kuriais nuolat palaikomas glaudus ryšys. Visų šių darbų sumanytoja ir organizatorė yra Marytė.

Autentiškame name – muziejus?

Moters galvoje nuolat kirba daugybė idėjų. Ne viena jų buvo įgyvendinta. Tarkim, surengta originali batų paroda, traktorių paradas...

Viena kaimo gyventoja jai pasiūlė padovanoti autentišką kaimo centre stovintį namą. Čia būtų buvę galima patalpinti daugybę surinktų rakandų, senovinių daiktų, dokumentų, spaudos ir įkurti muziejėlį.

Bet bėda ta, kad reikėtų išspręsti namo apšildymo klausimą, nes nuo šalčio ir drėgmės eksponatai gali sugesti. Be to, jį reikia ir remontuoti.

Tad ši graži idėja kol kas lieka atvira. O visus sukauptus turtus Marytė daugiausia saugo savo namuose ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau šią idėją palaikys valdžios atstovai.

Moteris puoselėja vieną mintį, kurią tikrai įgyvendins iki kitos vasaros. Ji savo gimtinei ir aplinkiniams kaimams nori pastatyti atminimo akmenį. 10 – 11 tonų sveriantį akmenį kažkada iškasė melioratoriai. Moteris paprašė savininkų jį padovanoti, šie sutiko. Akmenį kaip nors tikisi nugabenti į suplanuotą vietą.

„Darbo turiu daug. Su saviveiklininkų kolektyvais repetuojame, į svečius važiuojame. Dar tėviškę, kur likęs širdžiai mielas kampelis, reikia nušienaut“, - sako pašnekovė.

Visos seserys stengiasi išsaugoti tėviškę – vietą, kur tėvų namai, auga jų sodinti medžiai ir kiekvienas kampelis mena vaikystę.

„Kažkas nutrūko“

Marytė skaudžiai prisimena prieš devynerius metus jos šeimoje įvykusią nelaimę, kai netikėtai Anapilin išėjo jos sutuoktinis.

Moteris neslepia, kad tuomet kažkas jos viduje nutrūko. Išgyventi buvo labai sunku. Pirmo pusmečio po vyro laidotuvių ji iki šiol gerai neprisimena. Žino, kad buvo daug žmonių, ją guodusių ir palaikiusių.

„Po to sau pasakiau, kad reikia šioje žemėje gyventi...“ - sako ji.

Sunku buvo ir tada, kai išėjo Marytės mama – nuskendo nuosavos sodybos tvenkinyje...

Moteris sako, kad įvykus nelaimėms ją labai palaikė sūnūs. Atrodė, kad jie laikėsi tvirčiau. O gal stengėsi būti stiprūs dėl mamos, kad ši nepalūžtų.

Sūnus Laimis yra fotografas, dirba valstybiniame archyve. Jo brolis Marijus – statybose.

Kai būna sunku, Marytė sako besistengianti dirbti, kažką kurti, kad nusikratytų tamsių minčių.

„Žmogus sukurtas judėjimui. Jei judi, vadinasi, gyveni“, - tikina ji.

Gal dienas skaidrintų žinojimas, jog esi močiutė. Tačiau sūnūs anūkų dovanoti neskuba.

Marytė sako, kad viskam savo laikas: „Mama sakydavo – jei bus gerai, užteks, jei bus blogai, mažiau teks“.

Gėrėtis gyvatėmis ir grybauti malkinėje

Marytė, kaip ir jos sesuo Sandra, itin myli gyvūnus ir sielojasi dėl kiekvieno neprižiūrimo ar skriaudžiamo padarėlio. Pas skrebiškietę daugiausia glaudžiasi katės. Bet yra priglaudusi ir šunų – juos priima palaikyti iš gyvūnus globojančios organizacijos „Mažas  draugas“. O kartais ir pati, sužinojusi, jog šeimininkai skriaudžia savo gyvūnėlius, juos pasiima.

„Pasaulis be galo gražus. Bet žmonės žiaurūs. Štai skaičiau, kaip Vietname žmonės muša kates ir jas valgo. Baisu...“ - kalba skrebiškietė.

Ir priduria, kad pati jau daug metų yra kraujo donorė.

Pašnekovė pasakoja, kad jai gražių dalykų toli ieškoti nereikia. Vienas didžiausių malonumų– pabūti miške. Čia randa ir į namus neša įdomiausių šakų, medžių gumbų. Dar surenka rastas šiukšles – sako, kad miškai labai užteršti...

Ir iškart pasakoja, kaip su drauge nuėjusios į mišką aptiko gyvatyną. Ir gėrėjosi šnypščiančiomis gražuolėmis. Ypač viena, rusvos spalvos ir niekad nematyta...

Marytė sako gyvačių nebijanti. „Jos nekaltos, kad tokios atėjo į pasaulį. Jos nieko nedaro, tik nereikia užgauti, ir nieko nenutiks“, - kalba moteris.

Neseniai ji gėrėjosi namuose sukrauta malkų krūva. Ant vienos malkos išdygo... kelmučiai. Tad akivaizdu, kad grybauti į mišką eiti nereikia, tą galima padaryti ir savo malkinėje.

„Svarbu, kad būtų sveikatos. Idėjų turiu dešimčiai metų į priekį“, - neslepia moteris.

Ji norėtų, kad žmonės būtų kupini gerumo, atjautos gyvūnams, sutartų su gamta. O jei nemoka mylėti, tai bent nekenktų.

Jurgita Morkūnienė

Rekomenduojami video