Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šimtametės sodybos puoselėtojai

Važiuojant į Šalčininkus, Ažulomio gyvenvietėje akis patraukia kaip iš pasakos raudonkepuriu stogu pasipuošęs namukas. Prie jo priartėjus, apima jausmas, kad pro duris tuoj išskubės Snieguolė ir pakvies susipažinti su čia pat kieme tūnančiais nykštukais ar pasigrožėti gausia gėlių įvairove. Tačiau šio namelio šeimininkė Teresa Janovič anaiptol nėra pasakos herojė, sodybą sukūrusi vienu burtų lazdelės mostu. Atvirkščiai, kartu su vyru Stanislovu plušėjo dešimtmetį, kol aplinka nušvito ir tapo patraukli akiai, miela širdžiai.

Giminės namas

Teresa sakė besididžiuojanti savo gyvenamąja vieta – medinis namukas skaičiuoja jau šimtą metų. Šeimininkai jį išlaikė tokį, kad net medinės sienų lentos šviečia iš tolo. Janovičiai nepanoro jų keisti – juk šiuolaikinės medžiagos gali tik sugadinti išorinį namo vaizdą, o už medines sienas nieko nėra gražiau.

Dešimtuosius gyvenimo metus sodyboje skaičiuojanti šeimininkė kaip jaunamartė į šiuos namus įžengė prieš 35 metus, kai čia gyveno vyro tėvai, taip pat rūpestingai prižiūrėję savo sodybą. Gavę butą Šalčininkuose, Teresa ir Stanislovas pakėlė sparnus į miestą, tačiau ratas vėl apsisuko, ir pora grįžo į tėvų sodybą.

Rodydama savo valdas moteris prisiminė, kokia tvora juosė šimtametį namą dar prieš kelerius metus. „Pati stebėjausi, kad tvoros ramsčiai padaryti iš storiausių ąžuolinių kuolų, man atrodė nesuvokiama, kaip žmonės tokius galėjo įkasti į žemę, kuo atgabeno, juk jie tokie sunkūs“, – kalbėjo Teresa.

Nameliu darbštūs šeimininkai nuoširdžiai rūpinasi – kiekvieną kampelį išglostė, nudažė, sutvarkė, todėl šimtametis gyvena tarsi antrą jaunystę. Sodybą juosia su namu vienmetės liepos ir klevai, menantys ilgą Janovičių giminės istoriją. Šiandien retas kuris beturi senovinį šulinį, o Janovičių kieme toks išliko.

M. Ambrazo nuotr.

Rožių karalija

Teresa neslėpė – jai, įpratusiai prie miesto gyvenimo, buvo keista nutūpti tokioje ramioje vietoje. Kupini jaunatviško entuziazmo šeimininkai ėmėsi kurti savo aplinką – gražią ir šviesią. Dar ir dabar pora vis ką nors perdaro ir pritaiko prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių.

Turėjome minčių perstatyti namą, norėjome jį paaukštinti, tačiau pamatai stovi ant akmenų, jei juos pajudintume, gali būti, kad jie išsivaikščiotų. Todėl palikome kaip buvus, gražiai užtaisėme, užcementavome, ir gerai. Pagalvojome, kad mums gyvenimui nugyventi pakaks. Abejoju, ar vaikai norės čia gyventi, nors svečiuotis mėgsta, juk tiek erdvės, anūkams yra kur pabėgioti. Kartais prašau, kad atvažiuotų bent žolės nupjauti, o jie man: „Mama, tavo grožiui mes neturime laiko“, – juokdamasi pasakojo šeimininkė.

T. Janovič jaučia aistrą rožėms ir mėgsta jomis rūpintis. M. Ambrazo nuotr.

Vaikštant po išpuoselėtą sodybą žvilgsnį patraukia rožynas. Teresa prisipažino jaučianti aistrą rožėms ir mėgstanti jomis rūpintis, o šios, esą, atsidėkoja žiedų gausa. Rožes būtina kartą per dvi savaites patręšti, – dalijosi patirtimi moteris. – Taip pat svarbu nepamiršti nulaužyti nuvytusių žiedų, o kad nepultų kenkėjai, apipurkšti deciu. Prieš žiemą šias gėles reikia apdengti eglišakėmis.“

Daržininkės paslaptys

Šiltnamyje šiltuoju metų laiku moteris augina pomidorų ir paprikų. „Pomidorus reikia mokėti laistyti. Paprastai tai darome tada, kai manome, kad jau laikas. Pastebėjau, jog geriausia tai daryti iki pietų, kad visa drėgmė išgaruotų iki vakaro. Labai svarbu nuskinti ataugas, kartą per dvi savaites patręšti. Šios taisyklės man padeda užauginti gausų derlių“, – tikino Teresa ir pridūrė, kad jo pakanka ne tik jiedviem su vyru, bet vaikų šeimoms.

Vyrui Stanislovui pomidorai – gardžiausios daržovės. „Anksčiau, kai dar nemokėjau jų auginti, vyrui sakydavau, jog jie neauga todėl, kad jis juos labai mėgsta ir gali visą vagoną suvalgyti“, – juokėsi sodybos šeimininkė.

Ji mielai pasidalijo patirtimi, kaip auginti ir kitas daržoves. Pasak pašnekovės, kopūstus labai svarbu laiku palaistyti, prižiūrėti, kad kenkėjai neužpultų, ir būtinai kuo dažniau nuskinti lapus, kad neperaugtų. Braškes Teresa sodina į plėvele uždengtas lysves. Taip augti jos gali penkerius metus, o plėvelė apsaugo nuo piktžolių, sulaiko drėgmę.

M. Ambrazo nuotr.

Pradėjusi auginti uogas mokiausi – anksčiau rudenį nupjaudavau braškių stiebelius iki pat šaknų, paskui buvau pamokyta, kad geriausia tai daryti ne rudenį, o rugpjūtį ir palikti iki pusės. Tuomet belieka pagerinti dirvą, ir braškės puikiai peržiemos. Pavasarį užmetu mėšlo, ir visą vasarą džiaugiamės uogomis“, – pasakojo moteris.

Neturi laisvadienių

Sodybos teritorijoje sukurta nuostabi poilsio vieta – greta rožinėmis lelijomis apsodinto tvenkinio pastatyta daili pavėsinė. „Nors šią vietelę įrengėme poilsiui, nėra laiko kada atsipūsti. Abu su vyru visai neturime laisvadienių. Aš dirbu Šalčininkuose vaikų žaidimų kambaryje, todėl savaitgaliais ir švenčių dienomis pats darbymetis. Vyras – muzikantas, groja iškilmėse, vestuvėse, taip pat laisvų savaitgalių neturi. Tiesa, jis kartais tvenkinyje pažvejoja“, – pasakojo Teresa.

M. Ambrazo nuotr.

Jau 35 bendro gyvenimo metus skaičiuojanti pora išaugino du sūnus, dabar džiaugiasi ir keturiais anūkais. Paklausta, kaip tiek metų ištvėrė vyro profesijos subtilybes, ponia Teresa juokdamasi atsakė:„Žinau, kad baliuose jis nesilinksmina. Kol jauna buvau, iš tiesų pykau, kad groja, reikalavau, kad liautųsi, o dabar džiaugiuosi, kai išeina – man ramiau, ilsiuosi. Net jei sako nenorintis, varyte išvarau.“

Moteris džiaugėsi, kad vyras palaiko jos norą puošti aplinką, toleruoja jos įnorius. „Jis labai myli kaimą, todėl ir grįžo čia. Mieste gyvenome 16 metų, jam ten nepatiko, todėl kai tėvai paliko šį namą, persikėlėme. O man tenka kentėti – visą gyvenimą kenčiu jo muzikavimą, na ir, žinoma, gyvenimą kaime, – juokavo Teresa. – Čia gerai, turint laiko, iš tiesų malonu gražioje aplinkoje pasėdėti, pagaliau iki Šalčininkų tik trys kilometrai, todėl jei pasiilgsti miesto, jis čia pat.“

M. Ambrazo nuotr.

Konkurso nugalėtojai

Gražioje aplinkoje Janovičiai įkurdino ir savo augintinius: 13 vištaičių ir gaidys gyvena iščiustytame tvarte, o šuo kiemą akyla akimi saugo dailiai suręstoje būdoje. Žvilgsnį traukia akmeniniai takeliai, kuriuos savo rankomis klojo patys sodybos šeimininkai. „Dviese rinkome akmenis, vežėme juos skaldyti, patys lyginome ir klojome, todėl jie taip gražiai atrodo“, – pasakojo moteris.

M. Ambrazo nuotr.

Šiais metais Janovičiai dalyvavo Šalčininkų rajono konkurse „Gražiausia rajono sodyba 2017“. Vertinant sodybas buvo atsižvelgiama į tokius kriterijus kaip originalumas, etnografinių elementų, būdingų regionui, panaudojimas, ūkinio kiemo tvarkingumas, buitinių atliekų, srutų laikymo, komposto duobių įrengimas, želdynų būklė, augalijos įvairovė, sodo, daržo, gėlynų priežiūra, mažosios architektūros elementų naudojimas ir t. t. Kaimo sodybų kategorijoje Janovičių šeimos puoselėjama sodyba užėmė pirmą vietą. Tiesa, į galimybę dalyvauti konkurse ponia Teresa iš pradžių žvelgė skeptiškai, tačiau seniūnas įkalbėjo, todėl ji svetingai į savo valdas įsileido ir „Valstiečių laikraščio“ žurnalistus, aprodė puoselėjamą kiemą, nustebino savo išradingumu ir darbštumu.

Rekomenduojami video