Ko vertas Lietuvos nacionalinis saugumas, jei jam grėsmę jau kelia ir Nepriklausomybės Akto signatarų pasisakymai?

Pas mus yra kitaip mąstančiųjų...

Biurokratinės įvairių valdžios institucijų metinės ataskaitos retai sulaukia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, nes dėl paties žanro ypatumų dažniausiai būna formalios, lėkštos ir nuobodžios, iš esmės skirtos varnelei padėti ir keliauti tiesiai į popierinį ar elektroninį tam tikros kontoros archyvą. Tačiau naujasis Lietuvos žvalgybos tarnybų pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui 2015 m. vertinimas išvengė labai nuspėjamo biurokratinės produkcijos likimo, nes šįkart Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos dėmesio susilaukė vadinamoji nesisteminė opozicija, kurios atstovai buvo įvardyti pavardėmis. Tarp šių politikų pateko ir du Nepriklausomybės Akto signatarai, kuriuos, pasirodo, Lietuvos žvalgybos tarnybos taip pat laiko grėsme nacionaliniam saugumui.

„Labai gerbiame signatarų indėlį į Lietuvos valstybę ir nepriklausomybę, bet pastaruoju metu faktai kalba patys už save. Paskaitykime, kokie buvo pareiškimai Rusijos žiniasklaidoje ir kaip Rusija juos interpretuoja. Aš dar kartą aiškinu, mes vertiname ne teisine prasme signatarų veiklą, o grėsmių prasme. Ir mes manome, kad tam tikri pasisakymai kelia grėsmę, nes Rusija labai išnaudoja tai savo informacinėje erdvėje parodydama, kad pas mus yra kitaip mąstančių, žmonių, kurie pritaria Rusijos ekspansinei politikai Ukrainoje, ir t. t.“, – po ataskaitos pateikimo surengtoje spaudos konferencijoje sakė VSD direktorius Darius Jauniškis.

Juodos katės gaudymas

Tie, kurie yra susidūrę su rusiška propaganda šios šalies spaudoje, televizijos kanaluose ar internete, puikiai žino, kad neretai melo ir prasimanymų statinės taip meistriškai sumaišomos su keliais tikrais faktais, kad rezultatas greičiausiai būtų nustebinęs net nacių propagandos virtuozą Josephą Goebbelsą. Jei tik reikia auditorijai apdumti akis ir įrodyti, kad balta yra juoda ar priešingai, Kremliaus propagandininkai nesunkiai ras, kas Lietuvoje tai patvirtintų ir be minėtų signatarų: visada bus rastas koks nors Antanas ar Marytė, jei ne tikri, tai bent išgalvoti. Tad saugumiečių priekaištai „kitaip mąstantiems“ Lietuvos politikams, kad jų kritiškais pasisakymais naudojasi Rusijos propaganda, ir jų įvardijimas grėsme nacionaliniam saugumui glumina. Kokioje valstybėje mes gyvename – Šiaurės Korėjoje, Zimbabvėje, o gal visgi Rusijoje?

„Visokie keisti svarstymai dėl dviejų signatarų šiek tiek primena anekdotinę situaciją, kai tamsiame kambaryje bandoma sugauti juodą katę. Lietuvoje iš tikrųjų yra sąžinės laisvė, žmonės gali turėti įvairių požiūrių ir nuomonių, o dėl jų niekas negali būti nei kaip nors diskriminuojamas, nei persekiojamas“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė politologas Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Anot jo, ir Z.Vaišvilos, ir R.Paulausko nuomonės nebūtinai sutampa su oficialiomis, bet tai nereiškia, kad jie jų negali turėti, be to, negalima dėl to jų įtarti agentūriniu ar panašiu darbu kitoms valstybėms. „Apskritai tokie kaltinimai tėra audra stiklinėje, ir nieko čia, matyt, neįvyks, jokio teisinio dėmens nebus. Patys signatarai bandys ieškoti teisybės teismuose, nes iš tikrųjų tokie oficialūs pareiškimai tokių solidžių institucijų, kaip Valstybės saugumo departamentas, joms garbės nedaro“, – sakė A.Krupavičius. Politologo teigimu, tokiuose pareiškimuose tikrai galima įžvelgti ir autoritarinės valstybės požymių: esą tikrai atrodome ne kaip demokratiška, individų nuomones ir požiūrius gerbianti šalis.

Patys įteikė dovanėlę?

Politologas Mindaugas Puidokas, Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentas, priminė buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus žodžius, kad demokratijos esmė pirmiausia yra galimybė žmogui turėti nuomonę. „Kvailą, neteisingą, savitą nuomonę... Šiuo atveju kaip politologas galėčiau pasakyti, kad kai kurie minėtų signatarų pasisakymai iš tikrųjų nėra pakankamai apgalvoti, bet jie turi teisę turėti tokią nuomonę, jei mes esame demokratinė šalis. Aš nesidžiaugiu ta jų nuomone ir nesakau, kad pritariu jiems, bet jie turi tokią teisę, net jei ta nuomonė neteisinga“, – pabrėžė politologas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos propaganda panorėjusi savo tikslais galėtų panaudoti ir pačią VSD ataskaitą. „Jei kalbėtume apie VSD veiklą, manau, pirmiausia tai turėtų būti slaptas analitinis darbas ir, atsižvelgiant į jį, turėtų būti priimami sprendimai, kaip tas saugumo problemas, silpnas vietas Lietuvoje stiprinti. O kai paskelbi tokią ataskaitą viešai, tada kyla daug šurmulio, ir nežinia, ar jis nebus Rusijos panaudotas tais pačiais propagandos tikslais. Sakys, va, matot, Lietuva save laiko demokratine valstybe, bet kaip čia yra, kad kitokią nuomonę turintys žmonės ten viešai persekiojami valstybės saugumo tarnybų“, – sakė pašnekovas.

Atsargos pulkininkas, buvęs VSD direktorius Gediminas Grina „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad jo darbo VSD laikais politikų pavardės ataskaitose apie grėsmes nacionaliniam saugumui nefigūruodavo. „Mano požiūris labai paprastas: jokiu būdu nuomonių reiškimo negalima laikyti grėsme, nes gyvename demokratinėje valstybėje, kita vertus, jei jau pasirinktas toks žanras, kad kažkas kažkam dirba, turi būti kažkokių įrodymų. Žvalgybos ir saugumo tarnybos turi dirbti slaptai, rinkti informaciją apie galimus tokius faktus. Pabrėžiu – galimus. Kol tokių faktų neįmanoma surinkti, ką nors teigti būtų labai sudėtinga, ypač viešai“, – sakė G.Grina.