Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Senolė: „Neduokit nei gerti, nei valgyti, kad tik ši katorga greičiau baigtųsi“

Dažnas nesusimąstome, kaip reikėtų išgyventi, jeigu per mėnesį gautume 200-300 eurų. Kaip atrodytų mūsų kasdienybė, pietūs ar vakarienė? Kokiomis nuotaikomis gyventume žinodami, kad iš tų varganų poros šimtų turime diržus suveržti taip, kad užtektų mokesčiams, maistui, vaistams, o dar ir „juodai dienai“ kažkiek liktų. Deja, bet taip gyvena dauguma šalies senjorų. Tačiau kol vieni dejuoja, kiti bando tyliai, bet išdidžiai iš tų varganų skatikų išgyventi.
Asmenys, kurių pajamos per mėnesį nesiekia 257 eurų, laikomi gyvenančiais skurde. Biržų rajone yra daugiau nei 6 tūkst. senjorų. Didžioji jų dalis gauna nuo 260 iki 450 eurų senatvės pensijos. Skurde gyvena 600 rajono pensininkų, kurie stengiasi sudurti galą su galu gaudami mažiau nei 230 eurų per mėnesį. Pensija, kuri prasideda nuo 500 eurų, pasiekia tik 5 proc. Biržų raj. gyventojų. Kaip ištempti senoliams, kurie gauna pajamas, laikomas arti skurdo ribos – galvos skausmas daugumai iš jų. Todėl kai kurie nebenori nė gyventi, nes tai, pagal juos, ne gyvenimas, o katorga.

Liūdna statistika

Priprato gyventi nepritekliuje

Redakcijos kalbinta 80-metė Valerija išgyveno sunkius laikus. Su šeima buvo ištremta į Sibirą, kuriame praleido vaikystę. Grįžusi į Lietuvą, visą gyvenimą sunkiai dirbo, o gaudavo vos kelis rublius. Bet kažkaip išsivertė.

-Visada sunkiai gyvenome. Auginome gyvulius, daržoves. Retai kada kažką pirkdavome. Kai buvau maža visada svajodavau apie saldainius, taip norėdavau jų paragauti. Pripratau prie tokio gyvenimo, per tiek metų susitaikiau, kad tų pinigų niekada nėra,- kalbėjo Valerija.

Sibire buvo geriau

Valerija dirbo kolūkyje, o paskui paštininke. Už tai užsitarnavo 343 eurų pensiją. Sako, jai tiek užtenka, sugeba atsidėti „juodai dienai“.

-Mažai, bet išgyvenu. Aišku gaila, kad tiek metų pradirbus nenusipelniau oraus gyvenimo senatvėje, kada tikiesi ramiai nugyventi paskutinius metus. Bet tos ramybės nėra, visada reikia taupyti. Mes, pensininkai, šioje valstybėje esame išvis beteisiai žmonės, niekam nerūpi mūsų gerovė. Jokios teisybės, betvarkė valdžioje. Kol ponai lobsta, mes maudomės skurde. Kaip taip galima,- kalbėjo senolė. Pasak Valerijos, „prie ruso“ gyventi buvo lengviau.

-Anksčiau valdžia žmonėms padėdavo, nereikėdavo už nieką mokėti. Ir meilės kitam daugiau būdavo, visi vieni kitiems padėdavo. O kas dabar – viską tik atima. Ar mes jiems nusikaltome, kad „juodai“ dirbome? Valdžiai žmonės nerūpi, jiems svarbu tik išniekinti, atimti, nubausti. Net Sibire gyvenimas buvo geresnis negu laisvoje Lietuvoje,- piktinosi močiutė.

Už viską mokėk

Valerija pasakojo, kad mirus tėčiui, ji nebeteko į jo sodybą jokių teisių. Dėl to kurį laiką pati neturėjo net kur gyventi...

-Atėmė viską. Po nepriklausomybės viskas pasikeitė, prasidėjo machinacijos ir mus apgavo. Likau be nieko. Tėviškės sodyba stovi, bet ji man jau nebepriklauso. Negaliu net prie savo gimtųjų namų obelėlės pasodinti. Bet niekas to nesupranta. Buvo laikas, kai neturėjau kur gyventi, glaudžiausi pas sūnų, bet jis mane išvarė,- kalbėjo močiutė. Valerija pardavė gyvulius, kad nusipirktų namo dalį Biržuose. Bet bėdos nesibaigė, teko susimokėti.

-Tik kišk ir kišk tuos pinigus už viską – popierius, parašus. Tai už ką aš jiems turiu mokėti? Ir iš ko? Dabar žmonės veidmainiai, be kultūros, be jokio tikėjimo. Pas daktarą eini – mokėk, neįkiši į kišenę, niekas į tave nežiūrės. Jei nori į sanatoriją ar senelių namus – vėl turėk tūkstančius. Tai kas čia per tvarka? Kaip mums išgyventi?- piktinosi senjorė.

Valgo ką turi

Valerija nebeturi jokių artimųjų: vyras miręs, tėvai, broliai ir sesuo irgi po žeme. Tiesa, yra du sūnūs. Bet iš jų jokios naudos – geria. Tad močiutė ūkyje tvarkosi viena.

-Parduotuvėje nieko neperku, ten viskas – nuodai, nieko sveiko. Užsiauginu daržovių, turiu vištyčių, ožką. Tad kiaušinių, mėsos ir pieno turiu. Pragyvenu, nes taupau. Į parduotuvę eiti neįmanoma, nes dabar net už dešimt eurų jau nieko nenupirksi. Geriau turėt savo. Pasitarkuoju bulvių, išsikepu blynų, išsiverdu košės, taip ir gyvenu. Esu taip pratusi – gyventi iš motinos Gamtos. Viskas savo. Neseniai man pažįstamas sumalė maišą miltų, užteks visai žiemai. Šiandien duonos ir bandelių išsikepiau,- pasakojo močiutė.

Dar kruta

Pagal amžių, Valerija pakankamai judri: ir daržą apsodina, nuravi ir vištas sužiūri, vakarais mezga, net su dviračiu važinėja. O vaistų močiutė neperka, gydosi žolelėmis ar kitais senoviškais būdais, vis susitaupo. Už vandenį, elektrą moka, malkas žiemai irgi perka. Močiutės nuomone, šiais laikais žmonės netaupo:

-Kasdien maudosi, skalbia, kiek gi kibirų vandens išnaudoja? Jauni, dar nesupranta. Mes augom sunkiai, todėl žinau, ką reiškia būti „susispaudus“ ir visada taupyti,- kalbėjo Valerija.

Geriau jau mirti

Paklausta, ar išeina kažkiek pinigų atsidėti „juodai dienai“ ,Valerija sakė, kad įkišti kelius eurus į kojinę kartais išeina.

-Turiu pasitaupius laidotuvėms. Artimųjų jau neturiu, tai tegu tik pakavoja ir viskas. Kai taip vargstu, nebenoriu ir gyventi. Į mus valdžia nekreipia dėmesio, žiūri tik savo milijonus. O jei pas juos nueinu, tai jokios naudos – žiūri kaip į kvailę. Jokio supratimo ir atjautos. Pragyvenome sunkius laikus, kentėme badą, bet visada laukėme geresnių laikų ir tikėjome, kad jie ateis. Lietuva pasikeitė, bet tik į bloga. Prieš save pakelti rankos irgi nedrįstu. Tad geriau man išvis neduokit nei valgyti, nei gerti, kad greičiau ši katorga baigtųsi,- kalbėjo Valerija.

Birutė PETKEVIČIŪTĖ

Rekomenduojami video