Rubrika

Seniai seniai kakavą Kolumbijoje augino indėnai

Kakavos plantacijų Kolumbijoje mažiau nei kavos plantacijų, tiksliau – finkų (taip šiose šalyse vadinami kavos ar kakavos ūkiai). O gal tik atrodo, kad mažiau, kadangi toli gražu ne visi kakavos augintojai priima smalsuolius turistus – žurnalistus. Turint galvoje konkurenciją tarp augintojų, galbūt jiems nėra naudinga detaliai atskleisti gamybos procesą.

Vietovė indėnų

Ačiū finkai „San Rafael“, kurią suradome nedideliame Minkos miestelyje (Sierra Nevada de Santa Marta kalnų masyve, esančiame šiaurės rytų Kolumbijoje, vos per 40 km nuo Karibų jūros). Susipažinę su puikiu pašnekovu, tiksliau – plantacijos gidu Neilu (Niall), prieš penkiolika metų atvykusiu iš tolimos Airijos ir čia užsilikusiu, buvome pakviesti atsikvėpti ir atsigerti puikios kavos bei kakavos, taip pat šiose vietovėse gaminamo alaus.

Pasak mūsų palydovo Neilo, finkos pradžia – 1961 metai, nors daugybė istorinių faktų rodo, kad šioje vietoje daugiau kaip prieš 300 metų kavą ir kakavą augino bei puoselėjo indėnai (Kogi gentis, o netoliese gyvena dar septynių genčių palikuonys). Šios aukštumos buvo saugi jų prieglauda. Ir dabar jie kelis kartus per metus, esant tam tikroms mėnulio fazėms, atvyksta į šią vietovę, nesvarbu, kad joje šeimininkauja kitas savininkas, padėkoti kakavos bei kavos augalams, leidusiems genčiai išgyventi, išlikti.

Buvo įdomu kuo daugiau išgirsti apie šį laikotarpį. Kolumbijoje, pasirodo, gyvena daugiau nei 60 skirtingų indėnų genčių. Kogi genties žmonės dabar nuo šios vietovės gyvena per dvi dienas nuo Minkos (nuotolis tarp taškų A ir B šiuose kraštuose mėgstamas matuoti ne kilometrais, bet laiku, per kurį galima įveikti atstumą). Mes lipome į kalną akmeniniais, dar indėnų iškaltais laipteliais. Kiekvienas akmuo įstatytas tam tikra kryptimi ir kažką svarbaus reiškia. Legenda ar tikrovė, sunku patikrinti, tačiau Neilas tikina: kai prieš kelis šimtus metų ispanai užpuolė indėnų kaimą, būtent šie laipteliai juos išgelbėjo. Mat indėnai, būdami trumpesnių kojų ir turėdami mažesnes pėdas, tvirtino siaurus laiptelius į kalną. Ateiviai, vilkintys sunkiais šarvais bei žengiantys dideliais žingsniais, nepajėgė į jį įkopti, krito ir iš nuovargio, ir nuo indėnų strėlių, laidomų nuo viršūnės. Bet daugiausiai Neilas susižavėjęs kalbėjo apie indėnų gebėjimą gydyti be vaistų – jie ir šiandien nenaudoja antibiotikų. Tad jeigu jam įgels gyvatė (o joms taip pat patinka kavos bei kakavmedžių ūkis kalno šlaite), jis pasitikės tik indėnų augaliniais vaistais bei jų ypatingais gydymo ritualais.

Jokių chemikalų

45 hektarų plotą 390–1 150 metrų aukštumoje su kavos ir kakavos medžiais prieš dešimt metų nusipirko šveicaras p. Christianas Brodbeckas. Sakoma, kad šveicarai yra puikūs kavos ir kakavos ūkių specialistai. Bet pirmiau, pasak pašnekovo, mes turime išmokti atskirti kavos grūdą nuo kakavos. Žvelgiame įdėmiai, prisipažinę, kad neteko susidurti su kakava – medis tarpsta tik labai šiltame bei drėgname klimate. Neilas stabteli ir klausia, ar įsivaizduojame, kaip ir kur galima panaudoti šį stebuklingą augalą. Ir nesulaukęs atsakymo pradeda iš toli – aiškina, koks šiuo metu sudėtingas laikmetis, kad žmonija kenkia pati sau dėl masinės gamybos, kad visi tik ima iš gamtos, neatiduodami jai atgal. Atimame iš žemės produkciją ir nieko jai negrąžiname, neturtiname.

Šioje finkoje tarpsta daug gėrybių: kakava, kava, avokadai, papajos, mangai, ananasai, bananai, gėlės ir pan. Viskas auga harmonijoje su medžiais, kylančiais į dangų. Toji įvairovė teigiamai veikia žemę. Kai dirvožemis gauna daug meilės, kai ne vien imama, bet ir duodama, augalai padeda vieni kitiems. Čia nenaudojami jokie chemikalai, kavamedžiai ir kakavmedžiai auga didelių medžių šešėlyje, kas apsaugo juos nuo saulės. Kakavos medžiams reikia daug vandens, o staigus šlaito nuolydis leidžia jam tekėti lyjant. Vaisių spalva palaipsniui pereina nuo žalios į geltoną, o dydis labai priklauso nuo lietaus. Jei jo užtenka, per metus gali būti nurenkami net du derliai. Šiose vietovėse yra du gausaus lietaus laikotarpiai: nuo balandžio mėnesio iki gegužės pabaigos ir nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos. Žinoma, klimatas keičiasi, lietaus vandens augalams kliūva vis mažiau. Štai šios sudedamosios dalys ir, žinoma, šiluma (kasdien apie +30) lemia nuostabų kavos bei kakavos skonį.

Tobuloji akacija

Priartėjome prie gana keisto medžio. Neilas tikina, kad niekur kitur tokių medžių nepamatysime, ir siūlo paliesti aštriais spygliais nusėtą kamieną – tai viena iš akacijų rūšių. Mūsų iki šiol nepažintas medis suteikia idealias gyvenimo sąlygas skruzdžių bendruomenėms. Kamieno spygliai skruzdėms – puiki priedanga, o ypatingas akacijos nektaras – maisto medžiaga. Medžiui reikia daug vandens. Ar sezonas lietingas, ar sausas, išduoda jo nelygi, juostelėmis išraižyta žievė. Čia jis, kaip ir kiti augalai, tarpsta dėl įvairovės, o jo mediena naudojama patiems brangiausiems stalių gaminiams (langų rėmams, baldams). Greta auga gėlė „Rojaus paukštis“, kuri savo neįprasta forma bei spalvomis užkariavo pasaulį. Žiedynas primena paukščio galvą. Spalva – ryškiai geltona ir raudona, žiedlapiai siauri, susukti, pripildyti nektaro. Visa tai gėlę daro populiarią tarp mažų paukščių, pvz., kolibrių. Be to, čia kaupiasi vanduo – tai puiki paukščių girdykla. Supratome, kad gamtoje visa, kas gyva (skruzdėlės, bitės, drugeliai, paukščiai), gyvena vienu ir tuo pačiu ritmu: paukščiai rytais suskrenda lesti jiems pabertų grūdų, o vaisius, ypač bananus, mėgsta jaguarai (taip, jie čia irgi apsilanko), beždžionės.

Per metus – 200 kg

Neilas parodo ir savo, tikro sodininko, eksperimentus – jaunus kakavmedžius bei kavos medžius jis skiepija, ketindamas išvesti geras, atsparias sausam klimatui rūšis. Žinoma, iki rezultato tenka palūkėti ketverius metus, kol kakavos medis subręsta, kol jo šakos ir net kamienas (kas labai reta medžių pasaulyje), pirmąkart apsipila baltais žiedais. Gausiai laistomas jis duoda vaisių, formuoja ankštis.

Į klausimą, kaip ir kokiu būdu renkamas derlius, Neilas juokdamasis atsako, kad norint surinkti kakavą, tenka pavirsti beždžione, nes medžiai gana aukšti (iki 12 m) ir auga ant šlaito. Skynėjas naudoja mečetę medeliams genėti, aišku, stengdamasis medžio nesužeisti. Geras medis gali duoti apie 200 kg kakavos per metus, o jei metai geri, šis skaičius padvigubėja. Vienoje ankštyje gali būti net iki 700 kakavos pupelių.

Ginasi nuo... skruzdėlių

Didelį pavojų kelia paukščiai, kurie atskrenda lesti grūdų, ir vis dėlto jų šiose vietose niekas nemedžioja – norima išsaugoti natūralią gamtą. Taip pat vaisius piktybiškai puola skruzdėlės. Per šiuos neva kenkėjus prapuola apie 10 proc. produkcijos. Norėdamas mums parodyti, kaip tai vyksta, Neilas ima ankštį ir ją sudaužo. Kai paukštis prakerta vaisių, į vidų patekę vabzdžiai sudeda savo kiaušinėlius. Skruzdėlės, tikėdamosi paragauti išsiritusių vikšrų, sulenda į vidų. Štai kodėl finkoje įsigalėjo tokia praktika: paukščiams padedama lesalo, kad jie mažiau pultų kavos ir kakavos medžių vaisius.

Tarp kakavos medžių pastebime labai gražių ir ypač retų rausvųjų bananų kekę. Vaisiai labai saldūs, juos gardu valgyti su kakavos pupelėmis ir ledais. Toliau Neilas demonstruoja dar vieną įdomybę – raudoną kakavą. Jis sako: „Galite paragauti šių sėklų, tik geriau nenurykite – labai saldu, bet kenkia skrandžiui. Sušaldytas sėklas sumaišę su ruduoju cukrumi, gausite puikius ledus.“

Dirba saulė ir vėjas

Toliau domimės kakavos gamyba. Abiem procesams – ir kavai, ir kakavai – naudojama ta pati infrastruktūra. Čia viskas veikia be dirbtinės energijos. Grūdus džiovina saulė ir vėjas, atskubantis iš slėnio. Visa tai užtrunka tris mėnesius, kol kakava patenka į maišus. Renkamos tik visiškai sunokusios kakavos pupelės, nes tik iš tokių galima pagaminti geriausios kokybės šokoladą. Nupjauti kakavos vaisiai pereina net kelis valymo rezervuarus. Tada jie supilami ant bananų lapų ir fermentuojami tris ar daugiau dienų. Vėliau kakavos pupelės džiovinamos natūraliai saulėje, tuomet jos dar kartą išvalomos ir apkepinamos. Kad pupelės tolygiai apkeptų, jos sukamos tam tikruose būgnuose. Nuo jų nukrenta apvalkalai, kurie vėliau sugrąžinami žemei kaip organinė trąša. Ankštys, panaudotos kompostui, taip pat sugrįžta į žemę. Vandeniu nuplovus pupeles laistomi augalai. Niekas neprapuola, nešvaistoma, viskas grįžta į žemę. Bet... kai nelieka rimtų problemų, atsiranda nei šiokios, nei tokios: kai dirvožemis tampa per daug derlingas, nepavyksta išauginti paprastų daržovių, pvz., svogūnų, morkų.

Grįždami iš finkos užsukome į Minkos miestelyje esantį mažutį kakavos muziejų, kuriame galima atsigerti kavos, kakavos, sulčių. Jame eksponatų nedaug, bet vis vien malonu, kad miestelio parduotuvės bei kavinės savininkui kilo idėja ne tik pasiūlyti pakeleiviams gėrimų, bet ir suvilioti juos muziejiniais eksponatais, susijusiais su kakavos medžiais ir vaisiais.