Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šeima gyvenimui prikelia nereikalingus daiktus

Paulina Gudaitytė savo gyvenimo filosofiją vartoti atsakingai pavertė verslu. Kam pirkti naujus daiktus, jei galima senus sutaisyti, atnaujinti arba perdaryti? Stalas gali virsti komodos rėmu, stalčius – spintele, tereikia fantazijos ir šiek tiek darbo.

Kartu su savo vyru Laimonu ji įkūrė įmonę „Kudė Tudė“, kur antram gyvenimui prikeliami patys įvairiausi nereikalingi, sulūžę ar pabodę daiktai. Kad toks darbas gali būti ne tik mažas aplinką tausojantis žingsnelis, bet ir racionalus sprendimas, rodo ir suvalkietiškas įmonės pavadinimas: „O kudė? Tudė!“

Kaip gimė mintis imtis tokios neįprastos veiklos?

Idėja perdirbti ir atgaivinti baldus ar daiktus gimė natūraliai. Beveik prieš metus turėjau mažą tapybos studiją, tuo metu mano gyvenimas aplink ją ir sukosi, kol vieną dieną pamačiau socialinių tinklų puslapyje įrašą apie atiduodamus (kitaip sakant, paruoštus išmesti) daug mačiusius foteliukus. Kartu su vyru nusprendėme juos pasiimti. Sakėme, atnaujinsime, kažką tikrai sugalvosime. Tuo metu daugiau nieko negalvojome, tiesiog nenorėjome, kad juos išmestų. Kai nuvažiavome jų pasiimti, prie daugiabučio laiptinės pamatėme išmestą dar ir seną žalią spintelę. Kaip dabar prisimenu, su vyru susižvalgėme ir mašinoje kartu su foteliukais atsidūrė ir ji. Taip viskas ir prasidėjo – nuo tos žalios spintelės, kuri dabar stovi mūsų miegamajame ir primena visa ko pradžią.

[caption id="attachment_79624" align="alignnone" width="796"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Pradėjome važinėti po Vilnių ir ieškoti išmestų daiktų, po truputį sužinojome, kuriuose rajonuose daugiausia jų galima rasti. Pastebėjome, kad labiausiai žmonės linkę atsikratyti nereikalingų daiktų savaitgaliais. Rezultatai nustebino – kiekvieną dieną prisikraudavome pilną mašiną ir veždavome viską į mažą tapybos studiją, kol vieną dieną supratome, jog viskas – niekas nebetelpa. Taip tapybos studija tapo mūsų rastų lobių saugykla. Bėgant laikui ir daugėjant mūsų turto, suvokėme, kad visko sau nepersidarysime ir neprisitaikysime. Pradėjome ieškoti didesnių patalpų, nes nereikalingų daiktų rasdavome ne tik prie konteinerių, nemažai jų mums dovanodavo.

Kai kurie žmonės tikrai nuoširdžiai nenorėdavo išmesti pasenusių, sulūžusių savo mylėtų daiktų, jie tiesiog nežinodavo, ką su jais daryti, todėl atiduodavo mums, kad jie atgimtų naujam gyvenimui. Kiti tingėdavo ieškoti, kur išmesti, todėl irgi atiduodavo mums. Veikla įsibėgėjo, pradėjome senų baldų ieškoti įvairiais būdais, važiuodavome ir į kitus Lietuvos kampelius, į planuojamas nugriauti senas sodybas. Ne visus daiktus atiduodavo mums už dyką, kartais tekdavo ir nusipirkti, jei matydavome vizijas, ką iš jų kursime.

[caption id="attachment_79631" align="alignnone" width="736"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Išsinuomojome patalpas, kur kažkada buvo stalių dirbtuvės su dar veikiančiomis staklėmis, ir visus turtus pervežėme ten. Mes norėjome parodyti pavyzdį, kaip galima gyventi kitaip. Mūsų su vyru pagrindinis tikslas buvo senus, niekam nereikalingus baldus ar daiktus prikelti naujam gyvenimui. Šiuo pavyzdžiu pradėjome dalytis artimiausioje aplinkoje. Iš vienų sulaukdavome palaikymo, kiti šypsodavosi, esą tai graži idėja, bet... Mums su vyru nebuvo jokių „bet“! Mes labai tikėjome ir iki šiol tikime tuo, ką darome.

Turbūt įdomiau ir techniškai paprasčiau atnaujinti daiktus iš tokių medžiagų kaip medžio masyvas, metalas. Paprastai jie turi dar ir emocinę vertę. Ar verta antram gyvenimui bandyti prikelti prastos kokybės medžio plokštės baldus, plastikinius daiktus – tokius, kurie ir nauji jau buvo nekokybiški, pagaminti trumpam vartojimui?

Išskirti, kokius baldus ar daiktus atnaujiname, nėra lengva, nes mes renkame labai daug – nuo sulūžusių kėdžių, lovų, lagaminų, senų lentų, stalčių, stalų iki mažiausių smulkmenų. Ne visi žmonių išmesti daiktai būna atnaujinami, dažnai jie perdaromi į kitus, o tam gali tikti labai daug kas. Iš senos lovos rėmo galime sukurti indaują, o kėdė kartais virsta spintele. Mūsų užduotis – kurti neperkant, naudojant tai, ką randame ar kas mums yra atiduodama.

[caption id="attachment_79632" align="alignnone" width="1024"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Žinoma, maloniausia dirbti su medžio masyvu, su senu medžiu, jis turi savo istoriją ir atviras mūsų naujai kuriamoms istorijoms. Baldus iš plokščių galima atnaujinti, jei jie nėra labai prastos būklės. Dauguma senų sovietinių spintelių yra iš plokščių, bet, jas nušveitus, nulakavus ar nudažius, galima sukurti visai kitus baldus. Plastikas jau kas kita... Nežinau, ar technologiškai ir net emociškai verta tai daryti. Plastikiniai daiktai gaminami tam, kad būtų pakeisti kitais. Čia jau paties žmogaus pasirinkimas, ar vis pirkti plastikinius daiktus, ar kiek investuoti ir gyventi tarp tvarių bei sveikesnių daiktų.

Kaip manote, ar, rinkoje atsiradus daugybei pigių (ir mažiau kokybiškų) baldų, drabužių, namų apyvokos reikmenų parduotuvių, neįvyko šuolis vartotojų mąstysenoje? Dabar pigiai pirkto daikto negaila išmesti, kaip ir neverta iš jo tikėtis geros kokybės...

Žmonės daiktus išmeta, nes jaučia poreikį pirkti, retai tai būna būtinybė, dažniau įprotis, mada. Aišku, išmesti ir nusipirkti naują atrodo daug paprasčiau nei atnaujinti seną. Dauguma net nesusimąsto, kad galima elgtis ir kitaip. Manau, turime žmones šviesti rodydami jiems pavyzdžius. Turi formuotis nauja kultūra! Atsakingo vartojimo kultūra. Ne visi gali kurti ar perdirbti, bet jie gali būti tie, kurie paskatins atsakingiau naudoti. Nesvarbu, ar daiktas pigus ar brangus, pagrindinė nuostata vartojant yra mąstymas ir supratimas, ką ir kaip vartojame: maistą, buitinę chemiją, baldus, drabužius. Nusipirkti pigiai ir nekokybiškai gali visi, bet ar tikrai visi gali negalvoti?

Kokie dar argumentai gali paskatinti naudoti daiktus pakartotinai, užuot juos išmetus ir pirkus? Ar tai gali apsimokėti finansiškai?

Ne, atnaujinti seną baldą ar daiktą tikrai nėra pigiau, nei nusipirkti naują medinę indaują ar naują medinį stalą. Čia viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo: ar jis nori mesti ir pirkti, ar pagalvoti. Atnaujinimas nėra prabangos dalykas, kaip kartais žmonės įsivaizduoja. Klausimas turėtų būti toks: ką verta atnaujinti ir į ką reikėtų investuoti. Jei sulūžo prastos kokybės spinta ar stalas, tikriausiai ir mes jį pasiūlysime išmesti, nes jų tiesiog neįmanoma atnaujinti. Kartu žmogui pasiūlysime kitą kartą pagalvoti ir galbūt įsigyti patvaresnį ir kokybiškesnį daiktą, nes būtent taip atsiranda atsakingas vartojimas.

[caption id="attachment_79626" align="alignnone" width="683"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Ar pastebite kokių nors pokyčių lietuvių mąstyme? Ar vis dar senelių daiktai iš kaimo – šlamštas, o ekologija – prabanga arba išsigalvojimas?

Pastebime, kad požiūris po truputį keičiasi. Nemažai žmonių mums skambina ir prašo atnaujinti senus baldus. Pavyzdžiui, atgabena į mūsų dirbtuves seną stalą ir prašo padėti kažką iš jo padaryti, nes tai senas senelės stalas. Jį nori turėti ne tik dėl sentimentų, bet ir todėl, kad nenori pirkti naujo ir neatsakingai vartoti. Tai mus labai džiugina. Bet yra daug ir negalvojančių vartotojų, kurie nemato prasmės taip elgtis. Mes nieko neauklėjame, tik rodome pavyzdį. Vieni galbūt susimąstys prieš pirkdami, kitiems toks mąstymas taip ir liks svetimas.

Pastebėjau, kad daugėja iniciatyvų, kurios propaguoja „zero waste“ filosofiją ar žiedinę ekonomiką. Nemažai žmonių ima vartoti atsakingiau ir taip edukuoti kitus. Pavyzdžiui, keičia įprotį kiekvieną kartą apsipirkdami parduotuvėje pirkti plastikinį maišelį. O juk būtent nuo maišelio kartais viskas gali ir prasidėti. Svarbiausia sustoti ir pagalvoti, suprasti, kad esame atsakingi vieni kitiems, ateities kartoms.

Restauruojate baldus, namų apyvokos daiktus. O ką manote apie drabužius? Avalynę? Kokie jūsų pačios apsipirkimo ir garderobo formavimo įpročiai? Juk daugeliui moterų naujų drabužių, batų pirkimas yra savotiška terapija, malonumas.

Mano požiūris ir santykis su avalyne ir drabužiais labai paprastas: pirkimo procesas man neteikia papildomos laimės. Niekada nepavadinčiau pirkimo terapija, man netgi būna labai pikta, kai reikia eiti į drabužių parduotuves ir ko nors ieškoti, todėl daugumą drabužių siuvuosi pati. Tai man tikrai didesnė terapija nei apsipirkimas.

[caption id="attachment_79634" align="alignnone" width="564"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Kas pasikeitė jūsų gyvenime pradėjus šį verslą?

Nelabai svarbu, kaip tai vadinsime – verslu ar veikla. Tai mūsų gyvenimas, ne tik darbas. Būtent toks yra mūsų supratimas apie mus pačius ir apie mus supančius daiktus. Mes su vyru, kiek vienas kitą pažįstame, visada stengėmės galvoti apie tai, ką dedame į skrandžius, ką parsinešame į namus, kiek ir ką perkame. Daugiau galvodami apie tai, ko tikrai reikia ir ko nereikia, pinigų mes iš tiesų sutaupome. Juk žmogui tikrai nereikia tiek, kiek jis įsivaizduoja.

Ką nauja pirkote pastarąjį kartą?

Pradėję šią veiklą, ėmėme dar atsakingiau vartoti pernelyg net negalvodami apie tai. Prisipažinsiu, kartais tikrai atrodo lengviau nusipirkti nei pasitaisyti, bet čia turi veikti ne tik pinigų faktorius. Pavyzdžiui, šiuo metu mūsų šeimoje kilo dilema, ar pirkti naujas turistines kėdės, nes senosios apiplyšo, ar nusipirkti medžiagos ir patiems jas pasiūti. Pigiau būtų pirkti naujas kėdes, bet nusipirkome medžiagos, nes kam išmesti ir pirkti, jei galima nepirkti. Būtent taip nuspręsdami jaučiamės teisūs prieš save ir prieš žemę, kurioje esame.

Parengta pagal 15 min.lt

Rekomenduojami video