„Būdami neturtingi manome, kad laimę atneštų turtai ar bent padoraus dydžio atlyginimas. Tačiau aplink matau ne vieną pavyzdį, kai turtingi žmonės nesijaučia laimingi. Kodėl taip yra?“ – klausia Rugilė iš Vilkaviškio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Kas nenori gerai jaustis, būti patenkintas gyvenimu? Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo keistas, tačiau pamėginkime į jį atsakyti pažvelgę į laimės istoriją. Skirtingose epochose skirtingu laiku geras gyvenimas, laimė buvo suprantami skirtingai. Antai Homero laikais laimė tapatinta su sėkme kare, prekyboje, politikoje. Viduramžiais laimė prilyginta dorybei. Mūsų dienomis žmogaus savivoka daug sudėtingesnė, ir laimę kiekvienas suvokia individualiai.

Tai patvirtinta ir psichologiniais tyrimais. Nors kiekvienas laimę supranta savaip, daugelis sutaria, kad laimingu laikomas toks gyvenimas, kai malonių įvykių yra daugiau nei nemalonių. Vis dėlto yra žmonių, visą gyvenimą nelengvai ieškojusių laisvės, teisybės ar pažinimo, galų gale pasiekusių savo tikslą ir manančių, kad, nepaisant sunkumų ir vargų, gyveno prasmingai, todėl ir laimingai.

Taigi tiksliai apibūdinti žodžio „laimė“ reikšmę nelengva. Dar kebliau kalbėti apie visuomenę, kuri sudarytų prielaidas jos nariams kurti laimę. Laimės ekonomikos idėjų platintojai būtent tai ir bando padaryti. Jiems pritariantys JAV mokslininkai C.Ryffas ir P.Singeris rašo, kad žmogus, norintis tapti laimingas, gerovės turi siekti motyvuotai ir turėti atitinkamų savybių, tokių kaip savarankiškumas bei meistriškumas. Be to, svarbu, kad laimingo gyvenimo samprata ir realus gyvenimas sutaptų ar bent būtų artimi. Ideali laimė, kaip ir ideali meilė, įsivaizduojama kaip būsena, besitęsianti visą gyvenimą. Tokia laimę vargu ar gali išgyventi net itin pozityviai į gyvenimą žvelgiantys žmonės. Veikiausiai jie tik priartėja prie jos.

Psichologiniais tyrimais patvirtinta tai, ką buvo galima numanyti pasikliaujant sveiku protu: gera sveikata, sėkmė darbe ir darnūs asmeniniai santykiai – tai laimės ir gerovės pamatas. Be to, laimingi jaučiasi tie, kurie sugeba džiaugtis gyvenimu, sėkmingiau daro karjerą, gauna didesnes pajamas. Anot laimės ir socialinių santykių sąsajų tyrėjų G.Elioto, laimingesni žmonės daugiau bendrauja, yra etiškesni ir neagresyvūs, o jo kolegos G.Fredricksono tikinimu, žmogus didesnę laimę patiria, kai stengiasi dėl sėkmės, o ne lengvai jos sulaukęs.

Remdamiesi tyrimais, laimės ekonomikos šalininkai daro svarbias išvadas. Laimingi nori jaustis visi, bet toli gražu ne kiekvienas pasirenka tinkamiausią būdą to siekti. Galima keiksnoti aplinkybes ar valdžią ir grimzti į bejėgiškumo būseną. Tačiau galima veikti visai kitaip – prisiminti, kad kova už tikslą, dėmesys artimiesiems, sveikas gyvenimo būdas ir draugiškas bendravimas kuria tvirtesnius dvasinės gerovės pamatus. Apsisprendimo teisės juk niekas neatėmė.

Netinkamą kelią į sėkmę bei laimingą gyvenimą gali rinktis ne tik pavieniai žmonės, bet ir visuomenės. Jose vyraujančios nuostatos lemia jų atstovų dvasinę ir materialinę gerovę. Pavyzdžiui, Rytų Europoje, kuri santykinai yra vargingesnė nei Vakarų Europa, daugelis apklaustųjų pritarė nuomonei, kad laimė visų pirma yra susijusi su sukauptu turtu, ir tik tada svarbią reikšmę įgyja žmonių moralė, požiūris į save ir kitus, valstybės valdymo principai. Vakarų Europos, kuri pastebimai turtingesnė nei Rytų Europa, šalių piliečiai dažniau teigė, jog iš pradžių turi pakisti žmonių vertybės, nuostatos, pakilti išsilavinimo lygis, o tada ateis ir materialinė gerovė.

Lietuviai gyvena Rytų Europoje. Todėl lengva nuspėti, kurios nuostatos mums yra artimesnės. Vis dėlto nepakenktų pasvarstyti, kurioje Europos dalyje mąstoma perspektyviau!