Staiga plykstelėjusi Saudo Arabijos ir Irano diplomatinė krizė Artimųjų Rytų regioną gali įtraukti į naują politinę, ekonominę, o gal net ir karinę priešpriešą. Be to, kyla pavojus, kad JAV gali prarasti svarbiausią savo sąjungininkę arabų pasaulyje.

Kas taps regiono lydere?

Religiniai nesutarimai islamo pasaulyje tarp skirtingų šio tikėjimo atšakų atstovų, sunitų ir šiitų, tęsiasi ne vieną šimtmetį. Nors ir vienus, ir kitus sieja esminiai musulmonų religijos dalykai, vis dėlto jie laikosi skirtingų tikėjimo doktrinų, religinių apeigų ir teisės. Skaičiuojama, kad šiitai sudaro apie 10 proc. visų pasaulio musulmonų, jų yra maždaug 155–200 mln., daugiausia Irane, Bahreine, Azerbaidžane, Jemene. Didelės šiitų bendruomenės gyvena Sirijoje, Afganistane, Libane, Kuveite, Pakistane, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitose šalyse. Apie 90 proc. musulmonų yra sunitai (iš viso daugiau nei 1,5 mlrd. žmonių). Saudo Arabijoje, Egipte, Jordanijoje jų yra 90 proc. ar net daugiau visų tikinčiųjų.

Nenuostabu, kad Saudo Arabijos valdžios sprendimas sausio pradžioje kartu su kitais už teroristinę veiklą myriop pasmerktais asmenimis nukirsdinti ir žinomą šiitų pamokslininką šeichą Nimrą al-Nimrą negalėjo nesukelti šiitų pasipiktinimo. Tačiau įtampą tarp Rijado ir Teherano po Saudo Arabijos diplomatinių atstovybių Irane užpuolimo, kuriam šios šalies valdžia nepanoro ar nesugebėjo užkirsti kelio, didina ne tik sena religinė nesantaika. Abi šalys atvirai varžosi dėl to, kuri iš jų taps viso regiono lydere.

Neseniai visas pasaulis išvydo audringą Irano ir jo sąjungininkų reakciją į 47 asmenų, pripažintų kaltais dėl teroristinės veiklos, egzekuciją, kuri Saudo Arabijoje buvo įvykdyta sausio 2 d., kaip rašo JAV dienraštis „The Wall Street Journal“, perspėdamas, kad Amerika „gali prarasti“ savo sąjungininkę Saudo Arabiją. Toks klausimas esą gali pasirodyti per ankstyvas, bet jį vis dėlto jau reikia kelti, nes prasidėjo paskutinieji pavojingi Baracko Obamos prezidentavimo metai, teigiama dienraščio redakciniame straipsnyje. Iranas ir Rusija esą yra suinteresuoti nuversti valdančiąją Saudo Arabijos dinastiją ir galbūt šiuo metu jau bando apskaičiuoti, ar prezidentas B.Obama imsis kokių nors veiksmų, kad tam sutrukdytų.

„Dieviškasis kerštas“ ir nafta

Nors dauguma Saudo Arabijoje nukirsdintų asmenų buvo sunitai, o kai kurie net priklausė teroristinei organizacijai „Al Qaeda“, šios šalies valdžia puikiai suprato, kokį atgarsį sukels įtakingo šiitų pamokslininko šeicho N. al-Nimro egzekucija. 2011 m., prasidėjus Arabų pavasariui, jis vadovavo protestuojančiųjų prieš šiitų priespaudą Saudo Arabijoje judėjimui. „Dieviškasis kerštas neaplenks tironų, atėmusių jam gyvybę“, – kitą dieną po mirties nuosprendžio šeichui įvykdymo pareiškė aukščiausiasis Irano vadovas ajatola Ali Khamenei. Ne mažiau skambiais žodžiais tokį Saudo Arabijos valdžios sprendimą apibūdino ir kiti Artimųjų Rytų šalių šiitų bendruomenių vadovai. Teherane ir kituose Irano miestuose kilo spontaniškų protestų, per kuriuos buvo padegta Saudo Arabijos ambasada. Atsakydamas į tai Rijadas pareiškė nutraukiantis diplomatinius santykius su Teheranu, jo pavyzdžiu pasekė ir kitos Artimųjų Rytų valstybės, kuriose daugumą sudaro sunitai. Buvęs Irano sąjungininko Irako premjeras Nouris al-Malikis netgi prabilo apie dabartinio Saudo Arabijos režimo pakeitimą: pasak jo, N. al-Nimro nukirsdinimas priartins valdžios nuvertimą Rijade lygiai taip pat, kaip šiitų kankinio Muqtados al-Sadro egzekucija 1980 m. priartino Saddamo Husseino režimo žlugimą.

Iranas turi ir kitų paskatų pakeisti valdžią Saudo Arabijoje: tai pagrindinė jo priešininkė šiitų ir sunitų konflikte, kuris apėmė Artimuosius Rytus po amerikiečių pasitraukimo, kaip teigiama dienraštyje. Šiuo metu abi šios šalys per tarpininkus kovoja Jemene. Karas jame prasidėjo įsiveržus Saudo Arabijos vadovaujamoms valstybių koalicijos pajėgoms. Be to, Saudo Arabija yra svarbiausia Sirijoje su Basharo al-Assado režimu kovojančių sunitų sąjungininkė. O Iranas ir Rusija jį remia.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Saudo Arabija palaiko žemas naftos kainas. Ji yra didžiausia naftos eksportuotoja OPEC organizacijoje. Jai atsisakius mažinti gavybos apimtis, kad pasaulinėje naftos rinkoje būtų galima išvengti pasiūlos pertekliaus, nafta atpigo iki 37 dolerių už barelį, o šiuo metu pasiekė 32 dolerių ribą. Tai reiškia, kad Iranas gerokai mažiau uždirbs po to, kai jam vėl bus leista eksportuoti savo naftą į Vakarų šalis. Tokios sankcijos buvo atšauktos Teheranui sutikus su jo branduolinę programą ribojančio susitarimo su B.Obama ir kitais užsienio valstybių lyderiais reikalavimais.

Drąsinantis neryžtingumas

Saudo Arabijos naftos eksportas neigiamai atsiliepia ir Rusijai, antrajai pagal dydį naftos gamintojai. Kad prezidentas V.Putinas galėtų tesėti savo politinius pažadus šalies gyventojams, jam reikia, kad nafta kainuotų apie 100 dolerių už barelį. Visai neseniai rublio kursas JAV dolerio atžvilgiu nusmuko iki pačios mažiausios 2015 m. ribos: tai lėmė analitikų prognozės, kad naftos kainos šiais metais dar labiau mažės. Rusija ir Iranas gautų milžinišką naudą iš politinių neramumų Saudo Arabijoje arba gerokai didesnio masto karo Artimųjų Rytų regione, dėl kurio naftos kainos šautų į viršų.

Tačiau visa tai dar nereiškia, kad tiesioginis Irano ir Saudo Arabijos konfliktas neišvengiamas, nors tais atvejais, kai turima reikalų su diktatoriais, dėl nieko negali būti tikras, kaip tvirtina „The Wall Street Journal“. Pavyzdžiui, Iranas neturėjo jokių svarbių motyvų gruodžio mėnesį paleisti priešlaivines raketas Persijos įlankoje vos už 1,3 km nuo JAV lėktuvnešio „USS Harry S.Truman“. Galbūt Irano kariškiai norėjo patikrinti, kaip į tai reaguos amerikiečiai. Jungtinės Valstijos padarė gana santūrų pareiškimą dėl šio incidento, ir tik tada, kai informacija apie tai prasiskverbė į žiniasklaidą.

Prieš dvi savaites priimtas Baltųjų rūmų sprendimas atšaukti sankcijas Iranui (po to, kai Teheranas atliko savo balistinių raketų bandymą) gali įkvėpti šios šalies valdžią dar drąsesniems žingsniams. Irano lyderiai gali pamanyti, kad susitarimas dėl branduolinės programos veikiau apriboja JAV, o ne jų pačių ambicijas regione. Dabar jie gali pradėti grasinti bet kuriuo metu atsisakyti jį vykdyti, jei Jungtinės Valstijos, pavyzdžiui, nuspręstų įvesti naujas sankcijas. Irano revoliucijos gvardija irgi gali pamanyti, kad dabar gali veikti laisviau, atsižvelgusi į Rusijos paramą Sirijoje ir jos planus atvežti į ją dar daugiau raketinių kompleksų S-300.

Jei patektų į bėdą

Saudo Arabijos valdantiesiems būtų galima visiškai atleisti nepasitikėjimą prezidentu B.Obama, kaip rašoma dienraštyje. Po Egipto prezidento Hosnio Mubarako nuvertimo saudai priėjo prie išvados – šiuo atveju nesvarbu, ar ji teisinga, ar ne, – JAV valdžia gali lengvai palikti savo sąjungininkus likimo valiai, jeigu šie pateks į bėdą. Be to, jie negalėjo nematyti, kaip prezidentas B.Obama atsisakė savo nubrėžtos „raudonosios linijos“ Sirijoje 2013 m. dėl cheminio ginklo panaudojimo, kaip jis atsitraukė po Rusijos revanšizmo akto Kryme ir kaip dabar yra visiškai pasirengęs leisti B. al-Assadui išsaugoti valdžią Damaske. Saudai 2011 m. įsiveržė į Bahreiną net neinformavę apie tai Jungtinių Valstijų, o neseniai jie subūrė naują sunitų valstybių koaliciją prieš „Islamo valstybę“ – ir vėlgi be JAV.

Saudo Arabijos režimas itin griežtai elgiasi su valdžia nepatenkintais disidentais, tačiau N. al-Nimras nebuvo žmogaus teisių gynimo aktyvistas. Devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir kiek vėliau jis vadovavo sukarintai grupuotei „Hezbollah al-Hejaz“, kuri veikė rytinėje Saudo Arabijos provincijoje. N. al-Nimras rėmėsi Irano didžiojo ajatolos Ali Khamenei mokymu ir valdančiąsias Saudo Arabijos, Bahreino, Kuveito dinastijas vadino neteisėtomis. Nors vėliau jis šiek tiek sušvelnino savo revoliucinės retorikos toną, 2009 m. vėl pradėjo raginti imtis karinių tikslų siekimo metodų.

Saudai dažnai pasirodo esantys konfliktiški sąjungininkai, ypač dėl to, kad turtingi šeichai vahabitai visame pasaulyje remia radikalias islamistų mečetes ir mokyklas. Tačiau Artimuosiuose Rytuose, kuriuos šiandien drasko pilietiniai karai, vargina politiniai sukrėtimai ir stiprėjanti Irano imperializmo grėsmė, saudai yra geriausi mūsų draugai Arabijos pusiasalyje, kaip teigia dienraštis. Jungtinės Valstijos turi Iranui ir Rusijai duoti aiškiai suprasti, kad gins šią karalystę nuo Irano bandymų destabilizuoti padėtį joje arba įsiveržti į jos teritoriją, kaip rašoma „The Wall Street Journal“.