Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Santuoka be meilės, skyrybos su išskaičiavimu

Politinės skyrybos pagaliau įvyko: Didžioji Britanija išstojo iš Europos Sąjungos. Tačiau valstybių, kaip ir žmonių, gyvenime visas įdomumas prasideda būtent po skyrybų.

Į tamsius vandenis

2020-ųjų sausio 31-osios vidurnaktį po daugiau nei 47 metus trukusios narystės Europos Sąjungoje ir 1957 metais įkurtoje jos pirmtakėje Europos Ekonominėje Bendrijoje Didžiosios Britanijos garlaivyje, ant denio griaudžiant pučiamųjų orkestrui, buvo nuleista Europos Sąjungos vėliava, ir paradine uniforma pasidabinęs kapitonas įsakė atsišvartuoti nuo ES prieplaukos. Aidint entuziastingiems šūksniams garlaivis pamažu pajudėjo tolyn nuo kranto, o kai fejerverkų šviesoje galop pranyko ir prieplaukos kontūrai, visu greičiu leidosi pirmyn, į tamsius ir gilius vandenis.

Žinoma, apie tokią vidurnakčio kelionę labiau tiktų kalbėti perkeltine prasme: Anglija iš Europos niekur neišplaukė, ji tiesiog santūriai uždarė prestižiniu laikomo politinio klubo lauko duris ir išmetė raktą. Kodėl britai taip pasielgė, neturėtų būti sunku suprasti – tą gerai atskleidė audringos diskusijos, vykusios šalyje dar gerokai iki 2016 metų birželio 23 d. referendumo, kuriame buvo sprendžiama dėl tolimesnės narystės ES. Turbūt teisūs tie, kurie piktinosi, kad Didžiosios Britanijos rinkėjams referendumo agitacinės kampanijos metu buvo įžūliai meluojama apie Londoną skriaudžiantį Briuselį, galbūt tiesa ir tai, kad britų rinkėjų aistras interneto socialiniuose tinkluose stengėsi pakurstyti ir pačiai Britanijai, ir Europos Sąjungai priešiškos užsienio valstybės. Tačiau turėtų būti akivaizdu, kad 51,9 proc. rinkėjų prieš 4 metus priimtas sprendimas palikti ES iš esmės buvo nulemtas pačios Europos Sąjungos politikos įvairiose britų gyvenimo srityse.

Nemaža dalis jų pasijuto tiesiogiai valdomi nei jų rinktų, nei jiems žinomų Briuselio biurokratų, kurių nurodymus privalėjo vykdyti nacionalinė vyriausybė, o už jų sukeltas pasekmes, ypač migracijos, socialinės ir sveikatos apsaugos srityse, atsakomybė atitekdavo Londonui. Jei žmogus bėgant metams vis mažiau jaučiasi šeimininkas savo žemėje, jei jo šalies gyvenimą vis labiau reguliuoja kitoje šalyje dirbantys ir nuo jo visiškai nepriklausantys valdininkai, jei jų diegiama tvarka vis dažniau prieštarauja sveikam protui, anksčiau ar vėliau jam trūks kantrybė. Kad ir kokie stiprūs buvo, bent jau iš pradžių, santuokiniai Londono ir Briuselio ryšiai, bendras gyvenimas po 47 metų pasibaigė skyrybomis.

Skyrybos su šampano taure: britų parlamentarai švenčia po Europos Parlamento balsavimą pritarti „Brexit“ susitarimui.

Kivirčai nuo pat pradžių

Tiesa, dabar daug kas tvirtina, kad jokios meilės tarp šių politinių sutuoktinių niekada ir nebuvo. Antai Austrijos dienraštis „Wiener Zeitung“ pastebi, kad jų tarpusavio santykiai atšalo dar 1973 metais, iki Didžiajai Britanijai įstojant į Europos Ekonominę Bendriją (EEB). Du kartus, 1961 ir 1967 metais, Londonas buvo pateikęs paraišką stoti į EEB, tačiau abu kartus tokį prašymą vetavo Prancūzija. Tuometinis jos prezidentas Charles de Gaulle'is baiminosi, kad britai gali išstumti prancūzus iš valdžios pozicijų ir taip padėti JAV sustiprinti savo įtaką Europos šalyse. Tik kai 1969 metais Ch.de Gaulle'is atsistatydino, EEB atnaujino derybas su Didžiąja Britanija dėl narystės, ir 1973 metais sausio 1 d. ji tapo bendrijos nare.

Tačiau iškart po santuokos prasidėjo kivirčai. Jau po 2 metų buvo paskelbtas pirmasis referendumas dėl Britanijos narystės EEB, tiesa, dauguma britų tada balsavo už pasilikimą. Nepasitenkinimą buvo sukėlusi 8-ojo dešimtmečio pradžioje šalyje kilusi ekonominė krizė. Staiga šoktelėjus naftos kainoms sulėtėjo ekonomikos augimas. Konservatorių partijos vykdyta griežto taupymo politika įsipyko mažiau pasiturintiems gyventojams, ir dėl visų bėdų jau tada buvo imtas kaltinti Briuselis.

Pasak „Wiener Zeitung“, 9-ąjį dešimtmetį į valdžią atėjus premjerei Margarethai Thatcher , buvo paklotas pagrindas antibriuseliškoms nuotaikoms, kurios galiausiai atvedė iki dabartinių politinių skyrybų. Iš pradžių M.Thatcher buvo labai entuziastingai nusiteikusi dėl savo šalies dalyvavimo didžiausioje pasaulyje vidaus rinkoje, tačiau politinė integracija, kurios vis aktyviau siekė EEB, jai atrodė tikras košmaras, o idėja perduoti nacionalinius valdžios įgaliojimus Briuseliui – tiesiog absurdiška. „Grąžinkit mano pinigus!“ – 1979 metais Briuselio pusėn riktelėjo premjerė ir išsiderėjo iš jo įvairių nuolaidų bei išlygų savo valstybei.

Didžiosios Britanijos politika ES atžvilgiu iš esmės nepasikeitė ir po „Geležinės ledi“ atsistatydinimo 1990 metais. Geriausiu atveju britų nelabai domino, kas vyksta anapus Lamanšo, bet dauguma dažniausiai keiksnojo Briuselio biurokratus ir manė, kad jų šalį bandoma paversti kolonija. Londonas ir toliau nepritardavo bandymams didinti politinio Europos klubo integraciją. Kad ir kas būtų svarstoma, pavyzdžiui, bendra užsienio ir saugumo politika, ES užsienio reikalų ministro posto įsteigimas, centrinės gynybos būstinės įkūrimas – britai visą laiką pasisakydavo prieš. Nė viena šalis nėra balsavusi prieš ES iniciatyvas ir įstatymų projektus taip dažnai, kaip Didžioji Britanija.

Ramybė tik iki Naujųjų

Žinoma, visa tai jau praeitis, tačiau nepasitikėjimo ir kivirčų patirtis, sukaupta politinėje Londono ir Briuselio santuokoje, gali aptemdyti ir tolimesnius Didžiosios Britanijos ir ES santykius. Didžiausią visuomenės dėmesį traukia artimiausia dvišalių santykių ateitis. Gera žinia ta, kad dar 11 mėnesių po skyrybų niekas šiuo požiūriu nesikeis. Iki šių metų pabaigos truks vadinamasis pereinamasis laikotarpis, kurio metu abi pusės laikysis ankstesnių įsipareigojimų, kitaip tariant, abu sutuoktiniai ir toliau gyvens tuose pačiuose namuose, biurokratiškai kalbant, toliau ves bendrą namų ūkį, tačiau tuo pat metu pradės derybas dėl naujų turtinių ir kitokių santykių. Visi puikiai supranta, kad beveik 5 dešimtmečius pragyvenus griežto teisinio reguliavimo sąlygomis nutraukti visus ryšius ir susitarti dėl naujų taisyklių, aprėpiančių bendrus interesus, tikrai nebus lengva.

Remiantis Didžiosios Britanijos ir ES susitarimu dėl išstojimo, britai ir ES šalių piliečiai, gyvenantys abiejose Lamanšo sąsiaurio pusėse, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos išlaikys teisę gyventi ir dirbti gyvenamoje šalyje. Tačiau ES šalių piliečiai, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, turės užsiregistruoti valdžios įstaigose. Panaši tvarka numatyta ir ES šalyse gyvenantiems britams, tačiau jų įregistravimo procedūros įvairiose ES valstybėse gali būti skirtingos.

Pasak Prancūzijos dienraščio „Le Monde“, į Angliją ar į ES vykstantys turistai jokių permainų iki Naujųjų metų nepastebės: jie į Didžiąją Britaniją ir toliau galės atvažiuoti su ES valstybės piliečių pasais ar asmens pažymėjimais. Jie galės be papildomų saugumo procedūrų sėsti į „Eurostar“ traukinį ar per Lamanšą plaukiantį keltą, vairuoti automobilius Anglijoje ar pirkti angliškas prekes be importo mokesčių. Tačiau tolimesnėje perspektyvoje, po 2020 metų gruodžio 31 d., situacija gali dramatiškai pasikeisti – viskas esą priklausys nuo dvišalių Londono ir Briuselio derybų sėkmės. „Le Monde“ teigia, kad įtemptos derybos dėl prekybos ir kitų svarbių sričių jau prasidėjo ir jos tikrai nebus lengvos. Matyt, įkvėptas sėkmės dėl praėjusių parlamento rinkimų ir jo partijai pareikšto didelio rinkėjų pasitikėjimo, „Brexit“ garlaivio kapitonas premjeras Borisas Johnsonas kol kas demonstruoja nepalaužiamą tvirtumą. Jis įvairiomis progomis spėjo pareikšti, kad Londonas nesiruošia leistis į kompromisus dėl lig šiol šalyje galiojusių ES standartų, ir kad ES turės taikytis prie Didžiosios Britanijos reikalavimų. Pasak B.Johnsono, jei nepavyktų susitarti dėl laisvos prekybos su ES sutarties, jį tenkintų ir toks teisinis prekybos partnerio su ES statusas, kokiu naudojasi Kanada ar net Australija. Premjeras tvirtina, kad pasaulis neapsiverstų ir tuo atveju, jei derybos dėl abiems pusėms palankiausio prekybos režimo sužlugtų ir ES nuo Britanijos atsitvertų prekybos muitų siena. Suprantama, kad toks blogiausias variantas nežavi ir Briuselio, tad nepaisant nieko turbūt bus siekiama rasti buvusius politinius sutuoktinius tenkinantį kompromisą. Anglijos „Brexit“ garlaivis išplaukė iš ES, bet ne iš Europos. Ir sala, ir žemynas pasmerkti visada gyventi kaimynystėje.

Rekomenduojami video