Valdos
Saulėtą ketvirtadienio rytą Jonas, jau atskubėjęs iš Panevėžio. Sušilęs laksto po kiemą. Savo prakaitu laisto žemę. Tvarko aplinką. Statybininkai ant seno namo pamatų, kuriuos sutvirtino paties šeimininko Jono rankos, iš rąstų kloja vainiką po vainiko. Jonas Januškevičius bando atpasakoti sodybos istoriją pagal kaimo senolių, savo atsiminimus. Jo prosenelis Stanislovas Sklėnis, senelis Jonas Sklėnis – iš stambiųjų Šalnių kaimo ūkininkų. Dirbo keliasdešimt hektarų žemės, turėjo ir miško. Jiems priklausė jauja, lentpjūvė, vėjo malūnas. Senelis turėjo modernius, pagal paskutinį to meto technikos žodį, švediškus ūkio padargus, malūno, linų perdirbimo įrenginius. Pelną nešė linai. Jonas Sklėnys mirė anksti. Po mirties paaiškėjo, kad buvęs labai dosnios, jautrios širdies. Vargų, nepriteklių kamuojamiems žmoneliams jis nesvarstydamas taškė pinigus. Artimieji po senelio mirties surado vekselių už 7 tūkstančius litų. Skolų niekas ir nebesugrąžino. Žemė, ūkis pagal senelio testamentą turėjo atitekti dukrai Antaninai, būsimai Jono motinai. Istorija laiko ratą pasuko ne šeimininkų naudai. Žemės buvo nacionalizuotos. Antanina išvaryta į kolūkį. Jos broliai, Jono dėdės, kurių gyvų akyse Jonas nematęs, Alfonsas ir Jonas, partizanai, žuvo 1945 metais sausio mėnesį Girelėje. Motina Joną vesdavosi kartu į laukus ravėti linų, kukurūzų. Vaikui – labai nuobodus, ilgas toks darbas. – Mama vis kartodavo: turėtų būti nesunku šiuose laukuose dirbti, nes tai – buvusi mūsų žemė, – prisimena Jonas. Jo atmintyje: puri, lengva, rūpestingai išdirbta prosenelių, senelių žemė. Nors prie žaizdos dėk. Sklėnių namų valdos – du hektarai. Trobesiai, pastatai buvo išsidėstę per abi kelio puses. Medžių apsuptyje jaukios erdvės jungėsi į vientisą senovinės sodybos ansamblį. Anų laikų architektūros likučiai – medinė klėtelė, šulinio svirtis. Vėjo malūno girnos. Ir pats gražiausias Jonui Lietuvos medžių medis – vinkšna. Vinkšnai trys šimtai metų.Kaimynų ir Jono kalbos
Naujos statybos kaime – savotiška avantiūra. Senoliai stabteli, pagiria, pasidomi, kaip Jonui sekasi. Pataria. Jaunesniems Jono labai gaila. Visi matė, kaip Jonas dešimt metų aukojo savo laisvalaikį ir gyvenimui kėlė nusėdusį šimtametės prosenelių, senelių, tėvų trobos galą. Ir še tau... Prieš kelerius metus kilo gaisras. Kauptas ir pildytas giminės istorijos archyvas, šeimos relikvijos, nuotraukos, vertingos knygos, visas Jono triūsas – pelenais... Joną net patys artimiausi giminaičiai nuo naujų statybų atkalbinėjo. Brolau, pasižiūrėk į savo pasą... – Taip, aš jau pensininkas. Kiekvieną rytą prabudęs dėkoju Dievui kad gyvas, sveikas. Bet ką man, pensininkui, veikti? Kiti išėję į pensiją keikia valdžią, renka iš laikraščių pletkus arba bėga į sporto klubus antros jaunystės ieškoti. Kam man tai? Verčiau laiką leisti prasmingiau, gamtoje, gimtinėje. Šiais metais uždengsiu namui stogą, pasimūrysiu kaminą. Kitąmet susidėsiu langus, duris ir pradėsiu vidaus apdailos darbus. Ne tiek baisios statybos, kai dirbi savo rankomis. Atnaujinsiu seną sodą. Auginsiu obuolius, kriaušes, prisisodinsiu ankstyvųjų bulvių, braškių, – planuoja Jonas. Jo prosenelių troba buvo dviejų galų, 200 kvadratinių metrų. Naujasis Jono namas bus daug mažesnis, nesieks 80 kvadratinių metrų. [caption id="attachment_103156" align="alignnone" width="225"]
Reginos VAIČEKONIENĖS nuotr.[/caption]
Statybose
Šalniuose, prisimena Jonas, paskutinis namas pastatytas daugiau kaip prieš 60 metų. – Vaikas buvau. Nulėkdavau pas kaimynus. Įdomu būdavo stebėti statybas, – šypsosi Jonas, žvelgdamas į buvusių kaimynų namą. Nuo 14 metų per mokinių atostogas Jonas pradėjo suktis tuometinio Jono Biliūno kolūkio statybininkų brigadoje. Pagalbiniu darbininku. Įgijo naudingos praktikos, kuri labai pravertė gyvenime. Baigęs aukštuosius mokslus ir Panevėžyje dirbdamas gamykloje vadovaujantį darbą visą gyvenimą dirbęs ir antraeilėse pareigose, prastesnį darbą. – Algos ir tais laikais buvo mažos, o jaunam akys plačios, visko reikia. Savaitgaliais plušėdamas statybose užsidirbau pinigų pirmajam automobiliui. Zaporožiečiui. Juokėsi visi už pilvų susiėmę iš tokios markės mano automobilio. Jį pats išsiardžiau, susitvarkiau ir važinėjau 13 metų. 100 tūkstančių kilometrų pravažiavau, – giria savo zaporožietį Jonas.Tarp debesų
Gudrutis nuo mažens. Smalsus. Jam viskas įdomu. Ypač radiotechnika. Kino mechanika. Anksti pradėjo fotografuoti. Buvo sukonstravęs veikiančią garo mašiną, elektros variklį. Joną viliojo svaigūs skrydžiai. Su kaimo berniūkščiais jis karstėsi po šimtamečius sodybos medžius, įsikorė net į vandentiekio bokštą. Didžiausia svajonė – „pakilti į orą“. Penkiasdešimties sulaukęs Jonas Januškevičius gavo sklandytojo licenciją ir iki šiol kartu su kitais pilotais senjorais tebesklando. Fotografuoja. Leidžiasi į keliones per pasaulį. Vienas. Per tas statybas vis mažiau laiko pomėgiams. – Mano darbo stažas nuo keturiolikos metų. Kaip minėjau, visą gyvenimą dirbau ir antraeilėse pareigose. Valstybei mokesčius mokėjau, todėl valdžios neburnoju ir neturiu jokių priekaištų dėl savo pensijos, – neslepia Jonas.Smegduobės
Jonas Januškevičius – kovotojas. Už teisybę. Bandė nuo pjūklo apginti ir gražuolius šimtamečius kaimo medžius, bet asfaltuojant ir platinant kelią išguldė juos visus. Neišgirstas Jonas liko, kai valstybinėje žemėje, tiesiant per Šalnius asfaltą, jis bandė įrodinėti, kad valstybinėje žemėje palei kelią trijų metrų gylio duobėse ne vieta laidoti medienos atliekas. Asmuo, atsakingas už techninę kelio priežiūrą problemos nematė ir į Jono pastabas nekreipė dėmesio. O šį pavasarį, rodo Jonas, toje vietoje kelmai, šakos jau iš po žemių lenda ir veriasi smegduobės...Joninės
Jonas Januškevičius Šalnių kaimo ūkininkų Sklėnių ketvirtos kartos vaikaitis. Trečios kartos Jonas. Jo senelis buvo Jonas, dėdė – Jonas. Jonas Jonines švenčia. Iki šiol įsimintiniausios – vaikystės Joninės. Genutė Vinciūnaitė, jau panelė, jam, vaikui, nupindavo iš ryškiaspalvių kaimo darželio bijūnų vainiką ir atnešusi papuošdavo juo trobos duris. Ir saldainių kelias saujas paberdavo. Jonas jau planavo Šalniuose švęsti Jonines, bet tas netikėtas gaisras... Jonas Jonines Šalniuose dar švęs. Į tas Jonines jam taip norėtųsi pasikviesti ir buvusią kaimynę Genutę Vinciūnaitė. Kažin kur ji?..Ilgesys
Visi keliai – gimtinę. Joną Januškevičių sutiksi kraštiečių susitikimuose, kapinėse, kasmetiniuose atlaiduose Lamokėlių koplyčioje, Vabalninko bažnyčioje. – Meilūnuose baigiau aštuonmetę ir dar vaikas, šešiolikos metų, išvažiavau mokytis į Vilnių. Grįždavau namo labai retai. Kaip aš pasiilgdavau tėviškės... Kaip daužydavosi iš džiaugsmo širdis sugrįžus. Atrodo ir žaizdos čia greičiau užgydavo. Kur rasi paguodą? Tik gimtinėje. Ne kiekvienas tai supras, – kalba nebe vaikas. Septintą dešimtį baigiantis vyras. Negali nepatikėti jo žodžiais. Jonas laukia sugrįžtančių kaiman paukščių.