Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šalniuose kyla naujas namas
Nau­jų na­mų sta­ty­bos kai­me – re­te­ny­bė. Ta­čiau Va­bal­nin­ko se­niū­ni­jo­je, Šal­nių kai­me, ku­rio gy­ven­to­jus ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­si, ky­la nau­jas rąs­ti­nis na­mas. Nau­ją na­mą sa­vo gim­ti­nė­je sta­to pa­ne­vė­žie­tis Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius.

Val­dos

Sau­lė­tą ket­vir­ta­die­nio ry­tą Jo­nas, jau at­sku­bė­jęs iš Pa­ne­vė­žio. Su­ši­lęs laks­to po kie­mą. Sa­vo pra­kai­tu lais­to že­mę. Tvar­ko ap­lin­ką. Sta­ty­bi­nin­kai ant se­no na­mo pa­ma­tų, ku­riuos su­tvir­ti­no pa­ties šei­mi­nin­ko Jo­no ran­kos, iš rąs­tų klo­ja vai­ni­ką po vai­ni­ko. Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius ban­do at­pa­sa­ko­ti so­dy­bos is­to­ri­ją pa­gal kai­mo se­no­lių, sa­vo at­si­mi­ni­mus. Jo pro­se­ne­lis Sta­nis­lo­vas Sklė­nis, se­ne­lis Jo­nas Sklė­nis – iš stam­bių­jų Šal­nių kai­mo ūki­nin­kų. Dir­bo ke­lias­de­šimt hek­ta­rų že­mės, tu­rė­jo ir miš­ko. Jiems pri­klau­sė jau­ja, lentp­jū­vė, vė­jo ma­lū­nas. Se­ne­lis tu­rė­jo mo­der­nius, pa­gal pa­sku­ti­nį to me­to tech­ni­kos žo­dį, šve­diš­kus ūkio pa­dar­gus, ma­lū­no, li­nų per­dir­bi­mo įren­gi­nius. Pel­ną ne­šė li­nai. Jo­nas Sklė­nys mi­rė anks­ti. Po mir­ties paaiš­kė­jo, kad bu­vęs la­bai dos­nios, jaut­rios šir­dies. Var­gų, ne­pri­tek­lių ka­muo­ja­miems žmo­ne­liams jis ne­svars­ty­da­mas taš­kė pi­ni­gus. Ar­ti­mie­ji po se­ne­lio mir­ties su­ra­do vek­se­lių už 7 tūks­tan­čius li­tų. Sko­lų nie­kas ir ne­be­sug­rą­ži­no. Že­mė, ūkis pa­gal se­ne­lio tes­ta­men­tą tu­rė­jo ati­tek­ti duk­rai An­ta­ni­nai, bū­si­mai Jo­no mo­ti­nai. Is­to­ri­ja lai­ko ra­tą pa­su­ko ne šei­mi­nin­kų nau­dai. Že­mės bu­vo na­cio­na­li­zuo­tos. An­ta­ni­na iš­va­ry­ta į ko­lū­kį. Jos bro­liai, Jo­no dė­dės, ku­rių gy­vų aky­se Jo­nas ne­ma­tęs, Al­fon­sas ir Jo­nas, par­ti­za­nai, žu­vo 1945 me­tais sau­sio mė­ne­sį Gi­re­lė­je. Mo­ti­na Jo­ną ves­da­vo­si kar­tu į lau­kus ra­vė­ti li­nų, ku­ku­rū­zų. Vai­kui – la­bai nuo­bo­dus, il­gas toks dar­bas. – Ma­ma vis kar­to­da­vo: tu­rė­tų bū­ti ne­sun­ku šiuo­se lau­kuo­se dirb­ti, nes tai – bu­vu­si mū­sų že­mė, – pri­si­me­na Jo­nas. Jo at­min­ty­je: pu­ri, leng­va, rū­pes­tin­gai iš­dirb­ta pro­se­ne­lių, se­ne­lių že­mė. Nors prie žaiz­dos dėk. Sklė­nių na­mų val­dos – du hek­ta­rai. Tro­be­siai, pa­sta­tai bu­vo iš­si­dės­tę per abi ke­lio pu­ses. Me­džių ap­sup­ty­je jau­kios erd­vės jun­gė­si į vien­ti­są se­no­vi­nės so­dy­bos an­samb­lį. Anų lai­kų ar­chi­tek­tū­ros li­ku­čiai – me­di­nė klė­te­lė, šu­li­nio svir­tis. Vė­jo ma­lū­no gir­nos. Ir pa­ts gra­žiau­sias Jo­nui Lie­tu­vos me­džių me­dis – vinkš­na. Vinkš­nai trys šim­tai me­tų.

Kai­my­nų ir Jo­no kal­bos

Nau­jos sta­ty­bos kai­me – sa­vo­tiš­ka avan­tiū­ra. Se­no­liai stab­te­li, pa­gi­ria, pa­si­do­mi, kaip Jo­nui se­ka­si. Pa­ta­ria. Jau­nes­niems Jo­no la­bai gai­la. Vi­si ma­tė, kaip Jo­nas de­šimt me­tų au­ko­jo sa­vo lais­va­lai­kį ir gy­ve­ni­mui kė­lė nu­sė­du­sį šim­ta­me­tės pro­se­ne­lių, se­ne­lių, tė­vų tro­bos ga­lą. Ir še tau... Prieš ke­le­rius me­tus ki­lo gais­ras. Kaup­tas ir pil­dy­tas gi­mi­nės is­to­ri­jos ar­chy­vas, šei­mos re­lik­vi­jos, nuo­trau­kos, ver­tin­gos kny­gos, vi­sas Jo­no triū­sas – pe­le­nais... Jo­ną net pa­tys ar­ti­miau­si gi­mi­nai­čiai nuo nau­jų sta­ty­bų at­kal­bi­nė­jo. Bro­lau, pa­si­žiū­rėk į sa­vo pa­są... – Taip, aš jau pen­si­nin­kas. Kiek­vie­ną ry­tą pra­bu­dęs dė­ko­ju Die­vui kad gy­vas, svei­kas. Bet ką man, pen­si­nin­kui, veik­ti? Ki­ti išė­ję į pen­si­ją kei­kia val­džią, ren­ka iš laik­raš­čių plet­kus ar­ba bė­ga į spor­to klu­bus ant­ros jau­nys­tės ieš­ko­ti. Kam man tai? Ver­čiau lai­ką leis­ti pra­smin­giau, gam­to­je, gim­ti­nė­je. Šiais me­tais už­deng­siu na­mui sto­gą, pa­si­mū­ry­siu ka­mi­ną. Ki­tą­met su­si­dė­siu lan­gus, du­ris ir pra­dė­siu vi­daus ap­dai­los dar­bus. Ne tiek bai­sios sta­ty­bos, kai dir­bi sa­vo ran­ko­mis. At­nau­jin­siu se­ną so­dą. Au­gin­siu obuo­lius, kriau­šes, pri­si­so­din­siu anks­ty­vų­jų bul­vių, braš­kių, – pla­nuo­ja Jo­nas. Jo pro­se­ne­lių tro­ba bu­vo dvie­jų ga­lų, 200 kvad­ra­ti­nių met­rų. Nau­ja­sis Jo­no na­mas bus daug ma­žes­nis, ne­sieks 80 kvad­ra­ti­nių met­rų. [caption id="attachment_103156" align="alignnone" width="225"]Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius kraš­tie­čių šven­tė­je. Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr. Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius kraš­tie­čių šven­tė­je.
Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.[/caption]

Sta­ty­bo­se

Šal­niuo­se, pri­si­me­na Jo­nas, pa­sku­ti­nis na­mas pa­sta­ty­tas dau­giau kaip prieš 60 me­tų. – Vai­kas bu­vau. Nu­lėk­da­vau pas kai­my­nus. Įdo­mu bū­da­vo ste­bė­ti sta­ty­bas, – šyp­so­si Jo­nas, žvelg­da­mas į bu­vu­sių kai­my­nų na­mą. Nuo 14 me­tų per mo­ki­nių ato­sto­gas Jo­nas pra­dė­jo su­ktis tuo­me­ti­nio Jo­no Bi­liū­no ko­lū­kio sta­ty­bi­nin­kų bri­ga­do­je. Pa­gal­bi­niu dar­bi­nin­ku. Įgi­jo nau­din­gos pra­kti­kos, ku­ri la­bai pra­ver­tė gy­ve­ni­me. Bai­gęs aukš­tuo­sius moks­lus ir Pa­ne­vė­žy­je dirb­da­mas ga­myk­lo­je va­do­vau­jan­tį dar­bą vi­są gy­ve­ni­mą dir­bęs ir ant­raei­lė­se pa­rei­go­se, pra­stes­nį dar­bą. – Al­gos ir tais lai­kais bu­vo ma­žos, o jau­nam akys pla­čios, vis­ko rei­kia. Sa­vait­ga­liais plu­šė­da­mas sta­ty­bo­se už­si­dir­bau pi­ni­gų pir­ma­jam au­to­mo­bi­liui. Za­po­ro­žie­čiui. Juo­kė­si vi­si už pil­vų su­siė­mę iš to­kios mar­kės ma­no au­to­mo­bi­lio. Jį pa­ts iš­siar­džiau, su­si­tvar­kiau ir va­ži­nė­jau 13 me­tų. 100 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų pra­va­žia­vau, – gi­ria sa­vo za­po­ro­žie­tį Jo­nas.

Tarp de­be­sų

Gud­ru­tis nuo ma­žens. Smal­sus. Jam vis­kas įdo­mu. Ypač ra­dio­tech­ni­ka. Ki­no me­cha­ni­ka. Anks­ti pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti. Bu­vo su­konst­ra­vęs vei­kian­čią ga­ro ma­ši­ną, elekt­ros va­rik­lį. Jo­ną vi­lio­jo svai­gūs skry­džiai. Su kai­mo ber­niūkš­čiais jis kars­tė­si po šim­ta­me­čius so­dy­bos me­džius, įsi­ko­rė net į van­den­tie­kio bokš­tą. Di­džiau­sia sva­jo­nė – „pa­kil­ti į orą“. Pen­kias­de­šim­ties su­lau­kęs Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius ga­vo sklan­dy­to­jo li­cen­ci­ją ir iki šiol kar­tu su ki­tais pi­lo­tais sen­jo­rais te­besk­lan­do. Fo­tog­ra­fuo­ja. Lei­džia­si į ke­lio­nes per pa­sau­lį. Vie­nas. Per tas sta­ty­bas vis ma­žiau lai­ko po­mė­giams. – Ma­no dar­bo sta­žas nuo ke­tu­rio­li­kos me­tų. Kaip mi­nė­jau, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bau ir ant­raei­lė­se pa­rei­go­se. Vals­ty­bei mo­kes­čius mo­kė­jau, to­dėl val­džios ne­bur­no­ju ir ne­tu­riu jo­kių prie­kaiš­tų dėl sa­vo pen­si­jos, – ne­sle­pia Jo­nas.

Smeg­duo­bės

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius – ko­vo­to­jas. Už tei­sy­bę. Ban­dė nuo pjūk­lo ap­gin­ti ir gra­žuo­lius šim­ta­me­čius kai­mo me­džius, bet as­fal­tuo­jant ir pla­ti­nant ke­lią iš­gul­dė juos vi­sus. Neiš­girs­tas Jo­nas li­ko, kai vals­ty­bi­nė­je že­mė­je, tie­siant per Šal­nius as­fal­tą, jis ban­dė įro­di­nė­ti, kad vals­ty­bi­nė­je že­mė­je pa­lei ke­lią tri­jų met­rų gy­lio duo­bė­se ne vie­ta lai­do­ti me­die­nos at­lie­kas. As­muo, at­sa­kin­gas už tech­ni­nę ke­lio prie­žiū­rą pro­ble­mos ne­ma­tė ir į Jo­no pa­sta­bas ne­krei­pė dė­me­sio. O šį pa­va­sa­rį, ro­do Jo­nas, to­je vie­to­je kel­mai, ša­kos jau iš po že­mių len­da ir ve­ria­si smeg­duo­bės...

Jo­ni­nės

Jo­nas Ja­nuš­ke­vi­čius Šal­nių kai­mo ūki­nin­kų Sklė­nių ket­vir­tos kar­tos vai­kai­tis. Tre­čios kar­tos Jo­nas. Jo se­ne­lis bu­vo Jo­nas, dė­dė – Jo­nas. Jo­nas Jo­ni­nes šven­čia. Iki šiol įsi­min­ti­niau­sios – vai­kys­tės Jo­ni­nės. Ge­nu­tė Vin­ciū­nai­tė, jau pa­ne­lė, jam, vai­kui, nu­pin­da­vo iš ryš­kias­pal­vių kai­mo dar­že­lio bi­jū­nų vai­ni­ką ir at­ne­šu­si pa­puoš­da­vo juo tro­bos du­ris. Ir sal­dai­nių ke­lias sau­jas pa­ber­da­vo. Jo­nas jau pla­na­vo Šal­niuo­se švęs­ti Jo­ni­nes, bet tas ne­ti­kė­tas gais­ras... Jo­nas Jo­ni­nes Šal­niuo­se dar švęs. Į tas Jo­ni­nes jam taip no­rė­tų­si pa­si­kvies­ti ir bu­vu­sią kai­my­nę Ge­nu­tę Vin­ciū­nai­tė. Ka­žin kur ji?..

Il­ge­sys

Vi­si ke­liai – gim­ti­nę. Jo­ną Ja­nuš­ke­vi­čių su­tik­si kraš­tie­čių su­si­ti­ki­muo­se, ka­pi­nė­se, kas­me­ti­niuo­se at­lai­duo­se La­mo­kė­lių kop­ly­čio­je, Va­bal­nin­ko baž­ny­čio­je. – Mei­lū­nuo­se bai­giau aš­tuon­me­tę ir dar vai­kas, še­šio­li­kos me­tų, iš­va­žia­vau mo­ky­tis į Vil­nių. Grįž­da­vau na­mo la­bai re­tai. Kaip aš pa­siilg­da­vau tė­viš­kės... Kaip dau­žy­da­vo­si iš džiaugs­mo šir­dis su­grį­žus. At­ro­do ir žaiz­dos čia grei­čiau už­gy­da­vo. Kur ra­si pa­guo­dą? Tik gim­ti­nė­je. Ne kiek­vie­nas tai su­pras, – kal­ba ne­be vai­kas. Sep­tin­tą de­šim­tį bai­gian­tis vy­ras. Ne­ga­li ne­pa­ti­kė­ti jo žo­džiais. Jo­nas lau­kia su­grįž­tan­čių kai­man paukš­čių.
  Regina VAIČEKONIENĖ
Rekomenduojami video