Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šakočius kepa pagal šimtametį receptą

Lietuvos kaime užsiimama ne vien žemės ūkiu. Pastaruoju metu vis dažniau kaimo gyventojai imasi smulkiųjų amatų. Prieš beveik penkerius metus nuosavą kepyklėlę Žynių kaime (Vilkaviškio r., Klausučių sen.) įkūrę Jolanta ir Jonas Šiugždos nesigaili sugrįžę gyventi į kaimą. Jų pragyvenimo šaltiniu tapo pagal šimtametį giminės receptą kepami šakočiai.

Vaikiška svajonė

Kiek pamena J.Šiugždienė, visos jos giminės moterys mokėjo kepti šakočius. Iš kartos į kartą buvo perduodamas dabar jau šimto metų senumo jos močiutės šakočio kepimo receptas. Jos vaikystė buvo persmelkta kepamų šakočių kvapo. Nuo to viskas ir jos gyvenime prasidėjo.

Močiutė kepdavo šakočius ant laužo. Šią tradiciją iš jos perėmė ir Jolantos mama bei jos sesuo.

Pasak artimųjų pasakojimų, kai kunigai norėdavo pavaišinti svečius, pakviesdavo jas kepti ant laužo šakočių. Nemažai jų prikepdavo ir vestuvėms.

„Šito periodo neatsimenu, nes maža buvau. Bet atsimenu, kad mano teta jau turėjo elektrinę krosnį ir prašydavo mane kepant šakotį volą sukti. Tada man buvo gal 10 metų“, – prisiminė Jolanta.

Mergaitė taip noriai sukdavo tą volo rankeną, kad tai matydama teta leisdavo pabandyti pilti tešlą. Jolanta taip ir neišdrįso to padaryti, nes labai bijojo, kad bepilant nulūš gražūs šakočio ragai. „Nors jau tada žinojau, kad užaugusi aš irgi kepsiu šakočius“, – juokėsi kulinarinio paveldo tradicijų tęsėja.

Tarp miesto ir kaimo

Anot J.Šiugždienės, jai teko nueiti ilgą kelią, kol tapo oficialia šakočių kepėja ir gimtosios sodybos kieme įkūrė nuosavą modernią kepyklėlę. Pasak moters, 36 metus ji apie šiuos šakotus kepinius tik pasvajodavo, nes pati dirbo prekyboje: pradėjo paprasta pardavėja, paskui tapo vedėja, pamainos viršininke. Prieš apsispręsdama nerti į nuosavą verslą ir grįžti į gimtąjį Žynių kaimą, moteris dirbo prekybos centro direktore ir gyveno Vilkaviškyje.

Tačiau noras kepti šakočius buvo toks stiprus, kad galop jam neatsispyrė. Prisimena, kaip dar dirbdama direktore lėkdavo vakare į namus. Ten rasdavo vyro jau sumaišytą tešlą ir kibdavo kepti šakotį. Taip sukdamasi per du darbus ištempė ketverius metus.

„Viena tikrai nebūčiau verslo įsukusi, kantriai dirbo ir dabar dirba visa mūsų šeima – vyras Jonas ir dvi mūsų dukros su vyrais. Mes visi šakočių verslą ir išauginome“, – džiaugėsi artimųjų pagalba kepyklėlės savininkė.

Abi atskirai gyvenančios dukros, grįžusios namo, triūsia kepyklėlėje. Sutuoktinis Jonas kepykloje daro visus darbus, tik prie krosnies ant besisukančio šakočio volo nepila tešlos. Jam tenka apsiūti lininiu audeklu volus, juos surišti. Vyrui talkina žentai. Jie sutarkuoja citrinas, išplaka kiaušinių baltymus, nuima iškeptus šakočius, juos paruošia parduoti. „Vienam neįmanoma įveikti visų darbų. Dirbame visi kartu“, – patikino Jolanta.

R. Kazakevičienės nuotr.

Investicija didelė

Imtis nuosavo verslo Jolantą paskatino iš Airijos grįžusi draugė. Jos abi nuėjo į Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrą, kurio darbuotojai paaiškino, nuo ko reikėtų pradėti. Beliko apsispręsti. Jolantos sumanymui pritarė ir jos tėvai, ir vyras, ir dukros. Šios pasirūpino, kad būtų parengtas projektas paramai iš Europos Sąjungos fondų gauti. Aprašė, kaip močiutės, tetos kepė šakočius.

Kepyklėlę Šiugždos įkūrė vietoj ūkinio pastato. To neužteko – reikėjo trinkelėmis iškloti kepyklėlės kiemą. Visus darbus jie turėjo įgyvendinti iš savų pinigų, o paramos lėšos atkeliavo vėliau.

„Dabar jau viską turime, tereikia dirbti. Tiktai niekada negali užmigti ant laurų. Vien tik įsirengęs kepyklėlę ir sėdėdamas Žyniuose niekada nesulauksi klientų“, – teigė prityrusi šakočių kepėja. Kepyklėlės įkūrėja vis plečia pažinčių ratą mugėse, įvairiose šventėse.

Proginis produktas

Jolanta įsitikinusi, kad pirmiausia žmogus turi paragauti šakočio, kad įsitikintų, jog tai senoviškas natūralus produktas. Šiugždų kepamas šakotis minkštas, drėgnas, storais ragais, nes ir tešla riebi. Jie savoje kepyklėlėje dar kepa šakotį ant lininio audeklo. Kiti taip jau nedaro, ant volų deda sviestinį popierių.

Šakočių kepėja maišydama tešlą nededa nei vanilinio cukraus, nei kepimo miltelių. Šakotį ji gardina tik sutarkuota natūralia citrina. Renkasi natūralų 82–83 proc. riebumo sviestą, kuriame nėra nė vieno procento margarino, todėl toks šakotis nėra pigus, labiau proginis.

Daug kepėjų nėra

Lina Verbylienė

Lina Verbylienė, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė

Šakočius mūsų rajone kepa gal keturi kepėjai. Tik dviejų kepamiems šakočiams suteikti tautinio paveldo sertifikatai. Viena duonos kepykla, be pagrindinio produkto, dar kepa ir šakočius. Yra rajone ir keli namudininkai, kurie kepa šakočius namų sąlygomis sau ir siauram ratui žmonių. Jie neužsiima verslu, daug nesigarsina. Vilkaviškio rajono kepėjų šakočiai išsiskiria senovinėmis receptūromis. Būtinai valgome tik vietinių kepėjų gaminius.

Rekomenduojami video