Prieš pusmetį iš Izraelio grįžęs buvęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteris ir kultūros atašė Saulius Pilinkus jau spėjo Lietuvoje apšilti kojas. Dvejus metus svečioje šalyje praleidęs vyras gimtinę išvydo naujomis akimis. „Anksčiau maniau, kad čia galėtų būti gerai. Dabar matau, kad yra gerai“, – džiaugėsi menotyrininkas, vienas „Užupio respublikos“ įkūrėjų ir uolus Vilniaus mylėtojas.

Ar dveji metai visiškai kitokio klimato ir kitokios politinės padėties šalyje pakeitė požiūrį į gimtąjį kraštą?

Dveji metai nėra daug, tačiau gyvendamas Izraelyje visiškai atitrūkau nuo čionykščių reikalų. Klimatas ir politinė situacija ten išties skiriasi. Bet nėra taip baisu, kaip kai kam atrodo: prie apsiginklavusių žmonių ir sprogimų pripranti per dvi dienas. O izraeliečiai ir lietuviai iš dalies panašūs. Visi gyvename šia diena. Tik mes tai darome iš kvailumo, o izraeliečiai dabartį vertina iš tikrųjų. Mums atrodo, kad rytojus tikrai išauš, o ten dėl to niekas nėra tikras. Izraelyje žmonės jaučiasi kaip kariuomenėje – juos lydi nuolatinė įtampa ir nerimas dėl rytojaus. Dėl to jie veikia, kuria, stato, augina – taip bando nuraminti įtampą. Tačiau iš tikro tereikia vieno smūgio, kad ilgamečiai darbai ar sukurti stebuklai išnyktų. Bet apie tai stengiamasi negalvoti.

Pilkas dangus ir lietuvių verkšlenimas nebeerzina?

Per tą pusmetį, kai esu grįžęs, dar nespėjau pajusti šaliai būdingos pilkumos, nes daug keliavau. Tik dabar pradedu ją matyti. Neabejoju, kad klimatas daro įtaką tautiečių būdui, elgesiui, mintims. O jei dar kokios viltys neišsipildo, tada jau visai šakės. Lietuvoje priimtiniausias būdas pabėgti nuo pilkumos yra alkoholis. Dėl to liūdna. Kita vertus, matau, kad čia gyvenančių žmonių požiūris ima keistis.

Mes įpratę galvoti apie tai, kas buvo, kas galėjo būti ir kas dar bus. Gilinamės į praeitį arba projektuojame ateitį. Džiaugiuosi, kad daugėja žmonių, gyvenančių dabartimi. Tai turbūt susiję su tuo, kad nemažas mūsų būrelis integravosi pasaulyje. Pamatėme, kad galime arba tupėti, verkti ir nieko nedaryti, arba – daryti. Žmonės ima suprasti, kad niekas nieko neturi išlaikyti, kad savimi rūpintis reikia patiems.

Ką dar pamatėte ar supratote grįžęs?

Grįžus keli dalykai, kuriuos žinojau ir anksčiau, bet kurių nenorėjau pripažinti, tapo visiškai aiškūs. Pirma – kad esame maži. Aišku, jaustis mažais mus įpratino ir istorinės aplinkybės, bet... Nemačiau nė vieno žydo, kuris sakytų, kad yra mažos tautos atstovas. Esame per daug įsikalę sau į galvas, kad mes maži. Antra – sužinojau, kad esame lygiaverčiai, o kai kuriose srityse net lyderiai. Mūsiškiai pasaulyje tikrai gali konkuruoti su kitais ir susikurti puikų gyvenimą. Be to, Lietuva man pasirodė linksmesnė, žmonių nuotaika geresnė. Ir kokia mūsų šalis žalia! Reikia džiaugtis, kad turime galimybę gerti vandenį iš čiaupo, laisvai eiti grybauti, uogauti, žvejoti. Mums tai savaime suprantami dalykai, bet taip yra ne visur.

Palyginti su Artimaisiais Rytais, esame labai švari šalis. Tačiau gal ir pas mus būtų daugiau šiukšlių, jei mūsų būtų daugiau ir būtume galingi vartotojai. Izraelyje žmonės, galima sakyti, rengia iškylas tarp šiukšlių.

Gyvendamas ir dirbdamas Izraelyje sutikote nemažai lietuvių. Kokie tai žmonės?

Didžioji jų dalis atvykę dar iki 1990-ųjų. Sužinojau, kad mūsų protėviai yra stipriai prisidėję prie Izraelio valstybės kūrimo.

Įdomu, kad šiandien lietuvių šioje šalyje gyvena daugiau nei žydų Lietuvoje. Ten net yra susiformavęs „litviš“ dialektas – kalba, kurią vartoja Izraelyje gyvenantys litvakai. Ne visi tarpusavyje kalba lietuviškai, daugiau tai daro buvę kauniečiai. Žemaičiai dažnai tarpusavyje šneka žemaitiškai, nes kitaip nemoka, o vilniečiai dažniau kalba hebrajų, anglų ar rusų kalbomis.

Prieš išvažiuodamas į Izraelį karaliavote sostinės rotušėje, buvote jos ceremonmeisteris. Kokios patirties suteikė ši veikla?

Kai Vilniaus miestas atsiėmė rotušės pastatą, tapau jo ceremonmeisteriu, turėjau atkurti rotušę kaip instituciją. Prieš tai dirbau Kultūros ministerijoje, bet niekada nemėgau būti tarnautoju, todėl priėmiau šį iššūkį. Didžiavausi, kad dirbu rotušėje. Tiesa, ceremonmeisteris nėra oficiali pareigybė, tai daugiau simboliškas pavadinimas. Tačiau būtent eidamas šias pareigas turėjau puikių galimybių savo idėjomis, mintimis, iniciatyvomis uždegti kitus žmones. Tai egoistiška, bet žmogiška. Beje, darbas ambasadoje taip pat leido tai daryti. Tačiau turiu prisipažinti, kad man neretai pritrūksta kantrybės visoms savo idėjoms realizuoti. Nemėgstu mechaninio darbo, įdomu man būna tik iki tam tikros ribos. Dėl šios priežasties šiandien vėl esu laisvas paukštis ir vėl generuoju naujas idėjas.

Turbūt tos idėjos vėl bus susijusios su Vilniumi? Kuo dar galite nustebinti? Esate vienas iš Užupio Respublikos įkūrėjų, ne vieno memorialinio biusto atsiradimo iniciatorius? Iš kur tokia meilė Vilniui?

Juk negalime pasirinkti, kur gimsime. Nors esu vilnietis, iki pat brandžios paauglystės Vilnius man tebuvo miestas, kuriame gyvenau, mokiausi, ir tiek. Esu atvykusių į Vilnių žmonių vaikas, todėl neturiu čia šaknų. Tėvai kilę iš Žemaitijos, kur gyvena mano seneliai ir kur leisdavau vaikystės vasaras. Todėl nieko keista, kad save labiau identifikavau su tais kraštais. Vilnius nebuvo mano miestas, tik vėliau jis tapo savu. Pradėjau atrasti vietų, kur jaučiausi gerai. Mane visada domino istorija, patiko skaityti.

Be to, nebuvau ypatingo talento menininkas ar geras sportininkas. O juk sporte, kaip, beje, ir mene, yra tik čempionai. Bronza, sidabras – nieko verti. Ieškojau sričių, kur galėčiau būti čempionas.

Manau, kad didžiumos žmonių siekis yra gyventi įdomiai. Tiesa, kiekvienas tai suprantame savaip. Dar studijuodamas Dailės institute su draugais dažnai užklysdavome į šalia esantį Užupį, kuriam būdinga ypatinga architektūros ir gamtos landšafto sintezė. Idėja įkurti „Užupio respubliką“ gimė kaip žaidimas, kupinas emocijų ir meilės Vilniui. Žinoma, ilgainiui vien smagumo ar idėjos nebeužtenka. Tampa svarbu, kas dominuos: idėjos, jausmas ar materija? Dabar jausmo likę mažiau, tačiau Užupis vis tiek klesti. Tiesiog man įdomesni kiti projektai.

Ką dabar veikiate, kaip gyvenate?

Gyvenu taip, kaip iš tikrųjų noriu. Džiaugiuosi, kad kol kas nesu tarnautojas. Galvoje sukasi daugybė įvairių idėjų. Man patinka spiegti, šaukti, kokie esame nuostabūs. Tai galima daryti įvairiais būdais: dailės plenerais, statant memorialinius objektus, kuriant dokumentinius filmus ir t. t. Man patinka kažką atkurti ar pastatyti. Lietuvoje yra daugybė dalykų, kuriuos verta ištraukti iš užmaršties.

Esate laimingas?

Suvokiu, kad tam tikrą gyvenimo kelią jau nuėjau. Tačiau esu labai laimingas žmogus. Laimės kūdikis, ne kitaip! Savo vaikams esu pasakęs, kad gyvenu taip gerai ir jaučiu tokį kaifą, kad nebijau numirti. Juk jei žinotum, kad gyventi liko savaitė, mėnuo ar metai, kaip gyventum, ką darytum? Manęs jau nebeerzina ir nebegąsdina daugybė dalykų. Kai suvoki, kad ne taip daug visko reikia, gyventi tampa gerokai paprasčiau ir geriau. Be to, kam kovoti su žiema? Ji vis tiek bus.

Trykštate pozityvumu. Ar tai jums ir yra didžiausia vertybė?

Kalbėdamas apie vertybes, būsiu labai banalus ir į klausimą atsakysiu kaip kokia merga – svarbiausia yra meilė. Meilė vaikams, Tėvynei, moteriai. Tai – pozityvi emocija. Juk tik mylint norisi ką nors daryti, kurti.