Lietuvoje vasaris – pati jo pradžia. Tačiau kiekviena diena, atimta iš trumpiausiojo metų mėnesio, artina mums šviesųjį laiką į žiemos nuosmukį ir pavasarį. Gal ir anksti pasiduoti tokioms mintims, tačiau atrodo, kad nuo tikrosios žiemos mes atpratome.

Diena tapo ilgesnė pusantros valandos, tą jau matome ir be perspėjimų. Jei nusišypso giedra diena, vakaras tampa labai šviesus, o ryto raudonis dangų nudažo, kai mes skubame į darbus, savaitgalį – kai ruošiamės į gamtą. Ryto valandos, kaip sako senas priežodis, yra auksinės, tad visada smagu jas išnaudoti prasmingai.

Didžiosios zylės jau gieda visur, pradeda cirpti mėlynosios. Pai gražiausia yra šiaurinės pilkosios zylės giesmelė – ne cirpimas ir ne skiemenavimas. Tiesa, ją girdi tik tie, kas turi lesyklą ir gyvena netoli miško. Pilkosios zylės į miestus, tarp mūrų skrenda nenoriai, nes čia – ne jų namai, ne jų aplinka.

Tačiau ar toks paukščių balsų pasikeitimas sako ką nors apie didžiuosius gamtos pokyčius, ar praneša apie pavasarį? Dar ne... Tai tik gera jų nuotaika, nes paukščiams jų gyvenimo ciklus diktuoja saulė ir dienos ilgis. Tapo šviesu, vadinasi – galima džiaugtis.

Kol kas gyvename žiemoje, tad neskubinkime laiko ir rūpinkimės jos teikiamais malonumais. Žinoma, ne tik malonumais. Slidinėjimas, čiuožimas, karuselė, sniego žmonių lipdymas, sako, yra skirta tik vaikams. Na, gal dar jaunimui. O kitiems...

Man truputį skaudu, kad visa tai labai greitai tapo pamiršta. Atrodo, kad naujausios technologijos iš mūsų atėmė ne tik visą laiką, bet iš aminties ištrynė gražiausias patirtis. Jų nemokame, nežinome patys, neperduodame savo anūkams. Aš galiu klysti, gal mūsų laidos klausytojai tą daro kasdien ir kiekvieną žiemą?

Sniego žmones ir jų lipdymą aš siūlyčiau vadinti mūsų žieminės kultūros paveldo dalimi. Kažin, ar nuo to kas pasikeis. Tačiau kol dar visą vasarį žiema mums iki valios siūlys medžiagų šiai kūrybai...

Barsukas, jeigu dar nepamiršote jo palinkėjimų Pusiaužiemio dieną, teigė, kad žiema netruks ilgai – buvo apniukę ir jis į savo guolį grįžęs atsigulė ant to paties šono.

Kai kalendorinei žiemai lieka tik pats trumpiausias mėnuo, kažko ypatingo iš jos tikėtis negalima. Šiemet vasaris bus labai permainingas, prie savo įprasto režimo pridėdamas dar dažnesnius atlydžius. Nors sniego kai kur yra visai neprastas klodas, bet jis purus, per pirmą tikrą žiemos atšilimą beregint supliukš, suguls į ploną žliugsintį sluoksnelį.

Tačiau neįšalusi ar atitirpstanti žemė tampa gyvybės žadintoja. Ją ne tik šernai be vargo varto savo šnipais. Pavasarį paviršiniame dirvos sluoksnyje labai daug gyvybės, ir tai nebūtinai yra vabzdžiai ar kiti bestuburiai. Tai augalai, brinkstančios jų sėklos, jau atgyjantys svogūnėliai, šakniagumbiai. Visa tai yra puikus maistas pas mus žiemojusiems paukščiams ir žvėrims.

Varniniai paukščiai visada garsėjo išradingumu, kai kas sako – „protu“. Išmanymas, aukšta šių paukščių psichika – ne jų pačių nuopelnas. Tačiau gyvendami prie žmogaus, varniniai paukščiai, beveik visos jų rūšys, turi lyg ir išskirtines sąlygas.

Vieni dideliame varninių paukščių tankume nemato nieko blogo, kiti siūlo imtis pačių drastiškiausių priemonių ir jų gausą reguliuoti šautuvu. Dvi varninių šeimos rūšys – pilkoji varna ir kovas – Lietuvoje yra medžiojamos, jų medžioklės sezonas truks iki kovo 1 dienos. Atrodo, kad juo pasinaudoja tik labai retas medžiotojas.

Taigi – medžiotojai... Žvejai... Apie žvejybą dabar kalbame tik galvodami – o kaip ten Kuršių marių ledas? Ar stintų vilioti išvažiavę mūsų artimieji saugūs, ar nerizikuoja? Stintmetis yra savotiška metų šventė, kuriai, pasirodo, laiko gamta skiria vis mažiau ir mažiau. Štai ir šiemet – buvo tikėtasi, kad iš karto po Kalėdų bus galima žygiuoti ledu, o ledas ant Kuršių marių susiformavo tik dabar. Tiesa, žvejai dėl to labai nesinervina, nes ir stintos ką tik pajudėjo. Žiema netruks ilgai, o 10 centimetrų ledas yra toks laikinas, kad nespėjus, pavėlavus, stintų gali tekti laukti iki kitos žiemos.

Lietuvos bankas išleido dvi monetas, kuriose vaizduojama stintų žvejyba viliojant. Toks stintų gaudymas būdingas tik Lietuvai, Kuršių marioms, jis yra nykstantis, tad monetų išleidimas tapo ženkliu indėliu į reto žvejybos būdo paviešinimą, pranešimą pasauliui. Žinoma, ir jo, kaip paveldo, išsaugojimui. Išleista proginė 10 eurų nominalo moneta, kurioje vaizduojama stintų žvejyba viliojant, bei pusantro euro moneta su tuo pačiu žvejybos pavaizdavimu. Proginės monetos tiražas – 3 000, pusantro euro vertės – 30 000.

Nors ir maža ta stinta, bet tai – lašišinių žuvų rūšis. Ji pailgos formos, suplota iš šonų, didžiaakė. Baltijoje gyvenančios ir per Kuršių marias į Nemuno žemupį neršti plaukiančios didstintės išauga iki 30 centimetrų ilgio ir sveria iki 75 gramų, nors paprastai sugaunamos 14–16 centimetrų ilgio ir 20–30 gramų žuvelės. Giliuose Lietuvos ežeruose gyvenančios ežerinės stintelės išvaizda panašios, tik užauga iki 6–10 centimetrų ir sveria 20–30 gramų. Ypatingas stintų bruožas – švelnus, bet gana stiprus kvapas – sakoma, kad jos kvepia agurkais. Manoma, kad šis kvapas žuviai davė vardą – vokiečiai ją vadino „stinktfisch“, taigi – smirdžuve. Tačiau lietuviai su tuo nesutinka. Jiems stintos kvepia...

Mums stintos kvepia ir labai skanios. Tačiau švedai jų nevalgo, apie jas nieko nežino ir kitos tautos. O kaip ten žvejojama, jas viliojant?

Kai į eketę pašaudavo tinklus, ten nuleidžiama eglinė 4–5 metrų ilgio lenta su gale pritvirtintu ąžuoliniu skersiniu. Iš vandens kyšo maždaug penktoji lentos dalis, o tada viskas ir prasideda. Ant kėdutės sėdintis žvejas mediniais plaktukais, kuršių vadintais „kliugėmis“, ar pagaliais ima belsti ritmą, pats sau pritardamas žodžiais: stintapūki, stintapūki... Tie žodžiai iškalti ir proginės monetos briaunoje. Pajutę nuo lentos plintrančius virpesius, stintos ima sukti ratus ir pakliūna į tinklus.

Tik kas tas pūkis? Pūkis – tai pūgžlys, marių žvejai jį taip vadina. Svarbu nepamiršti istorijos, juk viskas, ką sukaupėme, ką išsaugojome, turi būti perduota kitiems – visiems.