Iki gyvos galvos už akių Vilniaus apygardos teismo (VAT) nuteistas atsargos pulkininkas Česlavas Mlynikas pareiškė, jog jam dėl tokio nuosprendžio nei šalta, nei šilta ir tai jam netrukdo laisvai važinėti po Europą.

Trys nuteisti

VAT, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl Medininkų pasienio posto pareigūnų nužudymo, Česlavą Mlyniką, Andrejų Laktionovą ir Aleksandrą Ryžovą pripažino kaltais dėl nusikaltimo žmoniškumui ir paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, jas atliekant kalėjime.

Iš nuteistųjų priteista solidariai atlyginti turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei – 653 850 eurų – ir neturtinę žalą nukentėjusiesiems – žuvusių pareigūnų artimiems giminaičiams. Pagal kiekvieną ieškinį – po 100 000 eurų.

Padaryta išvada, kad nuteistieji šioje byloje įvykdė tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, o būtent Medininkų muitinės poste nužudė 7 pareigūnus ir pasikėsino nužudyti dar vieną pareigūną, vykdydami ir remdami SSRS valstybės ir OMON organizacijos politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudyti, sunkiai sutrikdyti jų sveikatą.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad SSRS VRM Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) vadas Č. Mlynikas 1991-ųjų liepos 30 dieną į Vilniaus OMON-o bazę atsivežė geriausiai parengtus Rygos omonininkus, iš kurių atrinko „Delta-2“ grupę. Jos nariai, vykdydami Č. Mlyniko įsakymą, liepos 31-sios naktį, 2 valandos 48 minutės, prie 42-osios divizijos štabo pastato susprogdino sprogmenį, o „Delta-1“ grupės milicininkai A. Laktionovas, A. Ryžovas, Konstantinas Michailovas (ankstesnė pavardė K. Nikulinas), vykdydami Č. Mlyniko įsakymą, apie 5-tą valandą Medininkų muitinės poste, iššovę ne mažiau 16 šūvių, nužudė šiame poste dirbusius pareigūnus.

1991 metų liepos 31-ąją Lietuvą apskriejo kraupi žinia: naktį prie sienos su Baltarusija, Medininkų pasienio kontrolės poste, šaltakraujiškai nužudyti 6 pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Laikrodis ant A. Kazlausko rankos buvo sustojęs ties 3 val. 40 min. Septintas pareigūnas – Ričardas Rabavičius – nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Šernas buvo sunkiai sužeistas savo vestuvių su Rasa išvakarėse. Vestuvės, nors ir pavėlavusios 699 dienas, vis dėlto įvyko. Na, o iki tol T. Šernas buvo ne tik intensyviai gydomas, bet ir saugomas – baimintąsi, kad kraupaus nusikaltimo vykdytojai jo nenužudytų kaip liudininko.

Pakeisti kaltinimai

Pirmiausia šioje byloje kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas K. Michailovas. Jau aštuonerius metus Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime laikomas K. Michailovas save laiko nekaltu ir nuosprendį skundžia. Lietuvos Apeliacinis teismas jo skundą jau atmetė.

Latvijos pilietį K. Michailovą Lietuvos pareigūnai sulaikė 2007 metų lapkritį ir pargabeno į Lietuvą. Tuo metu jis jau buvo įgijęs ir Rusijos pilietybę. Tada K. Michailovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dalyvavus nužudant 7 Lietuvos pareigūnus ir pasikėsinant nužudyti dar vieną. Jam nuosprendis – kalėjimas iki gyvos galvos – buvo paskelbtas 2011-ųjų pavasarį.

Kiti įtariamieji – taip pat buvusieji OMON-o milicininkai Andrejus Laktionovas bei Aleksandras Ryžovas ir šio būrio vadas Česlavas Mlynikas – pasislėpė Rusijoje ir Lietuvos pareigūnams buvo nepasiekiami. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas ir byla 2013 metais gruodį buvo perduota VAT. Iš pradžių šie įtariamieji buvo kaltinami tyčiniu Lietuvos pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, nužudymu, tačiau bylą perduodant teismui kaltinimai buvo pakeisti ir vyrai buvo teisiami pagal Baudžiamojo kodekso 100-ąjį straipsnį – dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, kuris priskiriamas nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams.

Visuotinai pripažinti bendrieji teisės principai neabejotinai priskiria civilių gyventojų nužudymą nežmoniškoms veikoms pagal tarptautinę teisę. Teismas nustatė, kad nužudyti pareigūnai pagal tarptautinėje teisėje vartojamas sąvokas buvo civiliai (t. y. ir muitinė, ir policija buvo institucijos, nesusijusios su ginkluotosiomis pajėgomis). Poste 1991 metų liepos 31 dieną dirbę pareigūnai buvo užpulti netikėtai staiga pasirodžiusių ginkluotų užpuolikų, su kuriais nė vienas iš pareigūnų nekonfliktavo, jų neprovokavo ir jiems jokiais būdais ir priemonėmis nesipriešino.

Iš byloje esančių ir nuosprendyje išsamiai aptartų dokumentų matyti, kad po Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybių atkūrimo SSRS, siekdama destabilizuoti padėtį, tęsti okupaciją ir grąžinti šias valstybes į savo sudėtį, ėmėsi bauginimo ir teroro politikos. Nuo 1991 metų pradžios Lietuvoje buvo vykdoma atvira karinė agresija, kuria siekta išprovokuoti ginkluotą konfliktą, neramumus. Sėkmingos provokacijos atveju tai būtų tapę priežastimi nuversti atsikūrusių valstybių valdžią, panaudojant karines pajėgas įvesti SSRS prezidentinį valdymą ir taip tęsti okupaciją. Didelio masto ir sistemingos represijos prieš gyventojus buvo dalis oficialios tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos, siekiant išsaugoti SSRS vientisumą.

Medininkų žudynių metu Rygos omonininkai veikė kaip SSRS valdžios atstovai, palaikė ir įgyvendino SSRS persekiojimo politiką.

Apdovanotas ordinu

Vos tik VAT paskelbė nuosprendį vienas iš nuteistųjų trijulės – Č. Mlynikas – davė interviu portalui „Fontanka.ru“, kuriame tyčiojasi iš Lietuvos pareigūnų ir mūsų nepriklausomybės.

Pasirodo, kad palikęs Rygą Č. Mlynikas buvo laukiamas Rusijoje ir dar dalyvavo ne viename kare. Pasak Č. Mlyniko, jis buvęs Čečėnijoje ir asmeniškai pažinojęs pirmąjį Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą ir teroristą Šamilį Basajevą. 1992–1993 metais per gruzinų-abchazų konfliktą Č. Mlynikas kovėsi Abchazijos pusėje, taip pat kariavo Azerbaidžane, Jugoslavijoje. Vėliau buvo laikraščio „Rusijos atgimimas“ korespondentu, kartu su kitais omonininkais persikraustė į Sankt Peterburgą ir saugojo vieno rajono administracijos vadovą Viačeslavą Kozyrickį. Kai šis, prisigrobęs turtų, pabėgo į JAV, Č. Mlyniko prireikė dabartiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Atsargos pulkininkas apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu, medaliu „Už narsą“. Kaip pats sakė „į mane ne kartą kėsinosi, tačiau „po šešioliktojo pasikėsinimo nustojau juos skaičiuoti“.

Beje, Č. Mlynikas, kaip ir kiti omonininkai, Rusijoje buvo minimi įvairiose skandalingose istorijose. Jie buvo įtariami deputatės Galinos Starovoitovos nužudymu 1998 metais. Kaip rašė „Komersantas“, Rygos omonininkai deputatės nekentė, nes iš Rygos persikraustę į Sankt Peterburgą norėjo įsidarbinti vidaus reikalų sistemoje, tačiau G. Starovoitova dėjo visas pastangas, kad taip neįvyktų ir savo pasiekė. Deputatės padėjėjas Ruslanas Linkovas prisiminė, kad nušovus deputatę prie jo priėjo žmogus panašus į Č. Mlyniką ir pasakė: „Tavęs dar nenušovė? Nušausim“.

Vienu metu Č. Mlyniką buvo sulaikę už ginklo nešiojimą, tačiau greitai jo prireikė karštuosiuose taškuose, kur jis užsitarnavo pulkininko laipsnį.

Atlieka bausmę

O jo pavaldinys, dabar Vilniuje irgi kalėti iki gyvos galvos nuteistas, Aleksandras Ryžovas 2005 metais subūrė panašių į save gaują ir plėšė verslininkus, grobė ir žudė. Tokia veikla nepatiko Rusijos valdžiai, tad 2008 metais gauja buvo sulaikyta. Gaujos nariai pripažinti kaltais 2005 metų rugpjūtį pagrobę automobilį su vairuotoju ir panaudoję mašiną užgrobiant inkasatorių automobilį su 33 mln. rublių. Du inkasatoriai per užpuolimą buvo sužeisti. 2006 metų kovą nusikaltėliai vėl užpuolė automobilį, bet vietoj didelės sumos jie terado rankinę su pietumis.

Ryžovas su bendrais taip pat buvo pagrobę sutuoktinių porą, reikalaudami 1 mln. dolerių išpirkos. Pinigų gauti jie mėgino melagingai pranešę apie buitinės technikos iš vilkiko vagystę. Vienas gaujos narys pripažintas kaltu nušovęs kitos grupuotės atstovą. Už šiuos nusikaltimus A. Ryžovas buvo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo. Jo padėjėjui, irgi buvusiam Rygos omonininkui Andrejui Novožilovui teismas skyrė 14 metų nelaisvės. Kartu su jais buvo nuteisti ir vadinamosios Ryžovo gaujos nariai. Jiems skirta nuo puspenktų metų lygtinai iki 14 metų realaus laisvės atėmimo. Tas nuosprendis buvo priimtas 2011 metais, tad A. Ryžovas šiuo metu turėtų atlikinėti bausmę, kuriame nors Rusijos kalėjime. O, galbūt, Rusijos valdžiai prireikė jo paslaugų kokiame nors karštame taške, nes, kaip pamatysite iš Č. Mlyniko interviu, tokie žmonės kaip jis šaliai labai reikalingi.

Padeda antpečiai

Dabar sugrįžkime prie interviu su Č. Mlyniku. Korespondento paklaustas, kaip jaučiasi nuteistas kalėti iki gyvos galvos, Č. Mlynikas sakė, kad dėl to ant nieko nepyksta ir gyvenimo savižudybe tikrai nebaigs. Č. Mlynikas pripažino, kad per gyvenimą prikrėtė daug eibių, tačiau kariniu nusikaltėliu savęs nelaiko. „Kareivio pareiga – tarnauti tėvynei, – sakė buvęs omonininkas. – Aš priesaikos niekada nesulaužiau. Rusija tapo Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, aš Rusijai ir tarnavau. Ir dabar aš labai reikalingas Rusijai, ji manęs neužmiršo ir aš didžiuojuosi, kad dar galiu jai tarnauti. Nors pagal tautybę esu lenkas, tačiau esu provoslavas“.

Korespondentas klausė, ar Č. Mlynikui netrukdo tai, kad jis buvo ieškomas, o dabar nuteistas kalėti, keliauti po pasaulį, po Europą? „Kaip skraidžiau, taip ir skraidau, – sakė atsargos pulkininkas. – Tai, kad esu ieškomas, man niekada netrukdė. Ir po Europą važinėju. Štai neseniai irgi buvau viename Europos mieste. Kai lėktuvas nusileido, manęs paprašė truputį palaukti. Visi keleiviai buvo nuvežti autobusu, o manęs atvažiavo specialus transportas ir aš lydimas apsaugos nuvažiavau ten, kur man reikėjo. Egzistuoja brolybė tarp žmonių su antpečiais, nerašytos taisyklės tarp tarnybų. Antpečiai – tai kaip garbės simbolis. Mane jie visą laiką saugojo ir saugos nežiūrint į tautybę. Ne kariškiui tai sunku suprasti. Mes esame kaip uždaras klubas, į kurį neleidžia pašalinių. Nežinau, ar taip būtų, jei nuvažiuočiau į Lietuvą. Dabar ten beveik su niekuo nebendrauju. Lietuva gyvena savo kompleksuotame pasaulyje, vaidindama, kad yra valstybė, nors ištikrųjų visą Pabaltįjį net rajonu būtų sunku pavadinti. Štai jums vaizdelis. Buvo Latvijoje toks vienas viršininkas, kurio aš nekenčiau. Aš jam nusiunčiau siuntinį ir pasirašiau. Ir ką jūs manot? Po savaitės jį atleido iš pareigų“.

Savi šaudė savus

Kaip ir galima tikėtis, Č. Mlynikas neprisipažista, kad dalyvavo sušaudant muitininkus ir policininkus. Jis sako, kad ir jis, ir jo kovotojai turi alibi, nes tą naktį SSRS Generalinė prokuratūra tikrino jų kovinį pasirengimą ir jie visi buvo bazėje. Atsakydamas į klausimą, kas gi atsitiko Medininkuose, Č. Mlynikas sako: „Aš turiu dvi versijas. Pagal vieną tuo metu Michailas Gorbačiovas paskelbė Pabaltįjį zona be atominio ginklo. O ten buvo visko. Kai mašinos su tokiu kroviniu išvažinėjo iš Lietuvos, muitininkai galėjo įkišti nosis ten, kur nederėjo ir galėjo nukentėti. Pagal kitą versiją – muitininkai ir policininkai buvo paaukoti tuometinės Lietuvos valdžios. 1991 metų liepos 29 dieną su vizitu į SSRS buvo atvykęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis, tai dėl to Lietuvai labai reikėjo provokacijos, konflikto, reikėjo lavonų. O mus į tą baudžiamąją bylą įrašė labai grubiai. Mano žiniomis, buvo ruošiama provokacija prieš mane. Mane norėjo areštuoti, todėl Vilniaus OMON-e buvo paruoštas perversmas“.

„O jūs nebijote, kad Rusija vieną kartą ims ir išduos jus Lietuvai?“ – paklausė korespondentas. „Prie Putino? – klausimu į klausimą atsakė būsimasis Lukiškių kalinys. – Prie Putino mūsų tikrai neišduos. O kas bus vėliau, ką gali žinoti – kam spėlioti. Tačiau galvoju, kad to, kas buvo 90-aisiais, jau nebus. Tuomet iš manęs buvo atėmę Rusijos pilietybę ir išvežti norėjo. Kova vyko aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – tokia, kad net sunku įsivaizduoti. Tačiau mūsų neišvežė“.

Beje, baigdamas pokalbį Č. Mlynikas atskleidė, kad Rygos OMON-as buvo sukomplektuotas iš KGB ir GRU pareigūnų. Buvo ir desantininkai. Tai buvo stiprus padalinys, galintis įvykdyti bet kokią užduotį.

Petras KURMELIS