2015-ieji Rusijos ekonomikai nebuvo sėkmingi. Apie politinius tų metų Rusijos pasirinkimus ir nesėkmes geopolitika.lt jau rašė, o tinklalapis ej.ru atspausdino įdomų straipsnį apie ekonomines Rusijos problemas pasauliniame kontekste. Pateikiame šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.

Kremliaus bandymai naudoti savo šalies ūkį kaip priemonę pasaulinėje kovoje – viena iš 2015-ųjų keistenybių. Tų metų, kai pagal ekonomikos ir prekybos apimtį mūsų šalis iš didžiųjų nusirito į vidutiniokes.

Kaip į Rusiją atsigręš ekonominis karas su visu pasauliu?

Greta vadinamojo paskutinio karaliaus argumento, t. y. fizinės prievartos, mūsų valdžia su vis didėjančiu užmoju ir entuziazmu užsienio politikoje naudoja priešpaskutinį argumentą – ekonominį. Dujų šantažo priepuoliai, prekybiniai boikotai ir kartu beviltiškos pastangos nusipirkti kieno nors draugystę, už ją mokant ūkiniu bendradarbiavimu, tapo kasdienybe 2014 m., vis daugiau buvo praktikuojama 2015 m. ir jau anonsuojama 2016-iesiems.

Kai savo ekonomika naudojama kaip vėzdas siekiant ką nors išmušti iš svetimų, tai visada yra blogai vėzdui. Apie vidinę šių priemonių žalą pasakyta pakankamai, ji aiški ir be žodžių.

Dabar kalbama apie kitką. Ar iš viso verta mūsų valstybės ūkinį potencialą, tuo labiau esantį dabartinėje padėtyje, pasitelkti tam, kad, nenaudodami ginkluotos jėgos, ką nors rimtai išgąsdintume arba kam nors ką rimtesnio padiktuotume?

Štai kaip mūsų ekonomikos parametrai atrodo pasauliniame fone. Patikslinsiu, kad šie parametrai pateikiami ne pagal perkamosios galios paritetą, kuris yra patogus mūsų ūkinei veiklai vertinti ir todėl patinka viršininkams, o vien tik doleriais pagal realų keitimo kursą. Juk užsienis turi reikalą ne su sąlyginiu potencialu, o su tuo, kurį nustato rinkos sąlygos.

Taigi, 2013 m. Rusijos BVP (paskaičiuotas, kartoju, doleriais pagal to meto kursą) pasiekė savo posovietinės istorijos maksimumą ir sudarė 2,1 trilijono JAV dolerių. Esant minimumui, 1999 m., jis buvo nukritęs iki 200 milijardų JAV dolerių. Ir nors sėkmė buvo pasiekta daugiausia dėl naftos pabrangimo ir iš to kylančio rublio pervertinimo, ji vis vien įspūdinga. Rusija pagal ekonomikos apimtį tada užėmė aštuntą vietą pasaulyje (po JAV, Kinijos, Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Brazilijos) ir demonstravo nors ne gigantišką, kaip JAV ar Kinijos, bet vis dėlto įspūdingą potencialą – 2,7 proc. pasaulinio BVP.

2014 m. Rusijos BVP sumažėjo iki 1,9 trln. JAV dolerių (naftos kaina ir rublio vertė jau buvo pradėjusios mažėti), bet vietą pirmųjų pasaulio ekonomikų dešimtuke mūsų valstybė vis dar išlaikė, nors ją aplenkė Italija ir Indija.

2015 m. Rusijos BVP krito jau iki 1,2 trln. JAV dolerių – teko praleisti į priekį Kanadą, Korėją, Ispaniją, Australiją ir galbūt Meksiką.

O 2016 m. Rusijos BVP, esant palankioms aplinkybėms (jeigu vidutinis metinis dolerio kursas bus maždaug toks, koks yra dabar), sumažės iki 1,1 trln. JAV dolerių. Tačiau jei vidutinė dolerio vertė viršys 80 rublių, BVP gali būti apie 0,9 trln. JAV dolerių. Tai jau dabar yra mažiau nei 1,5 proc. pasaulinio BVP, vadinasi, nusirista net ne į 2007-ųjų (1,2 trln. JAV dolerių), o greičiau į 2006-ųjų (1 trln. JAV dolerių) lygį. Juk tada doleris buvo brangesnis nei šiandien.

Nors vaizdas atrodo daug geresnis nei po nemokumo paskelbimo 1999-aisiais, pagal apimtį dabartinė Rusijos ekonomika nusileidžia amerikietiškai penkiolika kartų, Kinijos – dešimt kartų, Japonijos – trigubai, o ateityje proporcijos gali tapti dar nepalankesnės.

Tarp kitko, tai buvo įžanga. Valstybės svarba pasaulio ekonomikoje nustatoma ne tiesiog pagal BVP dydį, kuris vaidina daugiau psichologinį vaidmenį, o vadovaujantis kitais, nors ir susietais su BVP, parametrais – eksporto ir importo apimtimi, vaidmeniu pasaulinėse pridėtinės vertės grandinėse, svoriu tarptautinėje finansų sistemoje.

Tarptautinių finansų sferoje mūsų šalis niekada nebuvo stipri žaidėja, o pridėtinės vertės grandinėse jos reikšmė iš viso nedidelė. Praktiškai tik eksportą ir importą mūsų režimas gali naudoti ir naudoja kaip ekonominį ginklą. Uždarydama Rusijos rinką užsienio prekėms, valdžia visai rimtai tikisi priversti priešininkus (JAV, Europą, Ukrainą, Turkiją) pakeisti savo politiką arba bent nubausti juos, pridarydama jiems daug žalos. To paties tikisi iš jų pasiekti netiekdama jiems energijos šaltinių arba bent grasindama netiekti. O pažadus dosniai tiekti dujas ir naftą traktuoja kaip būdą prisijaukinti galingus sąjungininkus – tokius kaip Kinija, o iki santykių nutraukimo lapkričio mėnesį – tą pačią Turkiją.

Dabar pažvelkime į realią padėtį.

Gėrybių kupinais 2013-aisiais Rusijos prekybos apimtis siekė 865 mlrd. JAV dolerių (2,4 proc. pasaulinės); eksportas sudarė 531 mlrd. JAV dolerių (3 proc. pasaulinio), o importas – 334 mlrd. JAV dolerių (1,9 proc. pasaulinio). Pasaulinė šių rodiklių reikšmė net ir tada buvo gana nedidelė. Pagal prekių importą mūsų šalis buvo apie antro dešimtuko vidurį, maždaug Ispanijos lygyje. Užtai pagal eksportą – pirmojo dešimtuko pabaigoje, beveik Didžiosios Britanijos lygyje.

2015-aisiais dėl energijos išteklių kainų kritimo Rusijos prekių apyvarta sumažėjo iki 500 su trupučiu milijardų (ne daugiau kaip 1,5 proc. pasaulinės). Tai 2006 metų lygis. Be to, pagal eksporto vertę (daugiau nei 300 mlrd. JAV dolerių; 1,8 proc. pasaulinės) mūsų šalis nusirito į antro dešimtuko galą ir maždaug susilygino su tokiomis ekonomikomis kaip Indijos, Meksikos ir Taivano. O pagal importą (mažiau kaip 200 mlrd. JAV dolerių; 1,1 proc. pasaulinio) nukeliavo kažkur į trečio dešimtuko vidurį, susilygindama su Lenkija, Tailandu ir Malaizija.

Tik visiškai praradus realybės jausmą galima buvo įsivaizduoti, kad, disponuojant viena devyniasdešimtąja pasaulinio importo rinkos dalimi ir viena šešiasdešimtąja – eksporto rinkos, gali atsirasti šansas išgąsdinti ar, tuo labiau, nubausti išorinį pasaulį savo ekonomikos uždarymu.

Tai nepavyko net su Ukraina – ūkine prasme anaiptol ne stipria valstybe. Vakarai atsivėrė prekybai su ja ir buvusios jos priklausomybės nuo ekonominių ryšių su Rusija jau beveik nebeliko.

Ir tuo labiau nereikia tikėtis sėkmės, kai turima reikalų su pasaulinės prekybos grandais. Mūsų valstybė nepatenka net į pirmąjį jos lyderių – Kinijos, JAV, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos, Korėjos – partnerių penketuką.

Tik mūsų šaliai prekyba su Kinija yra pačios didžiausios apimties. O Kinijai su jos beveik keturių trilijonų JAV dolerių prekybos apimtimi prekybinių ryšių prasme Rusija yra mažiau svarbi ne tik už JAV, Japoniją ar Korėją, bet ir už Vokietiją ar Australiją. Iš to, be viso kito, seka, kad net jei dujotiekis „Sibiro galia“ bus nutiestas ir pradės veikti, tai Kinijos nepadarys Rusijos sąjungininke ar užtarėja. Pernelyg kuklūs galimo bendradarbiavimo mastai.

Vokietijai, antrai pagal svarbą Rusijos prekybinei partnerei, svarbesnė yra prekyba su Prancūzija, Olandija, Kinija, Italija, Brazilija ir net Lenkija, kuri pralenkia mūsų šalį ir pagal Vokietijos importą, ir pagal eksportą.

Ir apskritai – nė vienai iš dvidešimties didžiųjų pasaulio ekonomikų Rusija nėra prekybos partnerė Nr. 1. Tik vienos jų importas iš Rusijos dar neseniai konkuravo dėl pirmos vietos su Vokietija ir Kinija: mūsų šalis, kaip ir šios dvi, tiekė maždaug 10 proc. prekių, įvežamų į Turkiją. Tačiau dabar ir tai – jau praeitis. Ir net susiklosčius pačiai nepalankiausiai Turkijos (aišku, ir Rusijos) ekonomikai situacijai ir staigiai nutraukus dujų tiekimą iš Rusijos, surasti jų tiekėją bus galima gana greitai. Pasaulinėje energijos resursų tiekimo rinkoje pardavėjo diktato epocha tęsiasi tik mūsų vadovybės vaizduotėje.

Jeigu yra koks nors politikos baras, kuriame Kremlių jau ištiko visiška nesėkmė, tai 2014–2015 metų ekonominis karas su išoriniu pasauliu. Šiame fronte pralaimėti visi mūšiai. Disponuojant maždaug Meksikos apimties ekonomika tikėtis kito rezultato nebuvo galima. Tačiau iš to nepasimokyta. Iškamuotos Rusijos ekonomikos vėzdu ir vėl vis bandoma mušti tuos, kurie yra stipresni.