Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rudenį pasiraitokime rankoves

Darbų, kuriuos dar reikia nudirbti prieš žiemą, kad sodas ne tik džiugintų akį, bet ir gerai derėtų, iš tiesų gausu.

Sodinimas

Rudenį visžalius augalus galima sodinti nuo rugpjūčio vidurio iki pat spalio, o vasaržalius – visą spalį, neretai ir pusę lapkričio. Yra kelios bendros sodinimo taisyklės. Lapuočius, iškastus iš dirvos (ne iš vazonų), sodiname, kai jie jau be lapų (rudenį, paprastai spalio mėn.) arba dar be lapų (pavasarį, paprastai balandžio mėn.), o visžalius (kurie žiemai nemeta lapų ar spyglių) – arčiau vasaros, t. y. rudenį anksčiau (rugpjūčio pabaiga–rugsėjis), pavasarį vėliau (gegužė). Iš vazonų galima sodinti bet kada, išskyrus žiemą (žemė įšalusi!) ir intensyviausio augimo laikotarpiu (gegužės antra pusė–birželis), nes tada šaknų pažeidimai arba drėgmės trūkumas labai neigiamai atsiliepia. Pavasarį sodiname lepesnius augalus, rudenį – atsparesnius. Jauni augalai jautresni šalčiui, todėl rudenį pasodinti dažniau apšąla.

Obelis, kriaušes, daugumą uogakrūmių geriausiai sodinti rudenį, o slyvas, vyšnias, abrikosus, persikus, vynmedžius – pavasarį.

Asociatyvi nuotr.

Laistymas

Rudenį reikia laistyti tik ilgai trunkančių sausrų metu, nes medeliai drėgnoje dirvoje vėliau ruošiasi žiemai ir labiau nukenčia nuo šalčio. Visžalius augalus, jei dirva sausoka, prieš užšąlant būtina gausiai palieti, nes jų lapai ar spygliai nuolat garina vandenį. Jei ilgokai nelijo – gausiai palaistyti prieš užšąlant. Erikiniai augalai (rododendrai, bereinučiai, bruknuolės, erikos, šilauogės) sunkiai ištveria sausras net ir rudenį. Dauguma šių augalų žiemai nemeta lapų ir vandenį garina visą laiką, kol nespaudžia šaltis, tad juos gali tekti laistyti iki pat žiemos. Panašiai reikėtų prižiūrėti ir spygliuočius. Lapus metantiems augalams daugiausia vandens reikia pavasarį ir vasarą, o rudenį jie greičiau pasiruošia žiemai, jei dirva nelabai drėgna, tad nuo vasaros pabaigos laistykime tik ilgai trunkančių sausrų metu.

Dengimas

Jaunus vaismedžius ir vaiskrūmius, ypač lepesnių veislių, taip pat šalčiui jautrius dekoratyvinius augalus prieš žiemą reikėtų aprišti kartonu, storu popieriumi, eglišakėmis, šiaudais, prieš tai suglaudus jų šakas, o žemesnius augalus – pridengti minėtomis medžiagomis. Jaunus vaismedžius galima aprišti eglišakėmis, nendrėmis ar popieriumi apsaugai nuo kiškių.

Jokių augalų nepatartina storai uždengti, kol temperatūra teigiama, nes jie pradės šusti ir sirgti. Apskritai dengiami tie augalai, kuriems mūsų klimatas pernelyg atšiaurus. Paprastai apšąla tie augalai, kurie ilgai auga ir žydi, vėlai numeta lapus. Jauni augalai jautresni už subrendusius, pavėsyje augantys – už saulėtų vietų „gyventojus“, o per daug lepinti (gausiai tręšti ir laistyti) – už prastesnėmis sąlygomis augusius.

Nelabai atsparius žiemai ir neseniai pasodintus augalus rudenį reikėtų mulčiuoti: šaknų zonoje užpilti sausų durpių, smulkintos medžio žievės, komposto ar sausų švarių medžių (ne vaismedžių!) lapų mulčiu. Tiktų ir šiaudai, bet juose gali įsiveisti pelinių graužikų. Prasidėjus šalčiams, reikėtų apdėti mulčiu ir apie kamieną. Sluoksnis gali būti iki 30 cm storio. Pavasarį mulčias nuimamas ar prasklaidomas, kad nesiektų kamieno ir nebūtų storesnis negu 10 cm.

Vijokliniai augalai

Raganės, kraunančios žiedus ant tų metų ūglių, rudenį nupjaunamos iki 20 cm ilgio, apkaupiamos, pridengiamos. Tos, kurių žydi antramečiai stiebai, tik praretinamos, paguldomos ir pridengiamos.

Laipiojančios rožės dar esant teigiamai temperatūrai nuimamos nuo atramų, paguldomos ant eglišakių pakloto, o prasidėjus šalčiams – apdengiamos. Vėlyvą rudenį atjauninami seni vijokliniai sausmedžiai: išpjaunama dalis seniausių stiebų. Prieš šalčius galima smarkiai patrumpinti vis dar žaliuojančius nesumedėjusius jaunus ūglius, nes jie vis vien nušals.

Genėjimas

Vaismedžiai paprastai genimi ankstyvą pavasarį ir vasarą. Rudenį, nuėmus derlių, taip pat galima genėti – išpjaunamos silpnos, džiūstančios, per tankios šakos, retinami ir trumpinami ūgliai. Rudenį išpjaunami seniausi, menkai derantys serbentų stiebai, atiderėję aviečių stiebai, per tankūs ūgliai. Didesnius pjūvius naudinga užtepti sodo tepalu ar aliejiniais dažais, įmaišius į juos fungicido. Specialūs sodo tepalai ne tik saugo nuo ligų, bet ir padeda gydyti vėžines vaismedžių žaizdas. Nereikalingus ūglius ir atžalas reikėtų šalinti tada, kai jie ima augti – pavasarį ir vasarą, bet jei jau liko iki rudens, geriau išpjauti juos rudenį, negu palikti iki pavasario.

Asociatyvi nuotr.

Baltinimas

Baltinimas pavasarį nelabai naudingas. Jei jau baltiname, reikėtų tai daryti vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje. Pirmiausia metaliniu šepečiu nugramdomos žievės atplaišos, kerpės, samanos, o su jomis ir žiemoti susiruošę kenkėjai bei ligų sukėlėjai. Šias nuogramdas geriausiai sudeginti. Baltinimo mišinyje yra fungicidų, todėl jis apsaugo nuo grybinių ligų. Svarbu ir tai, kad nubaltinti vaismedžių kamienai mažiau įkaista saulėje, todėl nesupleišėja nuo dienos ir nakties temperatūros svyravimų. Juk žievėje atsiradę įplyšimai ir žaizdos tampa vartais įvairių ligų sukėlėjams, taigi, saugodami nuo plyšimų, kartu medį saugome nuo įvairių ligų. Senesni, stora žieve medžiai lengviau ištveria pavasario paros temperatūros kaitą negu jauni, bet baltinimas naudingas ir jiems.

Kenkėjai

Augalų ligos ir kenkėjai aktyviausi pavasarį ir vasarą, tada labiausiai ir tenka su jais kovoti. Nuėmus derlių, vaismedžius, vaiskrūmius ir žemę po jais naudinga nupurkšti 7 proc. karbamido tirpalu ar kitais fungicidais bei insekticidais, tai padės apsisaugoti nuo ligų ir kenkėjų ateinančiais metais. Jei dar ir sukasime dirvą, kitąmet sodas bus kur kas sveikesnis.

Graži veja

Mūsų jau nestebina, kad iki Kalėdų nesulaukiame nei šalčio, nei sniego, tad neretais metais pievelės smagiai žaliuoja ir auga iki kalendorinio viduržiemio. Taigi vejos šienavimas – ne tik vasaros, bet ir vėlyvo rudens rūpestis. Palikta žiemoti aukšta žolė sukrinta, joje veisiasi grybinės ligos, ir pavasarį vaizdas visai nebedžiugina... Kad veja būtų vešlesnė, rudenį galima ją ir patręšti, tik reikėtų rinktis specialias kompleksines trąšas be chloro, bet su sieros junginiais. Piktžolėtos ar supuolusioje, suslėgtoje dirvoje augančios vejos priežiūra pavasarį bus lengvesnė, jei jau rudenį naikinsime piktžoles, o dirvą aeruosime.

 

Petras Klimas

Rekomenduojami video