Vilkaviškio rajone Pūstapėdžių kaime ūkininkaujantis Arvydas Šlivinskas – ne tik didžiausias šio rajono pieno gamintojas, bet ir aktyvus politinis bei visuomeninis veikėjas, iš aplinkinių išsiskiriantis ir unikaliais pomėgiais. 100 karvių laikantis žemdirbys ketina trauktis iš pieno sektoriaus ir auginti mėsinius galvijus.

Į ūkininkus neatsižvelgia

„Esu didžiausias karvių augintojas Vilkaviškio rajone, tačiau gana mažas Lietuvos mastu“, – taip save juokais apibūdina A.Šlivinskas.

Jis su nostalgija prisimena laikus, kai maždaug prieš dešimtmetį už litrą pieno gaudavo vieną litą ir keturiolika centų. Šiuo metu ūkininkas už tą patį kiekį pieno gauna maždaug 24 euro centus, tačiau baiminasi, kad sausį kainos dar labiau kris. Labiausiai Arvydas piktinasi, kad ūkininkų sąskaita lobsta perdirbėjai ir prekybininkai.

„Yra apskaičiuota, kad ūkininkams kainą už litrą pieno sumažinus vienu centu šalies perdirbėjai sutaupo maždaug 14 milijonų eurų. Lietuvoje yra penki perdirbėjai, tad jeigu, tarkime, per metus ūkininkui jie numuša kainą penkiais centais, kiekvienas iš jų gauna po 14 milijonų eurų papildomų pajamų. Kai man neseniai trimis centais buvo sumažinta kaina, per mėnesį netekau beveik 4 tūkstančių eurų. Valstybė mokesčius didina, viskas brangsta, tad siekdamas išlaikyti savo darbuotojus atlyginimus jiems taip pat turiu kelti. Jie manęs nesuprastų, jei pasakyčiau, kad algas gali tekti sumažinti. Blogiausia, kad visi mumis naudojasi. Visi žino, kad ūkininkai yra investavę didžiules sumas į pieno ūkius, todėl tikrai neemigruos ir kantriai dirbs toliau. Pasigendu ir aiškios mūsų šalies valdžios pozicijos: mes pirmi Europos Sąjungoje pajuntame kainų kritimą ir paskutiniai – kilimą“, – apgailestavo pašnekovas.

A.Šlivinskas dalyvavo rengiant neseniai pristatytą pieno sektoriaus plėtros strategiją, tačiau liko nusivylęs kai kurių valdininkų požiūriu į paprastą ūkininką. Anot jo, buvo siūloma mažiau nei dešimt karvių auginantiems žemdirbiams atsisakyti galvijų ir eiti dirbti pas tuos, kurie turi didesnes bandas. Pašnekovas tokiai idėjai nepritarė ir tikino, kad dėl to tik padaugėtų pašalpų gavėjų.

„Rengiant strategiją ministerijos atstovams siūliau nustatyti konkrečias dalis ūkininkams, perdirbėjams, prekybininkams ir valstybei. Norėčiau nuėjęs į parduotuvę ir pamatęs pieno kainą žinoti, kiek konkrečiai procentų tos sumos man priklauso. Gavau atsakymą, kad to padaryti neįmanoma, nes taip būtų ribojamas pelnas, o Europos Sąjunga draudžia tai daryti. Bet juk dabar pelnas ribojamas ūkininkams. Kodėl apie tai niekas garsiai nediskutuoja?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

A. Šlivinskas planuoja pasilikti tik 12 piendavių, o šiuo metu ūkyje esančių 40 mėsinių galvijų bandą – dar labiau didinti. A. Grygelaičio nuotr.

Galėjo užpatentuoti

A.Šlivinskas ūkininkauti pradėjo 1992-aisiais. Pirmieji ūkininkavimo žingsniai buvo kiek kurioziški. Vyras pasakojo, kad iš pradžių žemę mėgino dirbti ne traktoriais, o arkliais. Taip elgdamasis jis siekė visiems įrodyti, kad žemę arti galima senoviniu būdu. Vis dėlto kantrybė gana greitai išseko.

„Maždaug po savaitės vienos žemės ūkio įmonės darbininkų paprašiau, kad šie, nematant pirmininkui, išartų mano žemę vikšriniais traktoriais. Su arkliais aš savo 11 hektarų tik gerai išakėjau“, – juokėsi Vilkaviškio rajono žemdirbys.

Karves ūkininkas taip pat laiko nuo 1992-ųjų. Iš pradžių turėjo dvi piendaves, vėliau kasmet bandą pamažu didino. Kai 2003 metais gavo ES sertifikatą, leidžiantį tiekti žalią pieną į rinką, jau turėjo 60 karvių.

„Kurį laiką karves melžiau rankomis. Ūkį išplėtus, teko ieškoti būdų, kaip palengvinti procesą. Tuo metu visos karvės buvo rišamos grandinėmis. Kerdžius jas perkeldavo ir pagirdydavo. Sugalvojau, kad prie cisternos reikia prikabinti arklio traukiamą priekabą, pats sukonstravau vakuumo siurblį. Kol karvės gerdavo ir ėsdavo miltus, uždėdavome aparatus ir jas pamelždavome. Pienas melžimo žarnomis iš karto patekdavo į 300 litrų nerūdijančias talpyklas. Daug kas sakė, kad taip melžiant karvės sirgs mastitu, tačiau aš, kaip veterinarijos gydytojas, žinojau, kad svarbiausia, jog siurblys išlaikytų vakuumą, ir viskas bus gerai. Iš tikrųjų savo sukonstruotą aparatą galėjau užpatentuoti, nes dabar firmos pardavinėja panašiu principu veikiančius įrenginius“, – šypsojosi A. Šlivinskas.

Augins mėsinius galvijus

Šiuo metu Šlivinskų ūkyje dirba 8 darbuotojai. Pūstapėdžiuose gyvenanti Rasa Kvederienė čia dirba nuo pat 1994-ųjų. Tiesa, ji vienintelė darbuotoja iš to paties kaimo. Visi kiti į Pūstapėdžius važinėja iš aplinkinių vietovių. Anot A.Šlivinsko, kaime labai sunku rasti patikimų žmonių, daugelis mieliau prašo pašalpų nei eina dirbti.

Darbuotojai Šlivinskų ūkyje ne tik tik prižiūri galvijų bandas. Arvydas su sūnumi Roku valdo ir maždaug 400 ha žemės, todėl netrūksta ir kitų darbų.

„Nors žiemą ūkyje darbų mažiau, žmonių neatleidžiame. Stengiamės juos išlaikyti visus metus, o atlyginimus irgi mokame stabilius, tikrai ne minimalius. Aišku, už tai vasarą darbuotojai dirba tiek, kiek reikia, bet žiemą jie gauna daug poilsio. Visada priimdamas žmogų į darbą pabrėžiu, kad jis turi uždirbti sau, man ir dar šiek tiek, kad liktų ūkiui modernizuoti“, – pasakojo pašnekovas.

Kadangi iš pienininkystės uždirbti darosi vis sunkiau, Arvydas planuoja atsisakyti daugumos karvių ir pasilikti tik 12 piendavių – tiek, kiek reikia turėti pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai. Tiesa, tuščių tvartų ūkininkas laikyti nežada. Jau šiuo metu ūkyje yra apie 40 mėsinių galvijų, jų bandą žemdirbys planuoja dar labiau padidinti. Jis jau yra nusižiūrėjęs ir veisles, kurios turėtų atkeliauti į jo ūkį. Tai Šerolė ir aubrakai.

„Su mėsiniais galvijais viskas daug paprasčiau. Laikydamas karves negali toli išvykti iš namų. Kone kasdien kas nors atsitinka nenumatyto, ir problemą reikia spręsti čia ir dabar. Jei karvės nepamelši, nebus pieno, nukentės ir karvė, veršiukai. Mėsinių galvijų kokią dieną galima ir nepašerti, jiems nieko neatsitiks“, – skirtumus vardijo ūkininkas.

Nenori kooperuotis

A.Šlivinskas ne kartą bandė raginti rajono ūkininkus kooperuotis, tačiau norimų rezultatų pasiekti nepavyko. Net dabar jo iniciatyva Vilkaviškio rajono savivaldybėje renkami mėsinius galvijus auginančių ir norinčių parduoti žemdirbių duomenys. A.Šlivinskas tikisi, kad susibūrę mėsinių galvijų augintojai iš supirkėjų galėtų išsireikalauti daug didesnę kainą, nei gauna dabar. Tiesa, kol kas ūkininkai registruojasi labai vangiai.

„Man labai patinka danų pavyzdys. Ten susikooperavę kone visi ūkininkai. Kai supirkėjas atvažiuoja pas kurį nors iš jų, šis net nesileidžia į kalbas. Yra atsakingas asmuo, kuris derasi su supirkėjais, bando ūkininkams išreikalauti palankesnes sąlygas. Pas mus to trūksta. Mūsų žemdirbiai nepasitiki nei savimi, nei kitais. Asmeniškai aš mėsinius galvijus parduodu maždaug po du eurus už kilogramą. Paprastai susikviečiu kelis supirkėjus ir žiūriu, ką jie man gali pasiūlyti. Vienu metu jiems galiu pateikti bent 20 gyvulių, todėl jie su manimi nori kalbėtis. O jei iš viso rajono galėtume vienu sykiu pasiūlyti bent 40 galvijų? Gerai būtų visiems. Dabar dauguma ūkininkų už kilogramą gauna eurą šešiasdešimt ar dar mažiau, tad praranda nemažus pinigus“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Pūstapėdžių kaimo bendruomenės namuose įkurtas ir sendaikčių muziejus. A. Grygelaičio nuotr.

Veterinaro nereikia

A.Šlivinskas ne tik ūkininkauja, bet ir nuo 1985-ųjų dirba veterinarijos gydytoju. Turimos žinios ne kartą pravertė nuosavame ūkyje. Tiesa, pastaraisiais metais vis mažiau žemdirbių verčiasi gyvulininkyste, tad ir veterinarų paslaugų jiems prireikia vis mažiau. Be to, anot pašnekovo, dažnai gyvulių gydyti tiesiog neapsimoka.

„Žmonės dažnai bando savarankiškai gydyti gyvulius, bet neretai dėl to patiria dar didesnių nuostolių. Veterinarams vėliau tenka taisyti padarytas klaidas, o tai brangiai kainuoja. Dažnai savo klientų klausiu, ar jie tikrai nori gydyti gyvulius. Pavyzdžiui, aš savo karvių beveik negydau – jei suserga, parduodu mėsai. Kai už pieną mokami tokie grašiai, karvių gydyti visiškai neapsimoka“, – tvirtino didžiausias Vilkaviškio rajono pieno gamintojas.

Visuomeninė veikla

Be darbo savo ūkyje, A.Šlivinskas turi ir daugiau veiklos. Jis jau antrą kadenciją yra Vilkaviškio rajono tarybos narys ir jau beveik penkiolika metų eina Pūstapėdžių kaimo bendruomenės pirmininko pareigas. Matydamas, kaip pamažu nyksta kaimas, Vilkaviškio rajone jis buvo vienas iš pirmųjų iniciatorių, pasiryžusių suburti žmones. Nuo pat pradžių A.Šlivinsko vadovaujama bendruomenė dalyvavo įvairiuose projektuose, daugelį jų laimėdavo, o naudą pajusdavo visi Pūstapėdžių kaimo gyventojai. Šiandien bendruomenę vienija 52 asmenys, garsiausias jų – buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Šiandien sunku suskaičiuoti, kiek veiklų buvo įgyvendinta bendruomenės iniciatyva. Didžiausi projektai – suremontuoti bendruomenės namai, sutvarkyta šalimais esanti krepšinio aikštelė, aplinka. Neseniai savo lėšomis aplink bendruomenės namus A.Šlivinskas įrengė vaizdo kameras. Trečius metus čia veikia ir vaikų dienos centras, kurį lanko 15 mažylių. Jie centre yra maitinami, ruošia pamokas, žaidžia, skaito knygas čia įrengtoje bibliotekoje, dalyvauja įvairiose edukacinėse programose.

Pūstapėdžių kaimo bendruomenės nariai ne tik kartu švenčia tradicines šventes, bet ir pavasariais iš beržų leidžia sulą, norinčiuosius moko apvelti muilą, pinti iš senų laikraščių įvairius dirbinius, gaminti varškę. Bendruomenės namuose įrengta koplyčia, kur savaitgaliais renkasi tikintieji, įkurtas sendaikčių muziejus.

„Norėjau parodyti, kad net kaime galima viską padaryti, svarbiausia turėti noro“, – tikino pašnekovas.

Jo iniciatyva Pūstapėdžių bendruomenė padeda ir vargingiau gyvenantiems žmonėms. A.Šlivinskas važinėja po rajoną, renka gyventojų dovanojamus baldus ir vėliau juos panaudoja arba savo vadovaujamos bendruomenės reikmėms, arba išdalija nepasiturintiems.

Unikalūs pomėgiai

Iš aplinkinių A.Šlivinskas išsiskiria ir unikaliais pomėgiais. Visų pirma, jis labai myli gyvūnus, todėl savo malonumui ūkyje laiko devynių veislių vištas, būrį avių, keletą žirgų. Pastaraisiais itin didžiuojasi. Vienas iš žirgų – Oldenburgo veislės kumelė, vardu La Carola, – nusifilmavo lietuviškame filme „Patriotai“, o ristūnas, vardu Castarelo, kadaise buvo labai perspektyvus lenktynių žirgas.

Su gyvūnais susiję ir kiti A.Šlivinsko pomėgiai. Vienas jų – kaklaraiščių su gyvūnais kolekcija. Juos pradėjo rinkti dar Arvydo žmona Rima, tačiau vėliau šiuo pomėgiu užsikrėtė visa šeima. Dabar draugai, pažįstami ar kolegos nuolat iš kelionių dovanų parveža kaklaraištį su kokiais nors gyvūnais. Šiuo metu kolekcijoje – apie 180 eksponatų. Tiesa, jų buvo per 200, tačiau įvairių ekspozicijų metu dalis kaklaraiščių dingo.

A.Šlivinskas kolekcionuoja ne tik kaklaraiščius, bet ir žaislines karves arba su jomis susijusius daiktus. Jų vyro namuose – per 300. Pašnekovas teigė ketinantis ir kaklaraiščius, ir karves padovanoti Pūstapėdžių bendruomenei, kurioje žada įkurti ne tik sendaikčių muziejų.

Dar vienas Arvydo pomėgis – krepšinis. Šiemet jo su sūnumi Roku įkurtas Vilkaviškio krepšinio klubas „Perlas“ gana sėkmingai debiutavo Lietuvos regionų krepšinio lygoje.