Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rietaviškiai: pasaulis po mūsų kojomis

Rietavas garsus ne tik didžiausiu turgumi Žemaitijoje, bet ir tuo, kad čia praeityje gyveno kelios kunigaikščių Oginskių kartos, kurios Lietuvą kėlė ir garsino jos didybę.

Paskutinis durininkas

„Rietavas yra pasaulio centras. Kai tai supranti ir pajunti, kad tavo žemė tau yra pati svarbiausia, reiškia, tau visas pasaulis po kojomis. Tada niekur nerūpi išvažiuoti, nes gyvenimas yra čia, – pasakojo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius, Vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos valdybos pirmininkas Vytas Rutkauskas. – Man, kaip rietaviškiui, suvokimas atėjo skausmingai, per ilgą laiką, nes man pasaulio centras buvo tas tėviškės kraštas, kuriame gyvenau, – Alantoje. Rietave ežerų nėra, pajūrio žemuma, bet dabar šis kraštas tapo savastimi ir pasaulio centru.“

Dėl meilės moteriai kažkada jis paliko gimtąsias vietas ežeringame Molėtų krašte ir persikėlė gyventi į Rietavą. Vytas prisistatė paskutiniuoju Oginskių durininku ir kiemsargiu. Rietavui šis žmogus atidavė visą širdį, rūpindamasis miesto istorijos, Oginskių kultūros paveldo gaivinimu. Pradėjęs nuosekliai rūpintis garsiosios giminės kultūros paveldo išsaugojimu, šiandien Vytas jau gali pasidžiaugti ir rezultatais: atstatyti kunigaikščių Oginskių muzikos mokyklos rūmai, rūmų portikas, Baltieji vartai, atkurta parterio struktūra, prasidėjo parko vandenų sistemos renovacija.

Didieji kunigaikščiai

Rietavo miestelį nuo 1763 m. iki 1909 m. valdė penkios Oginskių kartos. Geriausiai žinomas Mykolas Kleopas Oginskis, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius. Jis pragyveno turiningą ir audringą gyvenimą, dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime 1794 m., aktyviai kovojo už Lietuvos ir Lenkijos savarankiškumą. Po sukilimo ir III Lietuvos-Lenkijos padalijimo M.K.Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Manoma, kad būtent tuo laiku ir sukūrė garsųjį polonezą.

Muzikos mokyklos rūmuose nuo sienos žvelgiantis M.K.Oginskis ir šiais laikais patrauktų merginų žvilgsnius: romantiškas gražuolis ilgomis garbanomis per gyvenimą nemažai širdžių sudaužė. Jo biografijoje yra vienas išskirtinis faktas – skyrybos su pirmąja žmona Izabele Lastocka, su kuria susilaukė dviejų sūnų. To meto vyraujančioje katalikiškoje aplinkoje tai – neįprasta aplinkybė, tačiau, matyt, jaunoji gražuolė neištvėrė vyro daliai tekusių išbandymų ir panoro ramybės.

O gal M.K.Oginskis negalėjo savo gyvenimo pažadėti vienai moteriai, nes po skyrybų vedė Žemaitijos didiko našlę, dainininkę Mariją de Neri. Su ja vyras susilaukė trijų dukterų ir sūnaus. Antrą žmoną po kiek laiko jis taip pat paliko ir išsikraustė į Italiją. Gerojo pono rietaviškiai ilgėjosi, nes M.Oginskienė, tapusi Rietavo savininke, pradėjo spausti ne tik valstiečius, bet ir miestelėnus. Tai rodo pastarųjų skundai ir prašymai.

Ryškiausią pėdsaką Rietavo istorijoje paliko M.K.Oginskio sūnus Irenėjus, pagarsėjęs kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose Rietave valstiečių savivaldą. Jis labai rūpinosi gyventojų švietimu, miestelyje įsteigė ligoninę, vaistinę, mokyklą, senelių ir našlaičių prieglaudą, paštą, padovanojo miesteliui bažnyčią. Irenėjus pirmas Lietuvoje savo dvaruose panaikino baudžiavą.

Bažnyčia stebina užmoju

Matė Rietavas ir karą: miestelis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, bene vienintelė bažnyčia atlaikė bombardavimus, sviediniai pramušė tik šonus. Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir dabar stebina statybos užmoju ir kokybe. Bažnyčios viduje fundatorių Irenėjų primena tik jo ir žmonos portretai iš balto marmuro, pastatyti presbiterijoje, ir vieno lango vitraže šviečiantis mažai kam Lietuvoje žinomo šv. Irenėjaus atvaizdas. Šiandien šviesiausio kunigaikščio idėjos tęsiamos – šalia bažnyčios buvusio klebono Česlovo Degučio rūpesčiu įsikūrė šiuolaikiški erdvūs senelių globos namai.

Rygietis supeikė žemaičius

Iš muziejaus patraukėme savivaldybės link, kur mūsų laukė meras Antanas Černeckis. Pakeliui pamatę renovuojamą daugiabutį, užkalbinome sienas tinkuojantį meistrą, sužinojome, kad jis iš Rygos. Rusakalbis tikino, kad vietiniai darbininkai nenori dirbti, esą yra tinginiai, o jis uždirba bemaž pusantro tūkstančio eurų per mėnesį.

Pokalbį su rajono vadovu A.Černeckiu ir pradėjome nuo to, kodėl žemaičiai nenori gražinti savo rajono centro. „Žemaičiai – tikrai ne tinginiai. Bėda ta, kad Lietuvoje veikia viešųjų pirkimų sistema. Konkursuose laimi pateikusieji pigiausią pasiūlymą. Įsitikinome, kad jei siekiame ekonominio naudingumo, tai atsiduriame teisme, nespėjame pateikti projektų iki nustatytų terminų“, – skundėsi meras.

Pasak jo, blogai tai, kad mūsų šalyje nėra regioninės politikos. „Negalvojama, kad rajonuose taip pat gyvena žmonės, kuriems reikia išlaikyti vaikus, dirbti, gauti medicinines, kitas paslaugas, jaustis visaverčiams“, – aiškino A.Černeckis.

Pinigų nebūna per daug

Miesto galva džiaugėsi, kad pavyko panaudoti daug europinių lėšų, tačiau kritikavo tvarką, kad dauguma paramos lėšų skiriama šalies sostinei. „Ar Vilniuje gyvena 50 proc. Lietuvos gyventojų? Ne“, – klausė ir pats atsakė meras. Svertų pritraukti užsienio investicijų savivaldybės valdžia beveik neturi. Gera naujiena ta, kad Rietavo rajonas nuo šių metų turi tikslinės teritorijos statusą. Investuojantieji į Rietavo rajoną gauna papildomų lengvatų.

Meras džiaugėsi, kad buvusioje baldų įmonės teritorijoje įskurs Olandijos verslininkai, bus naujų darbo vietų, tačiau A.Černeckiui skauda galvą, kad nėra lėšų rajono vandentvarkai.

Sukasi, kaip gali

Ne itin džiugina A.Černecką ir padėtis žemės ūkyje. „Jei ne Europos parama, nežinia kiek būtų ūkininkaujančiųjų. Turime daug pienininkystės ūkių, tačiau jei ir toliau tęsis šis badmetis, kai ūkininkai už pieną gauna grašius, nežinia kaip bus. Keisti veiklos kryptį, tapti grūdininkais nelabai pavyks, nes žemė čia nenaši. Kai kas imasi uogininkystės, kitų verslų. Žmonės sukasi, kaip gali“, – kalbėjo pašnekovas.

Meras galėjo pasigirti, kad nedarbas Rietavo rajone – tik 8 proc. – mažiausias apskrityje. Dirba rietaviškiai ir Klaipėdoje, Vičiūnuose, Plungėje. Gera naujiena ta, kad netrukus pradės veikti ir gofro gamykla. Garsina Rietavą ir didžiausias Žemaitijoje turgus, į kurį važiuoja ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių gyventojai.

Dirbti reikia visada

Paklaustas apie ateities viziją, A.Černeckas pasakojo, kad svarbiausia – išlaikyti tai, kas yra. „Būtų puiku, jei toliau sėkmingai dirbtų nedidelės rajone esančios įmonės. Jei yra darbo vietų, rajone liks ir jaunimo. Galime toliau sėkmingai plėtoti turizmą. Mūsų istorija labai turtinga. Ant kunigaikščių Oginskių paklotų pamatų galime statyti savo namą. Įsteigėme Turizmo informacijos centrą, dėl turistų auginame ir žemaitukus. Gerai dirba jaunimo, paslaugų centrai“, – pasakojo meras.

Pasak jo, gyvenimą rajone norėtųsi matyti tokį, koks buvo, kai kraštą valdė Oginskiai. Jis pasidžiaugė, kad Rietavo rajono „neišgarsino“ nė viena socialinės rizikos šeima. Pasak jo, tokių šeimų yra nemažai, tačiau puikiai dirba socialinės rūpybos padaliniai. Kiekviena rizikos šeima patenka į jų akiratį.

Meras A.Černeckis darbuojasi jau penktą kadenciją, paskutinįkart išrinktas jau per tiesioginius rinkimus. „Nėra skirtumo, kaip esi išrinktas. Dirbti visada reikia sąžiningai ir atsakingai. Jei jauti, kad dirbi nekompetentingai, rašyk pareiškimą ir išeik. Sunku buvo per pirmą kadenciją, sunku ir dabar. Kaskart vis kiti iššūkiai“, – prisipažino Rietavo vadovas.

Gimė ir užaugo jis Kretingoje. Įgijo pedagogo išsilavinimą, fizikos mokytoju dirbo tik vienus metus, vėliau buvo mokyklos direktoriumi, pavaduotoju. Po to pasuko politiko keliu.

Trūksta darbo vietų

Išvykstant iš Rietavo, prie savivaldybės sutikome pensininkę Zitą, kuri džiaugėsi, kad miestelyje tvarka ir švara, tačiau ir problemų netrūksta. „Paveizieket, keik daba yr gatvese mašinų? A onksčiau teik bova? Bėda ta, ka vesi baise mok dejoute. Juk iš bada nė veins nemere. Baise bloga, ka nėr kor derbte. Yr toks fabriks, bet ten darbs gryna katorga, vergove. Derbau, ženau“, – sakė pašnekovė.

 

Lijana Cibulskienė

Nijolė Baronienė

VL žurnalistės

 

Rekomenduojami video