Rentas, valstybines pensijas, pašalpas ir kitaip vadinamas išmokas gauna ne tik tie žmonės, kurie jų nusipelnė ir kuriems tikrai jų reikia. Būna ir gudruolių, sugebančių pasinaudoti įstatymų spragomis.

Seimas imasi iniciatyvos riboti rentų dalybas sportininkams ir asmenims, „dirbantiems sporto srityje“. Manoma, kad dalies jų nuopelnai yra gerokai pervertinti.

Turtuoliai ir vargšai

Seimo narė, žymi šachmatininkė, pasaulio šachmatų olimpiados, Europos čempionato, daugelio turnyrų laimėtoja ir prizininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad skaitant projektą susidaro dvejopas įspūdis.

„Gerai, kad pagaliau pateiktas naujas įstatymo projektas. Daug metų jis buvo rengiamas. Skiriant sportininkams rentas aš įžvelgiu tam tikrą disbalansą. Mat projektas lyg ir skatina kai kuriuos daug pasiekusius sportininkus baigti karjerą anksčiau ir užsitikrinti didesnę rentą, kuri garantuota pagal dabartinę tvarką“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė V.Čmilytė-Nielsen.

Pasak jos, nenuostabu, kad daugelis žmonių piktinasi pačiu sportininkų rentų egzistavimo faktu. Juk visi gerai žino, kokios vertės kontraktus jie būna pasirašę ir kokio dydžio premijas gauna. Maža to, iškiliausi iš jų vėliau dar gana pelningai parduoda savo atvaizdus reklamuodami prekybos centrus, kredito unijas ir pan. Nelabai turtingos visuomenės akyse rentos sukuria sportininko milijonieriaus su ištiesta ranka įvaizdį.

„Aš įžvelgiu socialinę neteisybę, nes ne visi sportininkai uždirba kaip garsiausi krepšininkai. Puikiai žinome, kad šios sporto šakos atstovai užsitikrina neblogą pragyvenimą. NBA žvaigždei renta turbūt nereikalinga. Buvo atvejų, kai sportininkai jų atsisakė“, – kalbėjo parlamentarė.

Olimpiniai ir neolimpiniai

Vienu iš kriterijų skiriant rentą siūloma laikyti faktą, ar sportininko laimėjimai pasiekti olimpinėje sporto šakoje. Tai taip pat ganėtinai slidus reikalas, nes kai kurie pasaulio čempionai niekada nelaimi olimpiadose. Ir neatsitiktinai – tiesiog randa lengvesnių ir gudresnių kelių titulams ir rentoms pelnyti.

„Dabar kalbama, kad rentomis dera apdovanoti tik olimpinių sporto šakų atstovus. Tebūnie. Aš, kaip jau minėjau, nepretenduoju. Ne visos ir olimpinės sporto šakos yra tokios kaip krepšinis. Kai kurios iš jų, kad ir neolimpinės, gali kaip reikiant sveikatą sugadinti“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen ir kaip pavyzdį nurodė garsų Lietuvos galiūną Žydrūną Savicką. Žinoma, oponentai galėtų paprieštarauti, kad galiūnų sporto atstovai net neturi sutarties su Pasauline antidopingo agentūra, todėl būtų labiau nei keista, jei abejotino „švarumo“ atletai gautų valstybės rentą.

Olimpinis čempionas, dabar Seimo narys Virgilijus Alekna mano, kad kai kada tiesiog gudraujama. „Galėčiau paminėti vieną žymų irkluotoją, nusipelniusį tuo, kad tapo olimpinės sporto šakos neolimpinės rungties pasaulio čempionu (greičiausiai turimas omenyje Alvydas Duonėla – aut. past.). Olimpinė rungtis yra 500 metrų distancija, o neolimpinė – 200 metrų. Bepigu laimėti net tris kartus iš eilės, kad taptum čempionu, nes 200 metrų rungtis yra neolimpinė ir niekas jai nesiruošia. O štai mano minėtas sportininkas specialiai pasiruošia ir, aišku, vis laimi. Padaroma įstatymo landa, ir jis patenka į rentininkų sąrašus, atsistoja į viena eilę su olimpiniais čempionais, nors olimpiadoje teužima 7 vietą. Visada bus gudručių, kurie bandys pralįsti. Reikėtų visa tai apriboti, kad nepykdytų pačių sportininkų, nes įstatyme kažkas vieną eilutę pakeitė, ir atsirado neteisybė“, – sakė V. Alekna.

Dar vienas parlamentaras, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša taip pat nusiteikęs gana ironiškai kai kurių sporto šakų atstovų atžvilgiu. „Teisės olimpinių ir neolimpinių šakų atstovams turėtų būti lygios, bet protingumo kriterijus privalo egzistuoti. Lietuvoje prioritetas teikiamas olimpinėms šakoms, valstybė labiau jas remia. Prizines vietas laimintys pripažintų šakų atstovai atkreipia daugiau dėmesio ir į save, ir savo šalį. Taigi labai svarstytinas dalykas, kokių sporto šakų atstovus premijuoti, nes kai kurios iš jų labai keistos. Labiausiai reikėtų išskirti tas šakas, kurios yra populiarios, kurių rugtynių daug rengiama, o varžybos yra gana aukšto lygio. Juk pasirinkus kokį hallbolą arba ripką (arba ritinis – aut. past.) nesunku susiorganizuoti turnyrą ir tapti prizininku. Galima arbūzų daužymo galvomis varžybas prisiminti“, – ironizavo S.Jovaiša.

Baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius Ramas Petrukanecas taip pat teigė sutinkąs, kad keisti rentų mokėjimo sistemą būtina. „Tai padaryti reikėtų vien todėl, kad atsirastų diferenciacija tarp olimpinių čempionų ir kitų prizininkų. Priešingu atveju prarasime tikruosius olimpiečius, nes dauguma, užuot kovęsi aukščiausiu lygiu, rinksis garantuotą galimybę tapti neolimpinės rugties čempionu. Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tris kartus iš eilės tapti neolimpinės rungties čempionu lengva, bet skirtumas turi būti. Kita vertus, jei sportininkas baigia karjerą sveikas ir darbingas labai anksti, renta gali jam labiau pakenkti nei padėti. Mat kyla grėsmė, kad dings noras ko nors siekti, ką nors daryti. Pažįstu keletą tokių buvusių sportininkų, apmaudu, kad juos apėmusi tinginystė, nes šie žmonės galėtų savo patirtį perduoti jaunimui. Todėl permainos būtinos“, – sakė R.Petrukanecas.

Personalą išbraukti ar palikti?

Iš rentininkų sąrašo ketinama braukti tuos, kurie prisideda prie sportininkų rezultatų, nors patys nelabai ir sportuoja.

V.Čmilytė-Nielsen sakė abejojanti tokio sprendimo pagrįstumu. „Kyla abejonių, ar tikrai būtina išbraukti iš sąrašo masažuotojus, gydytojus, trenerius, kurie drauge su prizinę vietą olimpiadoje laimėjusiais sportininkais gali pretenduoti į vienkartinį prizą. Dalies jų indėlis dažnai išties didelis, ypač kalbant tas sporto šakas, kurių atstovai turi būti fiziškai labai stiprūs. Manau, kad svarstymo metu bus registruojamos pataisos, pasiūlymai ir ieškoma kompromiso“, – sakė parlamentarė.

V. Čmilytė-Nielsen

Pasak V. Aleknos, reikia išgryninti sąvokas ir apsispręsti, kokiu būdu ir mastu skatinti sporto atstovus. „ Įstatymo nuostata, kad būsi skatinamas, jei dirbsi sporto srityje, yra ydinga. Kas iš to išeina? Visi, kurie pretenduotų į rentas, vėliau bandytų prisitaikyti, kad jas gautų. Pavyzdžiui, dirba žmogus kokį nors su sportu nesusijusį darbą, apskaičiuoja, kad atlyginimas mažesnis nei renta, atsisako darbo, pasiima rentą ir bando dirbti kur nors neva sporto srityje. Labai sunku apibrėžti, kas yra darbas sporto srityje. Kalbant apie trenerius, sporto vadybininkus dėl to abejonių nekyla, o tarkime,tas, kuris dirba sporto prekių parduotuvėje, pardavinėja sportbačius, irgi gali gauti rentą? Yra daug visokių niuansų, buvo daug svarstymų ir prieita prie išvados, jog įstatymus reikia pakeisti taip, kad neišaugtų gudraujančių žmonių skaičius. Manau, kad reikia atsisakyti to ribojimo – jei žmogui nutariama atlyginti, tai turi būti daroma nepriklausomai nuo to, ar tu dirbi sporto srityje, ar jau nebe“, – mano V. Alekna.

S.Jovaiša požiūris į masažuotojams ir kitam aptarnaujančiam personalui priklausančias rentas yra kur kas kategoriškesnis. „Jiems rentų tikrai nereikėtų skirti, šie žmonės turėtų būti premijuojami atitinkama proporcija, komandai ar auklėtiniui iškovojus kokią nors prizinę vietą. Žinoma, jie taip pat prisideda, atlieka didžiulį darbą. Ir gydytojai, ir masažuotojai yra svarbūs,be jų indėlio sportininkams nepavyktų pasiekti aukštų rezultatų. Tačiau jiems premijos turėtų būti skiriamos pagal kitą sistemą. Baigėsi, tarkime, olimpinės žaidynės, komanda pateko į atitinkamą kategoriją, vadinasi, ir premijos turi būti paskirstytos pagal nuopelnus. Dėl proporcijų galima būtų sutarti“, – mano parlamentaras.

Anksčiau baigs karjerą?

Pasigirsta svarstymų, kad naujoji rentų dalijimo tvarka sportininkus skatins baigti karjerą anksčiau, kad tik spėtų įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Tiesa, į politiką pasukę buvę sportininkai tuo abejoja.

„Teoriškai, aišku, galima pagalvoti, kad kokia nors Rūta Meilutytė imtų ir mestų sportuoti vos išlipusi iš baseino, kai olimpiadoje laimėjo auksą būdama 16 metų. Bet praktiškai vargu ar taip nutiktų. Tos rentos yra normalios – pragyventi galima, bet tikrai ne tokios, kad dėl jų norėtųsi karjerą pabaigti žalioje jaunystėje. Daugelis gabių sportininkų yra ambicingi ir šito tikrai nesiekia“, – įsitikinęs V. Alekna.

S.Jovaiša siūlo kitokią išeitį – nustatyti rentai gauti amžiaus cenzą. Jo siūlymu, darbingo amžiaus sveiki žmonės į tokią išlaikymo formą pretenduoti negalėtų, iki jiems sukaks 55 metai. „Tikiuosi, kad mano siūlymas bus palaikytas. Žinoma, dėl konkrečios metų ribos dar galima diskutuoti. Šiek tiek nelygybės būtų panaikinta. Aš esu prieš, kad olimpiadą laimėjęs 16-metis pasiimtų medalį ir galėtų nieko nebedaryti, nors kai kurių sporto šakų, tokių kaip meninė gimnastika, atstovai „į pensiją“ išeina labai anksti. Čia, beje, reikia dar svarstyti, ar etiška po saugusiųjų varžybas tampyti mergaites, kurios dar yra vaikai, ir jas žaloti“, –savo nuomonę išsakė S. Jovaiša.

S. Jovaiša

Tik tiems, kam reikia

Rentas šalyje gauna ne tik sportininkai, bet ir Nepriklausomybės akto signatarai, jų našlės ir našlaičiai. Signatarų statusas suteiktas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos, vienintelės teisėtos valdžios okupuotoje Lietuvoje, 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusiems asmenims. Rentų dydžiai siejami su vidutine parlamentaro alga ir turimomis draudžiamosiomis pajamomis.

Įvertinant sportinių ir politikų nuopelnus svarbu, kad dykai nebūtų maitinami tie, kas gali užsidirbti ir tikrai neskursta.

„Aš taip pat buvau gavęs rentą. Kodėl nusipelniusiųjų sąrašas nuolat po truputį plėtėsi, reikia klausti tų, kurie sugalvojo šį dalyką. Buvo toks žymus boksininkas Danas Pozniakas, kuris smarkiai pasiligojo ir išties sunkiai vertėsi, neturėjo pajamų, tuomet ir gimė idėja sporto atstovams skirti rentas. Yra sportininkų, kurie, vaizdžiai tariant, šiek tiek per anksti gimė, nespėjo užsitikrinti didelių kontraktų ir prarado sveikatą – būtent tokie žmonės turi sulaukti valstybės pagalbos“, – įsitikinęs V. Alekna.

V. Alekna

Istorija mena ir dramatišką signataro Gintaro Ramono likimą, kuris, neištvėręs skurdo ir nedarbo, nesulaukęs buvusių bendražygių atjautos ir pagalbos, 1997 m. lapkričio 11 dieną tiesiog nusišovė.

Kad ir kaip ten būtų, dauguma pašnekovų dabar sutinka, kad rentos turėtų būti skiriamos tik tiems, kuriems jų iš tiesų reikia. Atimti iš tų, kuriems jos jau skirtos, neplanuojama. Nuo 2008 m., kai sportininkams imtos mokėti rentos, asmenų, turinčių teisę į šią privilegiją, ratas tik plėtėsi. Sporto atstovų rentų sąraše – apie 100 pavardžių. Praėję metai buvo sėkmingi tik neolimpinių rungčių sportininkams – sužibėjo baidarių ir kanojų irklavimo atstovai. Be jau minėto A.Duonėlos, pagerbti Artūras Vieta, Egidijus Balčiūnas, Tomas Gadeikis ir Raimundas Labuckas. Ar dabar kas nors prisimena šių sportininkų pasiekimus? Kita vertus, gerai, kad sportininkų rentos bent jau nepaveldimos, kaip atsitiko su sigrantarų rentomis. Iš viso signatarų ir jų našlių rentas gauna daugiau kaip 80 asmenų.

Beje, 2007-aisiais dideles aistras sukėlė mėginimas įteisinti rentas visiems į Seimą neperrenkamiems parlamentarams. Šio sumanymo šalininkai teigė, kad toks žingsnis būtų įteisinęs tautos išrinktųjų nepriklausomybę nuo interesų grupių, neskaidrių rinkimų finansų. Girdi, nebijodami likti neperrinkti ir vėliau skursti Seimo nariai drąsiau atsispirtų korupciniams gundymams ir šantažui, kad nebus lėšų jų kampanijoms finansuoti. Vis dėlto visuomenės pasipriešinimo šie argumentai nesumažinimo ir ketinimų buvo atsisakyta.

Rentos tiems, kam jos būtinos

Donatas Valančiauskas, buvęs kultūros viceministras

Diskusija reikalinga ir vyksta pačiu laiku. Ta proga noriu priminti, kad ne vien karjerą pabaigę sportininkai anksti „iškrinta iš profesijos“ ir susiduria su tam tikromis problemomis. Yra ir kitų sričių, kurių atstovų karjera santykinai trumpa, nes tenka didžiulis krūvis, patiriama skaudžių traumų, o pajamos anaiptol ne tokios kaip krepšininkų. Dar 2010-aisiais svarstėme buvusių baleto solistų rentų klausimą. Jiems buvo numatyti vargani 500 litų. Šių žmonių nėra labai daug, skaičiavome, kad norint padidinti paramą šiems žmonėms iki pakenčiamo lygio valstybės mastu būtų reikėję 110 000 litų. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius, žinoma, užprotestavo ir sutaupė. Tiek kalbant apie sportininkus, tiek apie kitų profesijų žmones, rentos turi būti skiriamos tik tiems, kam jos tikrai reikalingos. Dar, sakyčiau, reikėtų atsižvelgti ne vien į socialiai draudžiamas pajamas, bet ir į turimą sukauptą turtą. Pašalpos važiuoti pasiimti brangiau už neblogą butą kainuojančiu automobiliu, esant darbingo amžiaus ir neturint sveikatos problemų yra šiek tiek, švelniai tariant, ekscentriška. Ypač, jei už nuopelnus tau jau buvo sumokėta.

Esami dydžiai:

Iki šiol nusipelniusiems atletams būdavo skiriama 1,5 vidutinio darbo užmokesčio (šiuo metu – 1 175 eurai) sudaranti renta. Tiesa, galutinė rentos suma priklauso ir nuo kitų asmens gaunamų pajamų – kuo pastarosios būdavo didesnės, tuo mažesnė rentos dalis jam būdavo mokama.

Numatomi dydžiai:

Pagal pateiktą projektą buvę olimpinių žaidynių čempionai, pasitraukę iš sporto, per mėnesį gautų 1 026 eurus, olimpiniai prizininkai ir olimpinių rungčių pasaulio čempionai – 874 eurus, olimpinių rungčių Europos čempionai, parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių nugalėtojai – 798 eurus. Neolimpinių rungčių laimėtojai į sąrašą nebepatektų.